Lietuvių autoriai vaikams aiškina himną ir gyvenimą „padauginus“ technologijų

Knyga „Tautiška giesmė. Įdomybių knyga V. Kudirkos kūrinio motyvais“. (Joanos Burn nuotr.)
Knyga „Tautiška giesmė. Įdomybių knyga V. Kudirkos kūrinio motyvais“. (Joanos Burn nuotr.)

Paaiškinimų ir juokelių prisodrintas iliustruotas himnas, šeima, kuri gydėsi technologijų maniją išeidama gamtinėti, ligoninėje dirbanti deivė Laimė, negalią turinčių moksleivių draugystė, šiuolaikinį meną aiškinanti pelė – šiemet lietuvių autoriai vaikams kalbėjo ne vien tradicinėmis pasakomis. Daugiau socialinių aktualijų, įvairesnių personažų, temų, atgijusių nuobodžiomis laikytų istorijų. Vis drąsiau kalbama iliustracijų kodais, o knygos vaikams tampa istorijų ir iliustracijų sluoksniuočiais, tinkančiais visai šeimai.

Papasakojo, kas nutinka „padauginus“ technologijų

Ne kasdien vakarėjant pamatysi per kiemą bėgantį ežį. Taip pagalvojusi atostogas prie jūros leidusi Andrė Balžekienė pagavo spygliuotį ir nunešė parodyti kambaryje filmukus žiūrėjusiems vaikams. Suaugusiųjų radinį šie apžiūrėjo be didelio susidomėjimo – filmukai viliojo labiau. Kurį laiką komunikacijos specialiste dirbančiai ir gamtoje praleistas vaikystės vasaras gerai prisimenančiai jaunai moteriai ši situacija neišėjo iš galvos. Jos bendraamžiams gyvas ežys vis dar buvo šioks toks stebuklas, o tuomet trejų sulaukusiai dukrai Onytei ir jos draugams, rodėsi, įdomesnės technologijos.

„Prisimenu tą momentą, nuo kurio pradėjau galvoti, kad gal ne visada technologijos gerai veikia vaikus. Kol jų neturi arba vaikai pakankamai maži, kad duotum jiems telefoną ar „iPad“, apie tai nesusimąstai. Pradėjau pastebėti, kad vis dėlto mes elgiamės neatsakingai, kai technologijas įdarbiname nemokamomis auklėmis, kad vaikas ramiai pabūtų. Tos „auklės“ tik atrodo nemokamos, nes sukelia pakankamai elgesio problemų, kurias spręsti vis tiek reikia tėvams“, – pasakojo Vilniuje gyvenanti A. Balžekienė.

A. Balžekienės knygos „Tučių šeima gamtinėja“ pristatymas.

Kurį laiką svarsčiusi, kas įvyktų, jei į technologijas įnikusios šeimos vieną dieną praleistų visiškai nuo jų atsijungusios, ji savo mintis sudėjo į knygą „Tučių šeima gamtinėja“. Joje mama, tėtis ir dvi jų dukros, septynerių Onytė ir ketverių Barbora, savo gyvenimo jau nebeįsivaizduoja be mobiliųjų telefonų, kompiuterių, planšečių. Vieną dieną kažkas nutinka: visi šeimos nariai ima pyktis. Norėdami situaciją pakeisti, jie iškeliauja gamtinėti ir, patyrę ne vieną nuotykį, iš naujo atranda stiprius tarpusavio ryšius.

„Nenorėjau sakyti, kad technologijos yra blogis, – manau, kad svarbu jas integruoti mokyklose, nuo mažens mokyti jomis naudotis, bet esu už taisykles. Šeima turi susitarti, kada laikas technologijoms, kada kitiems dalykams“, – aiškino knygos autorė, nusprendusi pasidalyti istorija, kuri aktuali būtent šiuo metu.

