Kaip „racionalistams“ nepavyko „užtrolinti“ populistų

Daiva Repečkaitė (Dalios Mikonytės/
Daiva Repečkaitė (Dalios Mikonytės/
  © Asmeninis albumas

Daugiatūkstantinio protesto plakatas su iš gimdos kyšančiu viduriniu pirštu įtikino Lenkijos politikus pakeisti savo planus dėl teisės į abortą apribojimų. O štai tūkstančiai karvių, oranžinių vaisių, citatų su juokingais fizionomijų kadrais ir kitų „memų“ neperkalbėjo vadinamųjų protesto balsuotojų abiejose Atlanto pusėse. Kaip čia taip? Juk buvo tokie taiklūs.

Demaskuoti priešininką – #smagu. Sėkmingai atskleidus sakomą netiesą ar tikrovės iškraipymą, galima praturtinti sąjungininkų argumentų repertuarą ar tikėtis savo pusėn patraukti neapsisprendusius. Tačiau kalnai argumentų internetui patraukliomis formomis neišjudino net trapaus, ne visai užtikrinto pasirinkimo mesti protesto balsus – Nyderlanduose prieš ES-Ukrainos sutartį, Jungtinėje Karalystėje už pasitraukimą iš Europos Sąjungos ir Jungtinėse Amerikos Valstijose už skandalingai pagarsėjusį Donaldą Trumpą.

Imkime vadinti D. Trumpą Drumpfu ir priminkime jam imigrantišką jo senelių kilmę! Pikti baltaodžiai vyrai turbūt jau bėga persipiešti plakatų, nes nebetiki, kad šis kandidatas juos apgins nuo imigracijos. Socialiniuose tinkluose pasidalykime daug daug „memų“ su keistai oranžiniu pensinio amžiaus šoumeno veidu! Dabar jis bus negražus priemiesčių moterims. O ir jo šeima – milžiniškas potencialas „memų“ lobynui. Žmonos imigrantės! Būsimoji pirmoji ponia kalba su akcentu! Norint įrodyti savo intelektualinį pranašumą prieš D. Trumpo rinkėjus, reikia tai kartoti kiekviena proga. Juokimės iš jo šukuosenos (vienas komikas netgi eteryje paprašė kandidato leisti pavelti plaukus) – jis tuoj išsigąs ir baigs taip baisiai kalbėti. Ar jau išsigando? Ne, laimėjo rinkimus. Taip pat savo kampaniją sėkmingai prastūmė ir britas Borisas Johnsonas, kurio ševeliūra irgi buvo tapusi „memų“ mūza.

Pasak „Spiegel Online“ apžvalgininkų Gordono Repinskio ir Holgerio Starko, D. Trumpo laimėjimas – tai revoliucija prieš pokarinį Vakarų raidos modelį, kurio pagrindas – pasitikėjimas prekyba, švietimu ir daugiakultūre visuomene. Šio modelio šalininkai tiki, kad visuomenė pajėgi išnaikinti skurdą, suteikti gerovę ir galią diskriminuojamoms mažumoms, taip pat iš finansinės ir kitokios priklausomybės nuo vyrų besivaduojančioms moterims, niekam nieko neprarandant. Kaip? Nes dėl prekybos ir plėtros vietos užteks visiems.

Šalininkai įsitikinę, kad tokios viltys yra paprasčiausiai racionalios. Jomis abejoti esą gali tik neišsilavinę ir primityvūs rinkėjai, nors ekonomikos krizė parodė, kad visuomenė taip neveikia. Kampanijose prieš protesto balsus racionalumas buvo pagrindinis argumentas. ES racionalu laisviau prekiauti su Ukraina, Jungtinei Karalystei – likti ES, o amerikiečiams – nebalsuoti už darbininkų gynėju besidedantį „vulgarų milijonierių“, kaip jį įvardijo G. Repinskis ir H. Starkas. Buvo aiškiai išrašyti visi duomenys, kurie pagrindžia šių Vakarų visuomenių naudą iš migracijos ir prekybos. Buvo demaskuoti atvejai, kai Borisas Johnsonas, vienas iš „Brexit“ kampanijos vedlių, pats pasitelkė imigrantus kampanijai reikalingiems darbams. Kaip ir D. Trumpas, kurio konglomeratui modeliai dirbo pagal tą pačią vizą, kurią jis žada atšaukti.

