Įstatymų pinklės: zoologijos sodui nebetinkančią lūšį – užmigdyti

Kauno Zoologijos sodas
Kauno Zoologijos sodas
© Alfa.lt

Įgimtą ligą turinti ir užpakalinių kojų nevaldanti Lietuvos zoologijos sode gyvenanti lūšis – pakeliui į užmigdymą. Zoologijos sode Kaune gimęs ir į jauną patiną išaugęs žvėris esą negali kokybiškai gyventi. Vis dėlto darbuotojai sutiktų lūšį atiduoti globai, tik neatsiranda zoologijos sodo statusą turinčios jį priimti norinčios organizacijos. Lūšį priglaustų vieną su panašia liga jau auginanti Mindaugo Ivanausko zoologijos sodyba, tačiau tarptautiniai įstatymai to neleidžia. Vienintelė išeitis lūšiai – keliauti į kurį nors reabilitacijos centrą užsienyje. Jei tik atsirastų, kas apmoka sąskaitas už zoologijos sodo gyvūnų veisimo nesėkmes.

Serganti lūšis gyventi negalės tik dėl įstatymo raidės?

„Netinkamas ekspozicijai ir veisimui“ – toks nuosprendis zoologijos sodo gyventojui reiškia, kad laukia kelionė pas globėjus arba užmigdymas. Nepagydomą ligą turinčiam, bet dar gyvam lūšies patinui iš Lietuvos zoologijos sodo prieš keletą mėnesių atsirado vilties iškeliauti pas globėjus, tačiau ji išblėso: įstatymai tokio sprendimo neleidžia.

„Vasarą apsilankius Mindaugo Ivanausko zoologijos sodyboje, esančioje Salantuose, savininkas pasidžiaugė, jog prie jo jau auginamos lūšies ketina prisijungti jaunas patinas. Kauno zoologijos sodas ruošiasi jį atiduoti globai, nes dėl minimalių kojos pažeidimų patinas netinkamas „ekspozicijai ir veisimui“. Ivanausko zoologijos sodyboje laimingai auganti lūšis taip pat atsidūrė ten tokiomis pačiomis sąlygomis ir dėl tokių pačių priežasčių, tačiau jokių nesklandumų dėl to nekyla.

Deja, prieš porą savaičių paaiškėjo, jog patinas globoti atiduodamas nebus, nes M. Ivanausko sodyba neturi zoologijos sodo statuso. Vietoj to, Aplinkos ministerijos nutarimu, patinas bus migdomas“, – tokį pranešimą su pagalbos prašymu išplatino Keliautojų ir aktyvios gyvensenos asociacija „Žygiuojanti lapė“.

Asociacijos atstovo Tado Lapino teigimu, M. Ivanausko zoologijos sodyboje jau gyvena viena lūšis, perduota globai pagal pasaugos sutartį. Ji kasmet automatiškai pratęsiama. Tuo metu antrosios lūšies perduoti nenorima, sakant, kad pagal galiojančius teisės aktus zoologijos sodas negali jos atiduoti institucijai, neturinčiai Aplinkos ministerijos leidimo įkurti zoologijos sodą. Turintys leidimus zoologijos sodai gyvūną priglausti atsisakė.

„Lūšiai buvo diagnozuota įgimta neuropatinė liga, ji ne visai valdo užpakalines galūnes, ir Kauno zoologijos sodas jos pasilikti negali. Neradus įstatymiškai tinkamos globos, gyvūną nuspręsta eutanazuoti.

Šiuo metu M. Ivanausko sodyboje gyvenanti lūšis turi tokią pačią diagnozę, tačiau tai gyvūno kasdieniam funkcionavimui netrukdo ir kitų organų ar funkcijų nepažeidžia. Kauno zoologijos sodas geranoriškai nori ir sutinka atiduoti lūšį, tačiau nenorėdami pažeisti įstatymų atsisako tai daryti. Mūsų tikslas nėra atiduoti lūšį M. Ivanauskui, bet visi kiti jos atsisako“, – situaciją nupasakojo T. Lapinas, pridūręs, kad susitvarkyti dokumentus sodybos Salantose šeimininkui per sunku finansiškai – jis turi neįgalumą ir gauna minimalias pajamas.

Vieną lūšį jau auginančiam žmogui netrūksta tik noro padėti gyvūnams – jis tą daro trisdešimt metų.