Save prisiekusia knygų vaikams skaitytoja vadinanti A. Balžekienė pastebėjo, kad lietuvių autorių kūriniai vaikams iki šiol būdavo labai filosofiški, metaforiški, skatinantys pažvelgti giliau. Tačiau pastaraisiais metais vis daugiau pasakojama ir apie šių dienų aktualijas, atsiranda laisvės, kūrybos ir drąsos eksperimentuoti auginant fantaziją, iliustracijas paverčiant netgi svarbesnėmis teksto partnerėmis.

„Man patinka gilios knygelės vaikams, kur pasakojimą galima suprasti metaforiškai, bet istorijų, kurios būtų labai šiuolaikiškos, atpažįstamos, nėra tiek daug“, – sakė „Tučių šeimos“ kūrėja.

Jos papasakota istorija vaikus jau paskatino įsiminti naują žodį „gamtinėti“ ir atskleidė, kad aprašyta lietuvių šeima antrininkių turi visame pasaulyje. Knygos iliustratorė latvė Laura Belevica, tuo metu gyvenusi Kinijoje, pastebėjo, kad ten tėvų ir vaikų naudojimasis technologijomis dar intensyvesnis. Iš dailininkės pasakojimų gimė ir keli originalūs personažai, pavyzdžiui, robotas šuo, atnešantis Tučių šeimos katėms maisto.

Gelbėja mitologines būtybes nuo išnykimo

Kol vaikai ir jų tėvai knygos puslapiuose ieško primirštos buvimo gamtoje prasmės, lietuvių padavimus pirmojoje knygoje „Milžinas mažylis“ reabilitavusi rašytoja ir iliustratorė Kotryna Zylė gelbėja nuo išnykimo kaukus, laumes ir aitvarus.

Pradėjusi važinėti per mokyklas, pristatinėdama kūrinį apie milžiną, keliavusį per Lietuvą, K. Zylė nusprendė vaikams pasakoti ir apie kitas mitines būtybes, kurioms pirmojoje knygoje neužteko vietos. Ten buvo paminėta tik viena kita laumė, kaukas, aitvaras, todėl autorė pradėjo specialiai rinkti medžiagą apie lietuvių mitinius personažus. Tuo labiau kad paklausti, kokias būtybes žino, vaikai pradėdavo vardinti elfus, fėjas, „Žiedų valdovo“ ir kitų filmų personažus. Laumės, kaukai, aitvarai, tokie įprasti suaugusiesiems, jiems dažnai buvo visiškai nežinomi. Tik išgirdę istorijų apie juos vaikai įsijausdavo, imdavo patys domėtis.

Keliaudama po Islandiją, lietuvė kas antroje suvenyrų parduotuvėje pastebėjo pardavinėjamą britės parašytą žinyną apie trolius. Pamažu užaugo idėja sukurti savotišką Lietuvos mitinių būtybių enciklopediją. „Surinkau medžiagą iš mokslinių leidinių, dirbant atsirado mintis ją papildyti šių laikų aktualijomis. Viskas parašyta klausimų ir atsakymų forma kaip enciklopedijoje, bet prie kiekvienos būtybės yra informacijos ir apie šiuos laikus, iliustracijose jos gyvena dabartinėje aplinkoje. Taip gimė „Didžioji būtybių knyga“, – pasakojo knygos autorė.

Mitinės būtybės jos kūrinyje puikiai prisitaikiusios prie šių dienų gyvenimo: Dievas senelis važinėjasi troleibusu, deivė Laima darbuojasi ligoninėje padėdama gimdyvėms, daugiabučių balkonuose glaudžiasi aitvarai, o tualeto ar vonios patalpose kartais šmėkšteli Maumo šešėlis. "Didžioji būtybių knyga". Aitvaras.

