Iššūkis naujam ministrui – totalinė gynyba

Arkadijus Vinokuras
Arkadijus Vinokuras
  © Edvard Blaževič

Suprantama prezidentės Dalios Grybauskaitės vykdoma lėta naujo Krašto apsaugos ministerijos (KAM) vadovo paieška. Nepakanka skirti tokiam svarbiam postui asmenį, remiantis vien tik tokio asmens mokėjimu šaudyti. „Aš moku šaudyti“, pareiškė LSDP (ne)kandidatė Rasa Budbergytė. Tokiu atveju aš, apdovanotas penkiais Švedijos karininkų kovos mokyklos ir KASP diplomais, tarnavęs Izraelio kariuomenėje, šaudantis iš veik bet kokio prieštankinio ar automatinio ginklo, buvęs pirmasis Lietuvos KAM karinis atašė (1990-1993), be abejonės, turėčiau tikti.

KAM vadovo postas šiandien neprognozuojamos valstybės Rytuose kaimynystėje, o dabar ir JAV valdysiant neprognozuojamam prezidentui Donaldui Trumpui – ypač aktualus. Neeilinės aplinkybės reikalauja neelinės asmenybės. Toks asmuo visų pirma turėtų jausti visuomenės bei Lietuvos karinių pajėgų vadų pasitikėjimą. Taip, krašto apsaugos ministro programą ir politinę poziciją nusako Lietuvos Seimo nubrėžtos nacionalinio saugumo gairės, tačiau ministras ar ministrė turi generuoti nacionalinio saugumo koncepciją, atitinkančią šiandienos karinės grėsmės iš Rytų reikalavimus. Galima drąsiai teigti, kad Vakarai šiandienos Rusijos karinei puolimo doktrinai nepasiruošę. Pavyzdžiui, anot ukrainiečių ekspertų, Lietuvoje „šaulių organizacijos karius apmoko švedų karininkai Antrojo pasaulinio karo filosofijos pagrindu“.

Reikia suprasti, kad Rusijos karinės galios pagrindas yra efektyvi sąveika tarp kariuomenės žemės, oro, jūros, raketinių pajėgų, kaip ir nesiskaitymas su savų karių gyvybėmis. O tai reiškia ir nesiskaitymą su civilių žmonių gyvybėmis, ką matėme per Rusijos karus Grozne, Gruzijoje, Ukrainoje ir Alepo mieste Sirijoje.

Yra ir dar vienas Rusijai naudingas politinis aspektas – tai, kad galimas karas vyktų tik Vakarų teritorijoje. Paaiškinsiu: Rusijos vadovams nenaudingas totalinis karas prieš Vakarus. Jiems, persekiojamiems vidinės baimės prarasti valdžią namuose, reikalingas mažas ir, jų supratimu, vietinės reikšmės karas „artimojo užsienio“ ribose, konkrečiai – Baltijos valstybėse. Lenkija jiems, kaip ir Ukrainos atveju, būtų per didelė. Prasidėjus tokiam vietiniui karui, Vakarai Rusijos nepultų, nes tai reikštų totalinį karą, kurio jie taip pat nenori. JAV ėmus vadovauti naujam neprognozuojamam prezidentui, pagunda žymiai didės. Kaip matėme, praėjus vos valandai nuo Vladimiro Putino pokalbio su D. Trumpu, prasidėjo Alepo miesto puolimas. Jis ir toliau stiprės, o ar klius ligoninėms, ar mokykloms, bus nesvarbu.

Būsimam krašto apsaugos ministrui tokia geopolitinė padėtis kels rimtų iššūkių, į kuriuos neatsižvelgė buvęs ministerijos vadovas Juozas Olekas. Pirmas buvusio ministro uždavinys buvo atkurti šauktinių kariuomenę. Darbas užduoties rėmuose atliktas puikiai – tokio greičio niekas nesitikėjo. Atitinkamos ekipuotės įsigijimas, ginklai Šaulių organizacijai – viskas buvo nukreipta į Lietuvos karinės galios atkūrimą. Tačiau ar ji pakankamai atkurta? Grynai iš karinės šalies gynybos, nacionalinio saugumo politikos pozicijos – nepakankamai. Vėlgi, su kuo lyginti ir kokiu pagrindu lyginti?

Visas krašto apsaugos ministro dėmesys, nukreiptas į karinės galios atkūrimą, sudarė įspūdį, kad tik kariuomenė ir gins Lietuvą nuo galimo užpuolimo. Tačiau kariuomenė neveikia atskirai nuo visuomenės. Jeigu taip atsitiktų – galas bet kokiam pasipriešinimui. Šioje vietoje reiktų kalbėti apie totalinę gynybą, apie kurią visuomenė iki šiol neišgirdo nei žodžio. Taip, KAM išleido kelias knygeles tema „kaip elgtis, jeigu...“. Pirmos knygos idėjos iniciatorius buvau aš. Mano vardo ten nerasite, bet man buvo tyliai padėkota.

