Tryliktasis Lietuvos premjeras Skvernelis: kas buvo jo pirmtakai ir į kurį jis panašiausias?

Šalies politinėje padangėje buvo įvairių premjerų
Šalies politinėje padangėje buvo įvairių premjerų
  © Alfa.lt fotomontažas

Naujuoju premjeru Seimo patvirtintas Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) atstovas Saulius Skvernelis bus tryliktu žmogumi, kuris nuo 1990-ųjų vadovaus Lietuvos Vyriausybei. Kas buvo jo pirmtakai ir į kurį iš jų naujasis septynioliktojo ministrų kabineto vadovas bus panašiausias?

Pirmoji premjerė – nuo nepriklausomybės vedlės iki draugystės su Rusija

Pirmąja ir iki šiol vienintele premjere moterimi, paskelbus nepriklausomybę 1990-aisiais, tapo Kazimira Prunskienė. Naujai atkurtos Lietuvos Vyriausybė turėjo atlikti valstybės institucijų ir savarankiškos ekonomikos atkūrimo darbus, tačiau jos veikla nebuvo sėkminga. Nepraėjus nė metams, K. Prunskienės kabinetas ėmė pyktis su Vytauto Landsbergio dominuojamu Atkuriamuoju Seimu, o po prieštaringai įvertinto kainų pakėlimo ir jedinstvininkų inspiruotų neramumų turėjo atsistatydinti.


Vėliau K. Prunskienė dalyvavo įvairių politinių jėgų veikloje, nesėkmingai kandidatavo į prezidentus bei vadovavo šiemet Seimo rinkimus laimėjusios LVŽS pirmtakei, iš kurios pasitraukė, kilus konfliktui su Ramūnu Karbauskiu. K. Prunskienė kaltino savo buvusius partijos kolegas dėl apsiribojimo atstovavimu žemdirbiams bei „veidmainyste rinkėjų atžvilgiu“. Prieš pat politinės karjeros pabaigą pirmoji premjerė dar spėjo įsteigti naują politinę jėgą – Lietuvos liaudies sąjūdį, kurio vienas iš tikslų buvo suartėti su Rusija, Baltarusija ir Kazachstanu.

Nuo Šimėno iki pirmojo Kubiliaus: privatizacija, „vagnorkės“ ir „Williams“

Įtempta atmosfera prieš Sausio 13-osios tragediją žymėjo sumaištį ir Lietuvos ministrų kabinete, todėl antrasis premjeras Albertas Šimėnas dėl neaiškių priežasčių ministrų kabinetui vadovavo vos daugiau nei dvi paras. Vėliau iš aktyvios politinės veiklos jis pasitraukė.


Po A. Šimėno premjero postą perėmė pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį svarų politinį vaidmenį suvaidinęs Gediminas Vagnorius, ėjęs šias pareigas du kartus. Jo pirmosios kadencijos metu prasidėjo didžiąją dalį visuomenės palietę privatizacijos procesai, įvesti laikinieji talonai („vagnorkės“), megzti kontaktai su Vakarų valstybėmis, tačiau paties premjero santykiai su valdiniais buvo prasti – jis leidosi į konfliktus su savo ministrais, todėl netrukus tapo akivaizdu, kad Vyriausybė išsilaikyti negali, ir G. Vagnoriui teko atsistatydinti.

Likus keliems mėnesiams iki 1992-ųjų rinkimų, kuriuos laimėjo ekskomunistai, premjeru buvo paskirtas Aleksandras Abišala, tačiau jo valdymas įsiminė taip pat tik nepopuliariais sprendimais – pakeltomis komunalinių paslaugų kainomis bei šildymo sutrikimais, kurie teisinti sabotažu.

Po to buvęs Bronislovo Lubio premjeravimas niekuo ypatingu nepasižymėjo, išskyrus tuo metu gimusias kalbas, kad vadovaudamas Vyriausybei šis premjeras sprendė dabartinio „Achemos“ koncerno problemas. Šiam B. Lubys vėliau vadovavo iki pat mirties.


Trejus metus – nuo 1993-iųjų iki 1996-ųjų – premjero postą užėmė pravardę Misteris penki procentai gavęs Adolfas Šleževičius. Šis laikotarpis pasižymėjo vadinamojo laukinio kapitalizmo siautėjimu, kai griuvo dideli komerciniai bankai, o greitą praturtėjimą lydėjo staigūs nuosmukiai. Formaliai A. Šleževičiaus politinė karjera sudegė paaiškėjus, kad jo padėjėjas iš savo veiklą sustabdžiusio Lietuvos akcinio inovacijos banko atsiėmė premjero pinigus.


Likusius kelis mėnesius iki 1996-ųjų Seimo rinkimų ramiai užbaigė Laurynas Mindaugas Stankevičius, po savęs nespėjęs palikti didelių darbų. Tuomet į premjero postą sugrįžo Tėvynės sąjungai atstovavęs G. Vagnorius, tačiau, kaip ir A. Šleževičiaus atveju, jo valdymas nesulaukė daug visuomenės pritarimo – premjerui priekaištauta dėl „Mažeikių naftos“ privatizacijos pradžios, nesugebėjimo numatyti Rusijos ekonominės krizės, prastos mokesčių politikos, sumanymų kompensuoti rublinius indėlius bei pernelyg glaudžių ryšių su verslu.

Aštuntuoju premjeru tapęs Rolandas Paksas savo maždaug pusmetį trukusį vadovavimą Vyriausybei išnaudojo politiniam populiarumui didinti. R. Paksui pasisekė pelnyti visuomenės simpatijas, kai jis paskelbė atsistatydinantis, nes nepritaria sutarties pasirašymui su „Williams“. Po jo pirmąsyk į premjero kėdę sėdo Andrius Kubilius, kuris įsiminė kaip krizių premjeras. Jo valdymo metu šalies fiskalinis deficitas sumažėjo daugiau nei 10 proc.