„Dauguma vaikų apie mitines lietuvių būtybes sužinodavo mūsų susitikimų metu, – sakė K. Zylė. – Tada dar labiau supratau, kad jos miršta mums nepastebint. Tai, kas mums atrodo savaime suprantama, vaikams jau tolima.“

Mitologinį pasaulį populiariai pristatyti norinti autorė pastebėjo, kad stebuklinė plotmė šių laikų vaikams ne mažiau įdomi nei ankstesnių kartų skaitytojams. Tik jie itin vertina knygų vizualumą – gal todėl ir lietuvių autoriai iliustracijų vis dažniau nebelaiko mažiau už tekstą svarbiais elementais. Atsiranda daugiau paveikslėlių knygų, kur tenka atidžiau šifruoti piešinius, o ne skaityti raides.

Valstybės himnas vaikams

Vaikams – pasakos. Tokį požiūrį keičia autoriai, pasakojantys apie dalykus, kurie keliamečiams skaitytojams iki šiol dažnai atrodydavo nuobodūs ir su jais nesusiję. Pavyzdžiui, reikšmingiausius valstybės simbolius pristato šiuolaikiškai.

Paaiškinti vaikams konstitucines tiesas bandyta 2003 metais išleistoje knygoje „Konstitucijos istorija. Vaikams“, kurią parašė humanitarinių mokslų daktaras, komunikacijos tyrinėtojas Andrius Vaišnys. Dabar atėjo eilė ir valstybiniam himnui. Sudėti jo žodžius į knygą taip, kad šie kalbėtų vaikui suprantama kalba, atskiras istorijas pasakotų iliustracijos, būtų juokelių ir kodų, padedančių tekstą interpretuoti šiuolaikiškai, sugalvojo komunikacijos specialistas Laimonas Trota.

Šeimos kelionės į užsienį metu trejų su puse sūnus Nikodemas, pasiilgęs namų, tarsi dainelę pradėjo niūniuoti himną. Suaugusieji įsiklausė – buvo matyti, kad vaikas nelabai ištaria žodžius, o vyresnė sesuo Izabelė, mėginusi brolį pataisyti, ne itin supranta jų prasmę. idėjos autorius Laimonas Trota su sūnumi Nikodemu.

„Su Guste (Gustė Pociūtė – Trotienė, knygos projekto vadovė – aut. past.) pradėjome diskutuoti, kad jie dainuoja nesuprasdami žodžių, kaip mes sovietiniais laikais. „Kenly“ vietoje „can‘t live“ arba „lambados“ žodžius taip, kaip girdėdavome. Galvojau, ką galėtume padaryti, kad vaikai himną suprastų, nes čia svarbus tekstas, kurį visi pasididžiuodami turėtume giedoti“, – pasakojo L. Trota, parašęs knygą „Tautiška giesmė. Įdomybių knyga V. Kudirkos kūrinio motyvais“.

Prieš idėją paaiškinti vaikams tautišką giesmę paversdamas knyga, filosofiją studijavęs L. Trota kurį laiką domėjosi įvairių šalių himnais ir suprato, kad lietuviškasis išsiskiria pozityvumu. Apdainuojamų istorinių pergalių, revoliucijų kontekste jis skambėjo kaip šviesus, laikui nepavaldus palinkėjimas ateities kartoms. Todėl net ir ausines užsidėjęs, kažką rašantis vaikas ant knygos viršelio panašus į jauną Kudirką. „Mes kiekvienas esame kažkiek Kudirka, nes į himno žodžius įdedame savo suvokimą, savo prasmes“, – sakė L. Trota, norintis nuo reikšmingų tekstų nupūsti nesupratimo dulkes.

Pradėję važinėti po mokyklas pasakodami apie knygą, jos kūrėjai pastebėjo, kad iš pradžių vaikai, paprašyti sugiedoti himną, tai darydavo be didesnio užsidegimo. Perskaitę istoriją, papildytą jiems aktualia kalba, simboliais, giedodami įsijausdavo ir baigę norėdavo ploti.