Kaip atrodytų totalinės gynybos doktrina? Visi iki vieno visuomenės nariai turėtų dalyvauti šalies gynyboje visiems sluoksniams numatytos užduoties ribose. Čia nesigilinsiu į detales, bet mokytojų toli ieškoti nereikia: tai ir Izraelio, ir Švedijos totalinės gynybos doktrinos. Pagrindinė mintis – visi dalyvauja šalies gynyboje – turi persmelkti visą visuomenę. Tačiau dabar, kai tokios politikos nėra, tokie šūkiai, kaip RAND korporacijos paskleistas „Rusija užimtų Lietuvą per 36 valandas!“, paralyžiuoja bet kokį norą gintis.

RAND ekspertai remiasi Lietuvos ir Rusijos karinių pajėgumų santykiniais dydžiais ir gebėjimais. Bet remiamasi iš dalies klaidingais kriterijais. Nevertinamas visuomenės siekis gintis. Konkrečiu pavyzdžiu iliustruosiu tą klaidingumą: 1943 metais vyko Varšuvos geto sukilimas. RAND ekspertai gal teigtų, kad nacių kariai getą turėtų paimti per valandą ar dvi. Tačiau veik beginkliai geto kovotojai – civiliai – išsilaikė mėnesį, sunaikinę virš tūkstančio nacių karių.

Kitas pavyzdys – Izraelis 1948 metais. RAND skelbtų, kad Izraelis neturi šansų prieš tris galingas arabų armijas, kad per kokias 36 valandas ateis galas. Tačiau tos armijos buvo sutriuškintos. Kaip ir 1973 metais, kai Izraelį iš pasalų užpuolė iki dantų naujausia sovietų karine technika ginkluotos arabų armijos. Ir jos buvo sutriuškintos. Toliau: Suomijos 1939 metų Žiemos karas prieš ją užpuolusią Rusiją. Šiandienos ekspertai patartų pasiduoti. O rezultatas buvo toks, kad keli šimtai tūkstančių rusų karių žuvo, nekalbant apie šimtus sunaikintos karinės technikos vienetų. Suomija prarado dalį teritorijos, tačiau liko laisva. Galiausiai ir mes turime pokario partizanų pavyzdį. Jie pralaimėjo tik tada, kai išseko visuomenės noras gintis.

Šiame komentare iki šiol sąmoningai nekalbėjau apie NATO ir JAV įsipareigojimus Lietuvai. Ar jie išliks, ar keisis ir kaip keisis, deja, nežinome. Galimo D. Trumpo patarėjo Rudy Giuliani užtikrinimas, kad JAV karinė doktrina Rytų Europos ir Rusijos atžvilgiu nesikeis, gal ir malonus, bet neįtikina. Nors gera žinia tai, kad JAV Kongrese respublikonai nusprendė įstatymais tramdyti D. Trumpo galimus būsimus nuolaidžiavimus Rusijai, prieš pastarajam perimant Baltuosius Rūmus, vis dėlto reikės laukti oficialaus JAV prezidento pareiškimo.

Todėl totalinės gynybos koncepcija mūsų Lietuvos nacionalinio saugumo kontekste turėtų būti įgyvendinama kuo greičiau. Reikia įsivaizduoti, kad už mūsų – tiktai jūra. Izraeliečiai tai žino. Žino ir jų priešai. Tai yra Izraelio galia. Ne ginklai kovoja, o žmonės su ginklais ar be ginklo rankose. Be dvasios laimėti, kai nežinoma, kuriam galui gintis, nepadės jokie ginklai.

Būsimo premjero Sauliaus Skvernelio pareiškimai, neva jo vyriausybė ir partija gins liaudį nuo „elito“, jam pačiam esant pačiam tikriausiam elitui, kai jis kvestionuoja siekiančių dalyvauti šalies gynime jaunų žmonių nuoširdumą teigdamas, kad „jie pabėgs arba prisitaikys“, šiame kontekste skamba kaip gynybos dvasią naikinantys nuodai. Būtent tokius atvejus numatydama, Švedijos totalinės gynybos koncepcija prasideda žodžiais: „Netikėk raginimais nesiginti – nesvarbu, kas juos skelbia!“.

Būsimam krašto apsaugos ministrui nepakaks organizacinių gebėjimų, nepakaks ilgo darbo valstybės struktūrose ar organizacijose. Be to, ministru jokiais būdais neturi tapti politinis broileris, tai yra politikas, neturintis jokių vertybių ar principų. Krašto apsaugos ministru neturėtų tapti eilinis buhalteris – tokių savybių žmogus paskelbtų visuomenei ir pasauliui liūdną žinią. KAM vadovas turi būti puikiai susipažinęs ir su geopolitine šalies padėtimi, ir su karinėmis šalies gynybos doktrinomis, ir suprasti totalinės gynybos reikšmę nacionaliniam saugumui.

Ar turėsime tokį įžvalgų krašto apsaugos ministrą?