„Išeitis visada įmanoma, jeigu vadovaujamasi sveiku protu. Aišku, svajoti ir tikėtis, kad ta lūšis atvyks, vilčių aš jau tikrai neturiu, šiandieną vienas iš tikslų yra, kad ji gyventų.

Aplinkosaugininkų nuomonė yra, kad ji negali gyventi, kai kurių veterinarijos gydytojų nuomonė visai kita – aišku, pašlubuojanti, laisvėje tikrai negalėtų būti, bet tai jaunas patinas. Tokia pati situacija buvo, kai prieš šešetą metų į mano ūkį atvežta lūšis, irgi iš Kauno zoosodo. Gyvena. Ten buvo Rygos zoologijos sodo gyvūnas, rygiškiai, sužinoję, kad Kauno zoologijos sodas nepatenkintas ta lūšimi ir ruošiasi ją sunaikinti, paprašė manęs pagalbos, buvo sutarta, kad ją atveš. Kauniškiams neįtiko jos kojos, sakė, mes ją migdysim. Jeigu zoologijos sode ji augti negali, kodėl globoti neleisti privatiems žmonėms?“ – savo nuomonę išdėstė M. Ivanauskas.

Biologas: humaniškiausia užmigdyti, bet gyventi globoje irgi galėtų

Pernai pasikeitus įstatymams, privatiems asmenims uždrausta auginti bet kurios kačių šeimos atstovus, leidžiama tik tiems, kurie juos įsigijo iki 2015 metų. M. Ivanauskas prisipažino pavargęs nuo vis besikeičiančių gyvūnų laikymo sąlygas reglamentuojančių įstatymų. Jam atrodo, kad sergančių gyvūnų atveju susikerta įstatymas ir žmogiškumas – tuo labiau, kad jais galėtų pasirūpinti ir patys zoologijos sodai.

Įstatymo raidė tokiais atvejais iš tiesų griežta: Lietuva yra priėmusi įstatymą dėl Nykstančių laukinės faunos ir floros rūšių tarptautinės prekybos konvencijos (CITES) ratifikavimo. Konvencijoje esančios nuostatos apriboja tam tikrų laukinių gyvūnų rūšių, į kurias patenka ir lūšis, judėjimą nacionaliniu bei tarptautiniu mastu. Jos negalima perduoti ir zoologijos statuso neturinčioms organizacijoms ar asmenims.

Į griežtos įstatyminės kontrolės spąstus patekusio Kauno zoologijos sodo vyriausiasis biologas Benas Noreikis, kalbėdamas apie situaciją, tikino, kad reikia atsižvelgti ir į lūšies sveikatą.

„Gyvūnas turi įgimtą neuropatinę ligą, ne visai valdo užpakalines kojas, jis netinkamas veisimui, nes ligą gali paveldėti palikuonys, o laikyti jį vienišą visą gyvenimą būtų nehumaniška. Gyvūnų gerovės sumetimais priimtas sprendimas eutanazuoti.

CITES griežtai kontroliuoja gyvūnų perkėlimus, mes privalome nurodymų laikytis. Mes patys ieškojome, neprieštaraujame, gal M. Ivanauskas priimtų, bet tai yra neleistina, o zoologijos sodai, kurie turi reikiamą statusą, nesutinka priimti. Jie gi supranta, kad laikyti šį gyvūną, neįgalų visam gyvenimui, būtų nehumaniška“, – aiškino B. Noreikis.

Geriausias problemos sprendimas šiuo atveju, jo nuomone, būtų lūšį eutanazuoti. „Kiti ekspertai sako taip pat, tai humaniškiausias būdas. Lengviausias – atiduoti“, – sakė biologas, pridūręs, kad lūšį bandyta gydyti, tačiau nepavyko.

Eutanazija yra taikoma, jei gyvūnas patiria skausmingą traumą, nepagydomai serga, jeigu jam gresia būti laikomam vienišam visą gyvenimą – turint porą tūkstančių gyvūnų, tokių atvejų zoologijos sode pasitaiko. Atsižvelgiama į kiekvieno gyvūno istoriją, sprendimas užmigdyti priimamas įvertinus daugelį parametrų, pavyzdžiui, ar šis gebėtų išgyventi bandoje, ar jo negalavimai turės įtakos palikuonims, kokia bus jo gyvenimo kokybė.

