Etnomuzikologė Piekurienė: jeigu yra peteliškė, kodėl negalėtų būti žiogo?

Rūta Piekurienė
Rūta Piekurienė
  © Dmitrijus Radlinskas

„Ryškių, stambių, teatrališkų aksesuarų nebuvo. Smulkūs sidabriukai ar auksiukai manęs neskraidino iki debesų. Man jie atrodė per menki, per kuklūs, per pilki. O kur daugiausia spalvų? Audiniuose. Tame pilkame mano jaunystės periode daugiausia spalvų buvo atkeliavusios būtent iš tėčio spintos“, – pasakojo muzikologė Rūta Piekurienė. Ji trečiąją tarptautinę taikomojo meno mugę „CraftVilnius‘16“ nuspalvino ryškiais ir žaismingais sąskambiais.

Tokį lobį ne kiekvienam gyvenime pasiseka rasti

Spalvomis prie savo stendo mugėje traukiate lankytojus, bet dėmesį atkreipia ir lentelė su užrašu, kad Jūsų kūrinys yra saugomas net tik Lietuvoje, bet ir Europos Sąjungoje. Daug kūrėjų prisibijo dalyvauti mugėse dėl kopijavimo, Jūs tam iškart užkirtote kelią?

Nutariau apsaugoti, kai supratau, kad tai yra tas lobis. Tokį ne kiekvienam gyvenime pasiseka atrasti. Intelektinė nuosavybė yra vertybė, todėl ėmiausi tradicinių apsaugos priemonių, išsiėmiau vadinamąjį nacionalinį patentą. Toliau su šiuo savo objektu keliausiu į Europą ir pasaulį, todėl šį dizainą registravau Europos Bendrijoje.

Gerbiama Rūta, papasakokite, kaip peteliškė virto žiogu?

Kiekvienas mato, kad mano žiogo šaknys yra peteliškėje ir kaklaraištyje. Tai tarsi apversta peteliškė ir nukirptas kaklaraištis.

Viskas prasidėjo nuo kaklaraiščio. Daug metų jį sukiojau aplink kaklą, kurdama moteriškus aksesuarus, šią liniją pavadinau „Sutramdyti kaklaraištukai damoms“. Tada nutariau kažką kitokio negu peteliškė ar kaklaraištis padaryti vyrams.

Kai susukau žiogo mazgą, supratau – šitas dalykas turi ateitį. Atrodo, paprasta kaip du kart du, negali būti, kad niekas to nebūtų iki šiol atradęs. Juk iš kaklaraiščių mačiau pasiūtų ir suknelių, ir batų, turbūt netgi fortepijoną rastum.

Pasikuitusi „Google“, nieko neradau, tada kreipiausi į vyrų mados istorikę Brigitą Kupčikienę. Ji patikino, mano dizainas yra unikalus, todėl reikia daryti tam tikrų apsaugos žingsnių. Ne tik todėl, kad manęs nekopijuotų, bet ir dėl to, kad kažkas, pamatęs puikų modelį, pats jo nepatentuotų ir atėjęs man nepasakytų, ei, čia mano išradimas. Taip meno, ypač dizaino, pasaulyje dažnai nutinka.

Iš kur toks gražus pavadinimas?

Kadangi peteliškės yra vabzdžiai, nutariau laikytis šios linijos ir tų pačių žaidimo taisyklių. Jeigu yra peteliškė, kodėl negalėtų būti žiogo? Apie mažus berniukus juk irgi sakome „mano žiogas“. Kai jį dėvi moteris, vadinama žiogaite.

Lengvumas ir žaismingumas, būdingas žiogui, Jūsų kūryboje išreiškiamas ir per nuotaikingas spalvas?

Spalva yra mano aistra. Per daug spalvų man niekada nebūna. Kuo toliau, tuo daugiau man norisi ir spalvų, ir raštų. Juos pamėgau, kai tyrinėjau lietuvių tautinį kostiumą. Jame, kaip žinome, dera viskas – langučiai ir brūkšniukai, daugybė kontrastingų spalvų, raštų, faktūrų.

Tautiniame kostiume, ne tik mūsų, ir kitų tautų, yra daugybės kontrastingų faktorių dermė. Ta jo žaismė, tobulas gebėjimas viską derinti kėlė ir man ambiciją pamėginti tai pakartoti savo kūriniuose. Yra žiogų, pasiūtų iš dviejų ar net trijų kaklaraiščių. Siekiu sąskambio tarp sudėtingų garsų, disonansų.

Pasidairius Jūsų stende, akivaizdu, kad audiniai – irgi Jūsų aistra?

Taip, čia žaidimas vyksta toliau. Mėgstu kuistis audinių parduotuvėse, juos rinkti, kaupti, derinti, eksperimentuoti. Žiogai siuvami iš pirktų audinių, kaklaraiščių, netgi dirbtinės odos. Teko siūti vieno baikerio vestuvėms odinį žiogą.

Nugirdau, kaip Jūsų vyras dailininkas Marijus Piekuras mugės dalyviams pasakojo, kad kiekvienam švarkui turi vis kitą žiogą. Labai gerai, kai namuose turite modelį, kuris sutinka ir kuriam patinka Jūsų darbus dėvėti.

Mano modelis jau trisdešimt metų ir prisimatuoja, ir pakritikuoja, ir pasipuošia, ir pats pilnas idėjų, pataria man pasirinkti spalvas. Žiogą sulanksčiau aš, bet daug gerų idėjų gaunu iš savo vyro. Manau, dabar jau mes kartu šiuo keliu važiuojame.