„Buvo iššūkis, kaip šiuolaikiniams vaikams pateikti tekstą, kad jiems būtų įdomu, knyga galėtų konkuruoti su populiariomis paveikslėlių knygomis. Manau, tai pavyko padaryti, nes detalėse, juokeliuose vaikai atranda, kas jiems aktualu, o tada priima ir išgirsta viską, ką mes norime pasakyti, atkoduoja Kudirkos linkėjimus“, – pasiteisinusį ėjimą apibūdino projekto vadovė ir viena iš knygų darželio „Aukštyn kojom“ G. Pociūtė-Trotienė.

Knyga „Tautiška giesmė. Įdomybių knyga V. Kudirkos kūrinio motyvais“.Įsitraukę į knygos rašymo ir iliustravimo procesą, jos kūrėjai suprato, kad vaikams būtina duoti pasimėgauti ir vaizdais. Iliustratorė Lina Sasnauskaitė pasistengė, kad net ir nemokantiems skaityti teksto vaikams piešiniai „kalbėtų“. „Labai svarbu, kad vaikai, kol dar nemoka skaityti teksto, turėtų progą atsiversti knygą ir mėgautis iliustracijomis. Dažniausiai šis etapas nuvertinamas, nors iš tikrųjų tai irgi mokymasis skaityti. Mes darželyje sakome, kad nemokančių skaityti vaikų nėra, yra vaikai, kurie skaito dar tik iliustracijas, ir vaikai, jau skaitantys ir jas, ir tekstą“, – sakė G. Pociūtė-Trotienė.

Skaitydama šių metų lietuvių autorių išleistas knygas, ji pastebėjo, kad iliustracijos tapo lygiavertės tekstui. „Prasideda nauja srovė, nauja mada, kad piešiniai ne tik papildo tekstą, bet kartu pasakoja istoriją. Tai džiugina, nes iliustracijose galima paslėpti kodų, simbolių, kurie vaikams kur kas lengviau suprantami“, – įsitikinusi darželio steigėja.

Gyvybingais ir šmaikščiais piešiniais iliustruotą knygą vaikai ir jų tėvai jau lygina su klasika tapusiais „Darbėnais“, o autoriai pripažįsta, kad tiek jie, tiek kiti lietuviai jau rašo ne vien vaikams: daugelis knygų tampa leidiniais visai šeimai. Nors „Tautiška giesmė“ su įdomybėmis skirta 3–10 metų vaikams, jos kodų, juokelių, piešinių sluoksniuotis padarytas taip, kad aktualių dalykų randa ir mažyliai, ir vyresni, ir suaugę skaitytojai. Ne veltui nuspręsta palikti ir originaliame tekste buvusią frazę „tegul saulė Lietuvos“, nekeisti jos į geografiškai tikslesnę „Lietuvoj“ – norėta žinią apie tai, kad valstybė nėra vien geografinė nuoroda, pasiųsti ir pasaulio lietuviams.

Iššūkis – supažindinti su moderniuoju menu

Kelerių metų sulaukęs vaikas gali paklausti šio bei to apie meną. Tuomet prireikia paprastų, visiems suprantamų paaiškinimų, istorijų ir herojų. Taip atsirado meną išmananti, naktimis po galerijas, muziejus šmižinėjanti pelė Stasė, kurią sukūrė menotyrininkė Monika Krikštopaitytė. Knyga „Kultūringa pelė Stasė“, kurioje į meno Monikos Krikštopaitytės knygos pristatymas "Kultūringa pelė Stasė"detektyvus įsitraukia triušiai Kardamonas ir Mirabelė, dramblys Odis, šeškas Aldonas Beretinskas ir minia kitų įtartinai į žmones panašių personažų, apie modernų meną kalba visai šeimai suprantama kalba.

„Manau, skaitytojai bus trys. Vaikai skaitys vienaip. Suaugę galbūt gaus kažkokios informacijos, gal nebe taip bus jiems baisu suklysti, kalbant apie meną. Treti, menotyrininkai, atpažins mūsų aplinkos humorą, kai truputėlį iš mūsų pačių juokiuosi“, – kalbėdama su Alfa.lt, sakė kultūros savaitraščio „7 meno dienos” redaktorė M. Krikštopaitytė.