„Mūsų požiūriai gali skirtis, vieni žiūri į gyvenimo kiekybę, kiti į kokybę. Mes stengiamės, kad ta kokybė būtų kuo geresnė, nebūtinai siekiant, kad kiekybė būtų kuo ilgesnė. Palikti gyvūną vien dėl to, kad jisai gyvuoja, nėra gyvūnų gerovės aspektas.

Kam kankinti šitą gyvūną? Vien dėl to, kad jis egzistuotų? Ir į medį negali įlipti, jisai bando, negali, nesupranta. Ar globėjai galėtų suteikti tinkamas sąlygas, neįsivaizduoju – šie gyvūnai poromis gyvena, šeimomis, o jis liktų vienišas visam gyvenimui. Negerai“, – patikino Kauno zoologijos sodo biologas.

Vis dėlto, nors tikino, kad geriausia išeitis lūšiai būtų užmigdymas, nes kitaip ji kankintųsi, B. Noreikis prisipažino, jog kokybiškas gyvūno gyvenimas globoje nebūtų neįmanomas. Zoologijos sodas jau kreipėsi į tris institucijas, kurios vienintelės galėtų oficialiai pasirūpinti lūšimi, tačiau sutikimo negavo.

Lūšies likimu besirūpinantys gyvūnų mylėtojai sako turintys informacijos, kad zoologijos sodo veterinaras nesutinka migdyti lūšies, nes tam nėra pagrindo.

Vienintelė išeitis – reabilitacijos centras užsienyje

Įveikti CITES apribojimų greičiausiai neįmanoma, tuo labiau, kad lūšys, kaip ir meškos, Europoje nėra tokie reti gyvūnai. Taip situaciją matantis Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos skyriaus vyriausiasis specialistas Laimutis Budrys Alfa.lt sakė žinnatis bene vienintelį galimą kelia – ieškoti lūšiai reabilitacijos centro. Tokių įstaigų mūsų šalyje nėra, greičiausiai tektų kreiptis į reabilitacijos centrus Danijoje, Olandijoje. „Bet, kiek teko susidurti, lūšių populiacija ten nėra nykstanti, abejoju, ar kas nors priimtų“, – svarstė specialistas.

Į reabilitacijos centrus panašiose situacijose atsidūrusius laukinius gyvūnus išgabenti kartais padeda Gyvūnų globos asociacijos savanoriai. Taip į Olandiją, pasak L. Budrio, iškeliavo beždžionėlė, kurios laikyti neturėjo teisės ta pati M. Ivanausko zoologijos sodyba.

„Tai ir platesnis klausimas, kiek gyvūnų globa rūpi valstybei, kiekvienam piliečiui. Jeigu ši lūšis, kaip aiškino specialistai, šansų pagyti neturi, jai neuralginė liga, jokie vaistai nepadeda, ji kankinsis toliau. Gyvūnų gerovės įstatyme sveikatos ir gyvybės klausimais apibrėžta, kad laukinių gyvūnų eutanazija yra galima“, – įstatyminį reglamentavimą išaiškino L. Budrys, kurio nuomone, galima paieškoti ir kitų kelių.

Turintys leidimus zoologinei kolekcijai žmonės priglausti tokių tarp dangaus ir žemės pakibusių gyvūnų negali. Teisiškai zoologijos sodai gali keistis gyvūnais, bet neturi pareigos pasirūpinti „nereprezentatyviais“, senais, nepagydomai sergančiais, įrengdamas jiems atskiras teritorijas, kur jie galėtų netrukdomi baigti savo dienas.

„Jeigu užduotum klausimą, kaip elgtis šioje situacijoje, platesniam ratui žmonių, atsakymų būtų įvairių: nuo tokių, kad zoosodas turi rūpintis, įrengti atskiras patalpas, teritorijas, iki to, kad tai savęs apgaudinėjimas, nes gyvūnas kankinasi. Zoologijos sodas ir šiaip kai kuriems nekelia didelio susižavėjimo, nes pas mus, reikia pripažinti nedangstant, nebuvo pasigėrėtinos sąlygos, kuriomis gyveno gyvūnai. Tik dabar Europos Sąjungos lėšomis jos gerėja. Tokiu atveju gal gyvūnai geriau tegul gyvena laisvėje, gal per televiziją į juos žiūrėti“, – svarstė L. Budrys.