Na, dailininkui spalvos ir jų deriniai yra savi, prisijaukinti nereikia. O kaip su kitais vyrais, kaip pastebite, ar jie drąsėja?

Kuo toliau, tuo daugiau drąsesnių žmonių yra. Kartais net išgirstu, hm, jeigu žiogas – toks originalus dalykas, tegu jau viskas būna ekstravagantiška. Taigi klientai pageidauja ir ryškių spalvų, ir raštų ar piešinių. O kartais stovi jaunas dvimetrinis vyras ir sako, gražu, bet tam reikia drąsos. Nors, akivaizdu, žmogus pasaulio matęs, bet lietuviškas santūrumas jam pakiša koją.

O ten kartais ne dvimetriniam krepšininkui atiduodate duoklę, mačiau žiogą iš audinio, ant kurio atspaustas Sakramento „Kings“ užrašas, taip pat ir lietuvių sirgaliui skirtą žiogą sukūrėte?

Taip, turiu ir siužetinių žiogų, skirtų krepšinio, futbolo ir golfo gerbėjams. Dar nemačiau nė vieno krepšininko, pasipuošusio žiogu. Jo kelionė į pasaulį tik prasidėjo, jo žinomumas plečiasi, bet dar šitoje vietoje yra ką veikti. Per pusantrų metų mano žiogas jau per trisdešimt vestuvių atšoko!

Jūsų kūriniai puošnūs, nenuostabu, kad juos žmonės renkasi šventėms, bet yra ir medvilninių, lininių, skirtų kasdienai?

Žiogai siuvami visai šeimai. Vaikas gali pasididžiuodamas užsisegti tėčio žiogą, nes šis, skirtingai nuo peteliškės, neturi pečių parametro. Žiogas yra vertikalė, ar ji didesnė, ar mažesnė, vaikui pilvo nesieks. Dabar jaunos poros mėgsta kurti bendrą stilistinę vienovę, renkasi aksesuarų dermę. Taigi turime žiogaitę, žiogą ir žiogiuką.

Pretenzija suderinti dangų su žeme – iššūkis kiekvienam menininkui

Sakėte, tyrinėjote lietuvių tautinį kostiumą. Kokiu tikslu? Koks Jūsų santykis su dizainu?

Esu etnomuzikologė, etnokultūros mokytoja. Labai myliu savo darbą. Mano pirmoji darbovietė – folklorinis ansamblis „Poringė“, buvau jo vadove. Kai mano ansambliui buvo kuriami drabužiai, nori nenori teko juos studijuoti ir tyrinėti.

Su tautiniu kostiumu susipažinau iki gelmių ir labai mėgstu šitą sritį. Etnika, bet kokios kultūros, man visada svarbi, įdomi, aktuali. Mūsų etniniame kostiume nesuderinamų dalykų dermė labai akivaizdi. Ryški pretenzija ar kaprizas suderinti dangų su žeme. Tai įdomus iššūkis kiekvienam menininkui.

Ar tai muzika įkvėpė improvizuoti, suteikė drąsos nerti į dizaino sritį?

Kūrybinis troškimas, manau, rusena kiekviename žmoguje. Visi esame laimingiausi, kai mylime, esame mylimi ir kuriame. Tai trys būsenos, kurių ieškome, siekiame ir, jas pasiekę, gerai jaučiamės. Taip, muzika yra mano profesija, o žiogas – muzikalus sutvėrimas. Viskas yra šalia.

Prieš daug daug metų tais gūdžiais laikais, kai buvau jauna mergaitė, man kaip ir visoms reikėjo puoštis. Ryškių, stambių, teatrališkų aksesuarų nebuvo.

Smulkūs sidabriukai ar auksiukai manęs neskraidino iki debesų. Man jie atrodė per menki, per kuklūs, per pilki. O kur daugiausia spalvų? Audiniuose. Tėtis turėjo iš Kanados atsiųstų labai prabangių, gražių kaklaraiščių. Iš jų siūdavau gėles, jurginus. Tada ir dabar dažniausiai siuvamos rožės.

Tame pilkame mano jaunystės periode daugiausia spalvų buvo atkeliavusios būtent iš tėčio spintos. Taip užsižaidžiau su tais audiniais, tada – su akmenėliais, karoliukais. Bemaž dvidešimt metų kuriu aksesuarus moterims iš kriauklių, odos, kailio, tekstilės. Prieš beveik dvejus metus susukau savo pirmąjį žiogą, tada į mano duris pasibeldė ir užsakovai vyrai.

Jau atsisveikinote su pedagogės karjera ir atsidėjote vien žiogams?

Dar kol kas dirbu mokykloje, labai myliu savo darbą ir vaikus. Kol kas važiuoju dviem ratais.

Paminėjote gūdžius, pilkus sovietinius laikus, kai daugybė apribojimų skatino kūrybingumą. Negi laisvė, pasirinkimų galimybė jį pražudo?

Pastebiu labai daug kūrybingų lietuvių moterų ir vyrų. Gal vis dėlto negalima taip sakyti, ar tie laikai, ar kiti, bet, jau pasikartosiu, žmogus visada nori kurti, mylėti ir būti mylimas. Moteris kuria gimdydama, augindama vaikus, žinoma, su šeima ir namiškiais. Kūrybinis potraukis yra visada, – sakė etnomuzikologė ir unikalaus dizaino autorė R. Piekurienė.

Etnomuzikologė Piekurienė: jeigu yra peteliškė, kodėl negalėtų būti žiogo?

Rūta Piekurienė
+5