Viena svarbiausių knygos minčių – modernaus meno nereikia bijoti ir vengti, nes ir jį suprasti yra kur kas lengviau, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Knygose vaikams – ir apie negalias turinčius bendraamžius

Kaip manote, ar šiemet vaikams parašyta knygų, kurias galima vadinti nauju vėju mūsų literatūroje? Gal šie metai – kalbėjimo vaikams apie socialinius iššūkius metai? – paklausiau Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamento Tyrimų ir sklaidos skyriaus vyriausiosios tyrėjos Eglės Baliutavičiūtės.

Eglė Baliutavičiūtė, Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros skyriaus darbuotoja.

Lietuvių vaikų literatūroje apie socialines problemas ir iššūkius kalbama nuolatos – neišskirtiniai ir šie metai. Tiesa, šiemet galima pastebėti, kad temų ratas platėja. Štai paaugliams skirtoje Lauros Varslauskaitės knygoje „Mano didelis mažas aš“ pasakojama apie Dauno sindromu sergantį šešiolikmetį, o Neringos Dangvydės knygoje vaikams „Vaikas su žvaigžde kaktoje“ iš pagrindinių veikėjų vienas yra aklas vaikas, o kitas turi proto negalią.

Taigi atsigręžiama į tuos, apie kuriuos mūsų literatūroje iki šiol nebuvo kalbama, nors pasaulyje apie įvairias negalias turinčius vaikus jau seniai rašoma, štai ir šių metų Kernegio medalis atiteko eiliuotam Sarah Crossan kūriniui „Viena“ (angl. One), kuriame pasakojama apie Siamo dvynes.

Kokias knygas vaikams laikytumėte svarbiausiomis šių metų knygomis? O gal kuri nors knyga gali būti laikoma ir originaliausia?

Šiemet pasirodė nemažai puikių verstinių knygų. Viena geriausių – tiek dėl turinio, tiek puikių iliustracijų – yra Patricko Nesso „Septynios minutės prieš vidurnaktį“. Joje pasakojama apie berniuką, išgyvenantį vidinę dramą dėl sunkiai vėžiu sergančios mamos. O kaip tik neseniai kinuose pradėtas rodyti ir filmas, pastatytas pagal šią knygą.

Lygiaverčiai gero ir įdomaus lietuvių kūrinio šiemet nerandu, bet nieko keisto, juk verstinė literatūra pereina mažiausiai du atrankos etapus – pirmiausia savo šalyje, vėliau ir tarptautinėje milžiniškoje rinkoje, tad gauname labai geras, kažkuo išskirtines arba itin populiarias knygas.

Apskritai lietuvių vaikų literatūrai, mano nuomone, šie metai gana vangūs, jei ne Nacionalinis vaikų literatūros konkursas bei leidyklos „Alma littera“ jaunimo ir paauglių literatūros konkursas, situacija atrodytų dar prasčiau. Aišku, ne sausra, gražių ir dėmesio vertų lietuvių autorių knygų tikrai būta, skaitytojams iš ko rinktis. Pavyzdžiui, „Šimtas vėjo malūnėlių: gražieji eilėraščiai vaikams“, nauja Linos Žutautės „Kakės Makės“ dalis, Evelinos Daciūtės „Laimė yra lapė“, vyresniesiems – Unės Kaunaitės „Laiškai Elzei“, Ilonos Ežerinytės „Sutikti eidą“, Dainos Opolskaitės „Ir vienąkart, Riči“, jau minėta Lauros Varslauskaitės knyga „Mano didelis mažas aš“, Neringos Vaitkutės „Devynetas tamsos nešėjų“. Tiesa, dar neteko paskaityti pačių naujausių knygų, kurios pasirodė gruodžio mėnesį.