Aplinkos ministerijos darbuotojas įsitikinęs, kad sunkiau judančią lūšį, jeigu ši, veterinarijos specialistų nuomone, galėtų oriai baigti gyvenimą, būtų galima perduoti prižiūrėti žmonėms, kuriems globa yra šventas reikalas.

Zoologijos sodas neprisiima atsakomybės už savo klaidas?

Zoologijos sodai galėtų patys virsti reabilitacijos centrais, ir visų pirma – nykstančioms vietinėms rūšims. Tokią nuomonę turinti Lietuvos gyvūnų teisių apsaugos organizacijos vadovė Brigita Kymantaitė atkreipė dėmesį į tai, kad zoologijos sodai nekontroliuojamai veisia gyvūnus, o bandymams nepavykus jais rūpintis turi kiti.

„Patarimas vienintelis: uždaryti tokias gyvūnų pragaro vietas. Ten kenčia ne tik ligoti, bet ir sveiki fiziškai gyvūnai, kurie laikui bėgant tampa psichiškai sužaloti. Kadangi jie fiziškai „reprezentatyvūs“, o psichinių ligų plika akimi žinių neturintys lankytojai nesugeba pamatyti, gyvūnai ten ir toliau kankinami. Ši situacija tik dar kartą įrodo zoologijos sodo veiklos savanaudiškumą – rūpintis tik tokiais gyvūnais, kurie neša naudą.

Klausimas jiems retorinis – ką išmoksta visuomenė, sužinojusi apie tokią veiklą... Tikrai ne saugoti ir globoti gyvūnus“, – griežtai kalbėjo B. Kymantaitė.

Prieš veisdami laukinius gyvūnus, zoologijos sodo darbuotojai turėtų numatyti galimas pasekmes, apsvarstyti, ar galės pasirūpinti „nereprezentatyviais“, sergančiais. Užuot taip elgęsi, pirmiausia atlieka veisimo bandymus, o paskui nereikalingus tiesiog užmigdo. Panašios situacijos, kaip šios lūšies, kartojasi.

Pasak gyvūnų teisių gynėjos, zoologijos sodas šiuo atveju elgiasi panašiai, kaip šunų veisėjai, sau pasiliekantys tinkamus keturkojus, o nereikalingus, netinkamo veisimo suluošintus išdalinantys prieglaudoms. Prašymas, kad kažkas kitas rūpintųsi gyvūnais, už kuriuos esi atsakingas, nėra etiškas. Tuo labiau, kai iš pat pradžių žinoma, jog niekas neapsiims jų globoti.

„Joks užsienio reabilitacijos centras ar rezervatas, į kuriuos yra iškeliavę keletas gyvūnų iš Lietuvos, nepriima perteklinių gyvūnų, nes tą atsakomybę turi prisiimti vietos, pačios ir sukūrusios problemą – pridauginusios suluošintų gyvūnų. Todėl mes ir sakome, kad zoologijos sodo veikla yra savanaudiška ir dažnai žiauri gyvūnų atžvilgiu“, – sakė B. Kymantaitė.

Dar viena nemenka problema, jos nuomone, yra ta, kad Kauno zoologijos sode tik 10 proc. gyvūnų yra vietinės rūšys, visa kita – egzotiniai. Lankytojai netenka galimybės susipažinti su vietinėmis nykstančiomis rūšimis, sužinoti apie jų apsaugą, mokytis šias atpažinti. Be to, laisvėje susižaloja nemažai laukinių gyvūnų, kuriems priglausti neatsiranda vietos – čia galėtų pagelbėti zoologijos sodas, atlikdamas ir prieglaudos funkcijas.

„Zoologijos sodui būtų patogu, jei įstatymai gyvūnus leistų atiduoti bet kam, nes tada jie būtų „geriečiai“ nemigdydami. Tačiau įstatymai tokie ir turi likti, kad nebūtų galima perteklinių gyvūnų iškaišioti kur nori“, – sakė B. Kymantaitė.

Kalbėdama apie galimybę lūšiai iš zoologijos sodo atsidurti M. Ivanausko sodyboje, ji pasakojo mačiusi ten esantiems gyvūnams sukuriamas sąlygas ir įsitikinusi, kad šios nėra pačios geriausios. Vien meilės gyvūnams nepakanka, dar reikia ir jų poreikius atitinkančios aplinkos.