Antrasis dešimtmetis – socialdemokratų dominavimas ir nuosmukis

2000 m. Seimo rinkimai kelią į valdžią atvėrė liberalių partijų koalicijai, o naujuoju premjeru vėl tapo R. Paksas, tačiau jis valdžioje išbuvo neilgai. Artūro Paulausko socialliberalams susitarus su socialdemokratais, R. Paksas Vyriausybės vadovo kėdės neteko, o į ją penkeriems metams atsisėdo Algirdas Brazauskas. Jo valdymo laikotarpį lydėjo Lietuvos įstojimas į NATO bei Europos Sąjungą, taip pat ekonomikos pakilimas, tačiau kartu ir gausybė skandalų. Vienas žymiausių – spaudoje paskelbta informacija, kad būdamas prezidentu A. Brazauskas panaudojo savo įtaką, kad viešbutį „Draugystė“ valstybė parduotų jo tuomet būsimai žmonai Kristinai Brazauskienei.


2004 m. parlamento rinkimus laimėjus Darbo partijai, A. Brazauskas, nors ir išliko premjeru, tapo vis priklausomesnis nuo Viktoro Uspaskicho politinių užgaidų. Galiausiai 2006 m. jo vadovautas ministrų kabinetas žlugo, kai „darbiečiai“ nusprendė trauktis iš koalicijos. Tuomet mažumos Vyriausybę, kurią rėmė opozicijoje buvę konservatoriai, sudarė Gediminas Kirkilas. Tačiau jam sąjunga su Tėvynės sąjunga irgi nesusiklostė – 2008 m. pabaigoje šalį užklupo ekonominė krizė, o G. Kirkilas beveik nieko nepadarė, kad jai pasiruoštų, tad jau metų pabaigoje valdžią perėmė konservatorių premjeras A. Kubilius.

Trečiasis dešimtmetis – Kubiliaus ir Butkevičiaus fiasko

Konservatorių lyderio valdymas pasižymėjo reikalingomis, tačiau itin nepopuliariomis mokesčių reformomis, pensijų ir atlyginimų karpymais, taip pat visuomenėje nesuprastais užmojais statyti naują atominę elektrinę. Visa tai lėmė, kad 2012 m. rinkėjai vėl į valdžią sugrąžino socialdemokratus.


Naujuoju premjeru tapęs Algirdas Butkevičius iš pat pradžių bandė rodyti visiškai kitokį nei A. Kubilius valdymo būdą. Jei jis savo premjeravimą grindė nuolatinėmis permainomis, tai A. Butkevičius stengėsi akcentuoti stabilumą ir lėtą pokyčių tempą. Socialdemokratų Vyriausybei pirmieji treji metai nežadėjo nieko blogo – ji baigė suskystintųjų gamtinių dujų terminalo projektą, euro įvedimo procesą, o šalies ūkis taip ir nenustojo augti.


Visgi vėliau pasipylė viena klaida po kitos – socialdemokratus ėmė kamuoti metus trukusi korupcinių skandalų virtinė, prieš pat Seimo rinkimus A. Butkevičiaus iniciatyva buvo priimtas nepopuliarus darbo santykius liberalizuojantis socialinis modelis, o į socialiai jautrią politiką akcentavusią R. Karbauskio „valstiečių“ rinkiminę kampaniją socialdemokratai net nebandė rimtai atsakyti. Galiausiai parlamento rinkimus laimėjusi LVŽS į premjerus pasiūlė buvusį policijos generalinį komisarą ir vidaus reikalų ministrą Saulių Skvernelį.

Ką labiausiai primena naujasis premjeras?

Iš Seimo ir prezidentės įgaliojimus valdyti ministrų kabinetą gavęs S. Skvernelis į politiką pasuko visai neseniai, tačiau kone iškart tapo vienu iš populiariausių politikų. S. Skvernelio populiarumas ūgtelėjo, kai šis apgynė policininkus, jiems nušovus bėgantį kontrabandininką, bei susikirto su Seimo pirmininke Loreta Graužiniene ir prezidente Dalia Grybauskaite po iš policininkų priežiūros pabėgusio sulaikytojo gaudynių. Politologas Lauras Bielinis naujienų portalui Alfa.lt pasakojo, kad S. Skvernelis kai kuriais bruožais primena du kartus trumpai premjeravusį R. Paksą.

„Formaliai žvelgiant, visi premjerai yra labai panašūs pagal savo tikslų sistemas, nes jie kalba tuos argumentus, kurie yra aptarti partinėse bei koalicinėse programose. Skirtingi jie yra pagal savo retorines galimybes. Šiuo atveju šis premjeras akivaizdžiai moka išspausti ašarą, t. y. išsakyti savo mintis pakankamai dramatiškai, o šis dramatiškumas sukelia empatijos jausmą visuomenės akyse. Žiūrint į retorinius aspektus, jis yra arti Rolando Pakso, kuris irgi mokėjo labai įtikinimai kalbėti, atrodyti

tuo, kuris žino, ką sako, bet, kaip pamename, to neužteko, kad jo darbas būtų sėkmingas“, – kalbėjo pašnekovas.

Pasak jo, S. Skvernelio sėkmę lems ne aistringa retorika, tačiau tai, kokios bus jo dalykinės žinios bei gebėjimas vadovauti.

„Kiek retoriniai įgūdžiai leis jam priimti sprendimus ir vykdyti Vyriausybės programą, sunku pasakyti, nes tam reikia visiškai kitokių gebėjimų – ekonominių bei teisinių žinių, vadybinių gebėjimų ir galiausiai patirties“, - apibendrino politologas.