Lietuvių autorių kūrybos ieškantiems skaitytojams orientyru gali būti ir Metų knygos rinkimuose dalyvaujančios knygos. Be to, Nacionalinės bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamento specialistai, siekdami padėti nepaklysti ne visada vertingos ir įdomios literatūros gausoje, jau antrus metus ruošia rekomenduojamų per pastaruosius metus išėjusių tiek mūsų, tiek užsienio autorių knygų sąrašą, kurį galima rasti internete ir bibliotekoje.

Ką šiemet patys vaikai skaitė mieliausiai, kokios temos jiems labiausiai rūpėjo?

Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyrius su Nacionalinės bibliotekos specialistais kasmet klausia vaikų, kokios praėjusiais metais skaitytos knygos jiems labiausiai patiko, tačiau šių metų mėgstamiausių knygų penketukai paaiškės tik 2017 metų balandį. Tad kviečiu visus vaikus ir paauglius sausio mėnesį ieškoti informacijos Lnb.lt svetainėje ir užpildyti trumputę anketą internetu apie šiemet perskaitytas ir pamėgtas knygas.

Vaikai ir paaugliai labai įvairūs, bet, aišku, žvelgiant į vaikų skaitinius, galima pastebėti tam tikras kryptis. Pirmiausia skaitoma programinė literatūra, mažesnieji noriai skaito dar ir rekomenduojamą, o tuomet ieškoma populiarių knygų, o ypač knygų serijų, tą daro ir paaugliai. Tai, pavyzdžiui, Jeffo Kinney „Nevykėlio dienoraštis“, Johno Flanagano „Žvalgo mokinys“, Veronicos Roth „Divergentė“, Kieros Cass „Atranka“, Johno Greeno ir Davido Walliamso knygos, populiarus išlieka ir J. K. Rowling „Haris Poteris“.

Paaugliai ypač ieško emociškai stiprių, greitai perskaitomų, įtraukiančių ir sukrečiančių knygų, kuriose veikia stiprūs, įsimintini veikėjai, netrūksta nuotykių, taip pat ieškoma ir tų, kuriose kalbama apie jiems aktualias problemas, santykius su artimaisiais, sudėtingas gyvenimiškas situacijas.

O daugiau skaitantys vaikai bei paaugliai atranda ir vaikų literatūros klasiką, kritikų įvertintas tikrai vertingas ir taip pat labai įdomias knygas.

Vaikų

1. Astrid Lindgren „Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“.

2. Antoine de Saint-Exupéry „Mažasis princas“.

3. Davidas Walliamsas „Močiutė plėšikė“.

4. Astrid Lindgren „Pepė Ilgakojinė“.

5. Markas Twainas „Tomo Sojerio nuotykiai“.

Paauglių

1. Melvinas Burgessas „Heroinas“.

2. Johnas Green as„Popieriniai miestai“.

3. Antoine de Saint-Exupéry „Mažasis princas“.

4. Erichas Maria Remarque „Vakarų fronte nieko naujo“.

5. Balys Sruoga „Dievų miškas“.

Iš pateikto sąrašo pastebėjau, kad labiausiai mėgstama klasika. Ir tos knygos, kurias žmonės linkę laikyti „nebesuprantamomis šiuolaikiniams vaikams“. Gal vis dėlto vaikai tas istorijas supranta?

Tokios klasikinės knygos kaip „Mažasis princas“, Astridos Lindgren knygos yra nuolat skaitomos, nes įaugusios į tradiciją, tapusios skaitančiųjų bendruomenės patirčių dalimi, net perduodamos iš kartos į kartą. Jos aptariamos ir mokykloje, yra rekomenduojamų knygų sąrašuose. Tad nieko keisto, kad jas perskaito, randa kažką artimo ir įdomaus daug vaikų.

Kartu matome, kad į mėgstamiausių knygų penketukus išsiveržia ir pakankamai naujos, lengvesnio turinio knygos.

