Ernesta ir Lota: šunį rado konteineryje

Lota
Lota
  © www.nebrisius.lt

Mūsų namuose visada gyveno 2–3 šunys, bet atėjo laikas, kai visi mirė nuo senatvės. Kurį laiką nutarėme išvis neturėti gyvūnų, nes be galo skaudu, kai tenka su jais atsisveikinti. Praėjus keliems mėnesiams nusprendėme, kad visgi jau reikia naujo šuns, nes trūksta gyvasties kieme, bet būtinai norėjome didelio, pikto, geriausia – vėl vokiečių aviganio. Kurį laiką ieškojome šuniuko, bet niekaip neradome to savojo. Pasiūliau šeimai nuvažiuoti į gyvūnų globos namus. Ten nuvykus, prižiūrėtojas pasiūlė rinktis iš 3 mažų šunyčių, kuriuos rado išmestus tiesiog konteineryje, ir patikino, kad užaugs pikti dideli šunys. Iš tų trijų mažylių buvo viena itin liūdna, susigūžusi, nepaprastų, išskirtinių spalvų mergytė.

Praėjus porai savaičių, Kūčių išvakarėse nusprendėme, kad tikrai jos norime, ir nuvažiavome pasiimti. Važiuodama namo ji sėdėjo man ant kelių prisispaudusi stipriai stipriai ir nenuleido savo akių nuo manųjų. To žvilgsnio, manau, nepamiršiu niekada. Tai pilnos baimės, galbūt dėkingumo ir kartu bejėgiškumo akys. Grįžome namo, bet Lota buvo lygiai tokia pati liūdna, kaip ir globos namuose, mažai valgė, nežaidė, bet neatsitraukė nė per žingsnį nuo manęs. Galiausiai pradėjo stipriai vemti. Po švenčių nuvežėme apžiūrėti veterinarams. Kelias dienas leido vaistus, bet vėmimas nesiliovė ir matėsi, kaip ji silpsta. Nebežinojome, ką daryti, verkėme, nes prisirišome prie jos, kaip ir ji prie mūsų. Nutarėme vežti į Kauną. Kauno veterinarijos klinikoje apžiūrėjo ir įtarė žarnyno problemas dėl prasto maisto globos namuose. Turėjome ten ją palikti savaitei. Mums išeinant, ji cypė, nenorėjo būti palikta, nes turbūt jautėsi vėl išduoda ir niekam nereikalinga. Savaitė buvo nerimastinga. Ryte ir vakare skambinome į kliniką klausti, ar viskas gerai ir kaip jai sekasi sveikti. Diena po dienos jai gerėjo. Atvažiavus atsiimti Lotos, pamačiusi mus, ji tiesiog pulte pripuolė, nes pamatė, kad mes grįžome ir ji tikrai nebus palikta.

Lota užaugo, jai jau metai ir 4 mėnesiai. Per tuo metus ji mums prikrėtė daug šunybių, išdaigų, pokštų. O prieglaudos darbuotojai mus apgavo – ji nėra nei piktas, nei didžiulis šuo, kokio ieškojome, bet užtat pilna gyvybės, be galo meili, ištikima ir visos šeimos mylima bei lepinama šunytė. Niekada nepamiršiu jos žvilgsnio, mums važiuojant namo, kai ją pasiėmėme iš globos namų ir kai atsiėmėme iš Kauno gyvūnų klinikos. Įdėtos pastangos tikrai pasiteisino!

Esu turejusi daug šunelių, bet tokio prisirišusio prie žmogaus dar neteko. Pagalvokite, ar tikrai jums reikia kilmingos veislės? Dokumentų? Išvaizdos? Pikto, sargaus šuns? Kartais ieškome ne to, ko iš tikrųjų reikia. Gal tiesiog globos namuose ar gatvėje rasite tokį šunį, kuris jums bus daugiau nei draugas ir taps jūsų gyvenimo dalimi bei įneš daug džiaugsmo ir nepamirštamų akimirkų į jūsų gyvenimus. Aš tokią jau radau, tai – mano Lota!