Merfis ir Daina: tokio prieraišumo galėtų pavydėti bet kuris šeimininkas

Merfis ir Daina
Merfis ir Daina
© www.nebrisius.lt

Merfis pas mus atsirado visai netikėtai ir neplanuotai. Jau buvo praėję apie pusė metų nuo to laiko, kai praradome mylimą mūsų šeimos narę – haskytę Bitę. Laikas po truputėlį gydė netekties žaizdas, tačiau, nors labai myliu šunis, apie kitą augintinį negalvojau. Na, bet likimas viską sudėlioja pats ir mūsų neklausia. O gal kaip tik atėjo laikas ir Bitė, būdama šuniukų rojuje, mums vietoje savęs atsiuntė kitą keturkojį, kad per daug neliūdėtume. Ir dar tokį, kuriam tikrai reikėjo pagalbos, namų, didelės meilės ir rūpesčio.

Istorijos pradžia liūdna. Klaidžiojo mūsų šunelis kažkur miškuose už Trakų. Kaip jis ten atsidūrė, galima tik spėlioti, tačiau greičiausiai kažkas tiesiog atvežė dar visai jaunutį – apie pusės metų – ir paliko jį miške likimo valiai. Kiek ten jis klaidžiojo, ieškodamas ir nerasdamas kelio atgal, kiek laiko badavo ir išsigandęs lindėjo po krūmais, niekas nežino. Vieną dieną jis netikėtai išlindo iš po didelės skarotos eglės ir atsidūrė visai šalia sodybos miškų apsuptyje. Visas perkaręs, apniktas erkių, išsigandęs, trokštantis meilės ir šilumos, kurios nežinia, ar iš vis teko kada gauti iš jį išdavusio žmogaus. Ne visi sodybos gyventojai buvo patenkinti, išvydę pavargėlį bastūną, tačiau atsirado geras žmogus, kuris neatstūmė bėdžiaus: išrankiojo daugybę įsisiurbusių erkių, šukavo, maitino ir žaidė su juo. Ten šunelis glaudėsi 3 savaites iki tol, kol jo geradarės svečiavimosi laikas baigėsi ir jai reikėjo grįžti į miestą. Tada mus ir pasiekė žinia apie priklydusį šuniuką. Išgirdusi, kad šunelis vis dar neturi namų ir bus paliktas likimo valiai, nebegalėjau ramiai miegoti. Kirbėjo mintis: reikia kažkaip gelbėti tą varguoliuką. Juolab kad tai buvo dar labai jaunas iš pūkų neišaugęs šunelis. Vienas miške jis tikrai neišgyventų. Buvo apskambintos kelios šunų prieglaudos, tačiau niekur nenorėjo priimti: visur perpildyta. Atsakymas griežtas – priklydo, tai ir auginkite. Pasitariau su šeimyna ir, nors nebuvo didelio pritarimo, išvažiavome su dukra parsivežti priklydėlio.

Merfis ir Daina

Pirmas susitikimas nebuvo džiuginantis. Šunelis labai baikštus, niekuo nepasitikintis, kompleksuotas. Tikras laukinukas. Teko ilgokai kalbinti, kol pavyko įkelti į automobilį. Čia vargšiukas išvis pastėro iš baimės. Nesuprato, kur vežamas ir kas jo laukia. Visą kelionę iš baimės drebėjo susigūžęs ir nelaimingas, tarsi pasmerktas. Tą patį vakarą nuvežėme pas veterinarą, patikrinome, įsitikinome, kad šunelis sveikas, tik be galo bailus. Vėliau namie išprausėme, pamaitinome, suruošėme jam guolį, suradome Bitės žaisliukus. Kurį laiką tupėjęs kamputyje prie durų, pagaliau ryžosi nedrąsiai patyrinėti aplinką. Mintyse aš jau rinkau vardą ir žinojau, kad niekam jo nebeatiduosiu. Vėlai vakare mūsų naujasis šeimos narys gavo Merfio vardą.

Nuo to laiko, kai pas mus atsirado Merfiukas, praėjo jau daugiau kaip metai. Niekada nesigailėjau, kad jį priglaudėme. Per tą laiką įvyko daugybė teigiamų pokyčių mūsų pačių ir buvusio miškinuko gyvenime. Merfis sustiprėjo, įgavo daugiau pasitikėjimo, išgražėjo. Už jam suteiktus namus ir šilumą atsilygina besąlygiška šuniška meile. Ne visos fobijos išnyko, yra dar daugybė baimių: bijo griaustinio, fejerverkų, žmonių šurmulio, transporto gausmo. Tačiau juk visada daug drąsiau, kai esi nebe vienas. Merfis – tikras šuo kompanionas. Tokio prieraišumo galėtų pavydėti bet kuris šeimininkas. O kai prisimenu istorijos pradžią, net širdį suskausta, kas gi jo būtų laukę, jei nebūtume jo suradę ir priglaudę?

Merfis ir Daina


Merfis ir Daina: tokio prieraišumo galėtų pavydėti bet kuris šeimininkas

Merfis ir Daina