Internete protinimas neretai pereidavo į „trolinimą“ ir atvirkščiai. Abiejose Atlanto pusėse „memus“ platinti ėmėsi ne tik partijų jaunimo sparnai, bet ir jaunosios kartos žurnalistai. Tačiau nei paprotinti, nei „užtrolinti“ „memais“ protesto kampanijų nepavyko. Ir kaltas čia ne informacinis burbulas, kaip dabar įprasta teigti. Akivaizdu: nepakanka parodyti argumentus, kad „paprasto žmogaus“ gynėjai siutinančiai turtingi ar kad imigracijos priešininkai naudojasi jos vaisiais. Šie argumentai menkai veikia būtent tokiose situacijose, kai rinktis reikia tik iš dviejų – taip ar ne, respublikonai ar demokratai, naujovė ar status quo. Ne žinojimo apie racionalius argumentus trūkumas lemia protesto balsus.

Bet dar akivaizdžiau tai, kad protesto balsų į kitas puses neišsklaidys interneto įgalintas gėdinimas. Priešingai – gėdinimas tik padeda skleisti žinią, esą politika yra nešvarus, doro žmogaus nevertas žaidimas. D. Trumpas, per pirmąją savo kaip išrinkto prezidento kalbą dėkodamas šeimai, kad atlaikė šitiek gėdinimo, šičia pataikė į dešimtuką. Ne kiekvienas nori mėnesių mėnesius, kol vyksta kampanija, kasdien gyventi su tokia patyčių lavina ar juolab leisti ja užversti savo artimuosius.

Žvalgantis arčiau namų, prie protesto balsų kai kas priskiria ir Piratų partijos tapimą trečia pagal dydį frakcija Islandijoje, taip pat – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) laimėjimą. Tai irgi buvo balsai prieš status quo, nors lyginti pačias politines jėgas būtų neleistinas pritempimas. Lietuvoje status quo partijų (ypač konservatorių ir liberalų) pasekėjai rinkiminei kovai pasitelkė šiuolaikines internetines patyčių formas, tokias kaip „memai“. Dar iki šiol LVŽS šmaikščiai vadinama gandrais ar iliustruojama karvės paveikslėliu, o jos rinkėjai pravardžiuojami homosovietikais. Žinoma, dar žiauresnių internetinių patyčių sulaukė socialdemokratė Birutė Vėsaitė ar ministrė Audronė Pitrėnienė. Internautai akivaizdžiai nuliūdo, kai premjeras Algirdas Butkevičius pasigydė ir nustojo dėvėti charakteringus akinius, bet ilgai nuobodžiauti neleido pavyzdžiai, kaip premjeras su stipriu akcentu kalba angliškai.

„Nėra už ką balsuoti“, – eilinį kartą skundėsi išsilavinę sluoksniai. „Nenoriu rinktis mažesnio blogio“, – skelbė aktyvūs internautai, o po to baisėjosi rinkimų rezultatais. Rinkimams virstant medijų, televizinių pokalbių ir patiktukų varžybomis, politikai turi būti tokie, kad patyčios nuo jų varvėtų kaip vanduo nuo žąsies. Pagal šį kriterijų politikoje išlikti palanku ir charizmatiškiems politikams, tokiems kaip minėtų kampanijų Vakaruose lyderiai, tiek technokratams, kaip nuomonių kaitaliojimu pagarsėjęs A. Butkevičius, kuris ir vėl liko valdžioje. Daug sunkiau tokioje trolinimo pilnoje viešojoje erdvėje išlikti asmeniui, kuris nuoširdžiai rūpinasi visuomenės nuomone.

O rinkėjai? Spėję priprasti prie to, kad argumentai padengti gėdinimo sluoksniu, daugelis jų nustoja gilintis. Gėdinimo visuomenėje ir taip labai daug: reklama pasišaipys, kad neturi telefono arba pilve kaupiasi dujos, pažįstami „draugiškai“ pajuokaus, kad negali pasigirti nuostabiu darbu ir įspūdingomis atostogomis. Taigi laisvalaikiu eiti į virtualias ar tikras erdves diskutuoti, kur tikriausiai vėl būsi sugėdintas už erudicijos trūkumą, nėra statistinio rinkėjo prioritetas.

Protinimas ir trolinimas susilieja ir virsta gėdinimu. Tas gėdinimas tik skatina neatskleisti savo pasirinkimo net per apklausas – o paskui vis tiek mesti protesto balsą. Nes kandidatas, pats nebijantis prisišaukti „memų“ laviną, byloja: „Tau viskas gerai. Tau nereikia gėdintis. Tai jiems negerai su galva.“