O ar vaikai jas supranta, ar ne, priklauso nuo konkretaus vaiko ir jo brandos. Mane kartais stebina toks nepasitikėjimas vaikais – esą jie nieko dar nesupranta, tad reikia labai elementarių knygų. Sakyčiau, kad jiems reikia kuo įvairiausių knygų – ir paprastų, atpalaiduojančių, ir keliančių iššūkių bei klausimų. Žinoma, pradinukas, skaitydamas „Mažąjį princą“, nesupras tiek, kiek paauglys. Bet argi tai problema? Mes, suaugusieji, irgi ne visas knygas lengvai įkandame. Tai yra gerai – galime mąstyti, domėtis, aiškintis, užmegzti dialogą su kitais, skaičiusiais tą knygą, arba grįžti prie jos vėliau.

Ar šiemet lietuvių ir užsienio autorių knygos vaikams savo tematika buvo panašios?

Užsienis labai platus, o ir matome daugiausia anglakalbių šalių vaikų literatūrą, nes į ją pirmiausia krypsta kone viso Vakarų pasaulio, taip pat ir mūsų leidėjų akys. Į lietuvių kalbą išverčiama daug ir įvairios vaikų bei paauglių literatūros, bet daugiausia būtent iš anglų kalbos. Visa tai apibendrinti gana sunku, bet galima žvilgtelėti į porą tendencijų.

Verčiama gana daug fantastinės ir distopinės literatūros paaugliams, kurioje dėmesio centre neretai atsiduria romantinė linija. Gaila, bet panašios literatūros lietuvių autoriai beveik nekuria arba mėgėjai kuria menkesnės vertės tekstus. Tarp ryškesnių ir geresnių galima paminėti pernai išleistą ir vis dar populiarią Rebekos Unos distopiją „Atjunk“, N. Vaitkutės seriją „Tamsa, kuri prabudo“.

Lietuviai autoriai beveik nerašo fantastikos, distopijų vaikams. Manau, tam įtakos turi daug veiksnių: ir mažesnis fantastikos prestižas, nepasitikėjimas populiariąja literatūra, apskritai fantastinės literatūros nemėgimas, nenoras vaikytis madų, nenoras imtis didesnio žanro, nes jis atima daug laiko ir jėgų, galiausiai ir ribotas supratimas apie paauglių fantastinę, fantazy ar distopinę literatūrą. Nemanau, kad reikėtų aklai kopijuoti anglakalbių šalių literatūrą, būtų nuobodu, bet, norint sukurti kažką savito, reikia išmanyti tradiciją.

Užtat stiprėja lietuvių realistinė literatūra paaugliams – leidyklos „Alma littera“ organizuojamas jaunimo ir paauglių literatūros konkursas jau antrus metus iš eilės atvėrė kelius naujiems, įdomiems autoriams, kurie atėjo būtent su problemų proza. Šalia jų minėtina ir Unės Kaunaitės „Laiškai Elzei“. Šios krypties literatūra ir užsienyje buvo ir išlieka gana populiari.

Patiems mažiausiesiems, ikimokyklinukams ir pradedantiems skaityti dabar išleidžiama daug puikių verstinių paveikslėlių knygų. Tai tokios knygos, kuriose dominuoja iliustracijos, tačiau jos ir tekstas lygiavertės, tad, norint suprasti kūrinį, reikia „skaityti“ ir vieną, ir kitą, o į knygos skaitymą įtraukiamas ir vaikas, ir suaugusysis. Džiugu, kad ir lietuvių autoriai bei dailininkai nesibodi šios srities ir imasi įdomių eksperimentų, štai visai neseniai išleista E. Daciūtės ir A. Kiudulaitės „Laimė yra lapė“ turėtų patraukti vaikų dėmesį įdomiais meniniais sprendimais bei interaktyvumu.

Lietuvių autoriai vaikams aiškina himną ir gyvenimą „padauginus“ technologijų

Knyga „Tautiška giesmė. Įdomybių knyga V. Kudirkos kūrinio motyvais“. (Joanos Burn nuotr.)
+10