Ar „valstietis“ Karbauskis taps Uspaskichu Antruoju?

Ramūnas Karbauskis
Ramūnas Karbauskis
© Dmitrijus Radlinskas

Prieš kiekvienus Seimo rinkimus nuo 2000-ųjų į parlamentą pretenduoja patekti naujai iškilusi politinė partija. Prieš spalį vyksiančius rinkimus šįkart tokį vaidmenį perėmė Ramūno Karbauskio vadovaujama Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS).

Pasak visuomenės nuomonės tyrimų agentūros „Vilmorus“, „valstiečių“ populiarumas šiuo metu siekia 12 proc., o partija yra įsitvirtinusi antroje reitingų lentelės vietoje. Panašiose pozicijose prieš daugiau nei dešimtmetį startavo ir Viktoro Uspaskicho Darbo partija.

Tuomet po septynerių metų konservatorių ir socialdemokratų valdymo „darbiečiai“ daug kam atrodė šviežia perspektyva, o tuometis jų lyderis V. Uspaskichas daug kuo priminė R. Karbauskį – abu yra nemažus turtus susikrovę sėkmingi verslininkai, iškilę iki politinių partijų lyderių, tačiau jų verslo ir politinę sėkmę temdo šnekos apie ryšius Rusija. Kiek panašūs ir kuo skiriasi V. Uspaskicho ir R. Karbauskio bandymai patekti į politikos olimpą?

Uspaskicho karjera atspindėjo Lietuvos politikos ir ekonomikos ydas

Greitai iškilęs verslininkas, susikrovęs turtus ne iš naujų technologijų kūrimo, bet mįslingų tarpininkavimo kontraktų energetikoje, įtarimai dėl užsienio valstybių įtakos, visus žmonių norus išpildyti žadančios partijos kūrimas – V. Uspaskicho kelias Lietuvoje politikoje atspindėjo kone visas problemas, su kuriomis susidūrė atsikurianti ir jauna valstybė.

Jis gimė 1959 m. sovietinėje Archangelsko srityje, baigė vidurinę mokyklą ir pradėjo dirbti suvirintoju sovietinio dujotiekio statyboje. Vėliau ši Svarščiko pravardė V. Uspaskichą lydės visą gyvenimą. Į Lietuvą jis pirmą kartą atvyko 1985 m. statyti dujotiekio Panevėžio rajone. Vėliau, valstybei išsivadavus iš sovietų okupacijos, V. Uspaskichas ėmė mąstyti apie savo verslą ir 1990 m. įkūrė bendrovę „Efektas“, kuri užsiiminėjo tradiciniais tų laikų verslais – pavyzdžiui, iš buvusios SSRS į Vakarus veždavo metalą. 1993 m. Kėdainiuose gimė iki šių dienų išsilaikęs V. Uspaskicho kūdikis – bendrovė „Vikonda“, kuri ilgainiui supirko aplink Kėdainius esančias valstybines įmones.

Tačiau manoma, kad didžiausią kapitalą V. Uspaskichui pelnė dujų verslas, paremtas ryšiais su Rusijos dujų kompanija „Gazprom“. 1995 m. „Vikonda“ gavo 230 mln. kubinių metrų dujų tiekimo kvotą, kurią perleido lengvatinio apmokestinimo bendrovei „Jangila“, o dujų tiekimo Lietuvai modelis esą buvo sudarytas taip, kad „Lietuvos dujos“ didelę dalį produkcijos galėjo pirkti tik per tarpininkus, kurie iš „Gazprom“ dujas įsigydavo maždaug 8 doleriais už kubinį metrą pigiau, nei po to būdavo parduodama. Visa tai lėmė, kad 1997 m. V. Uspaskichas tapo žymiu verslininku ir buvo išrinktas Nacionalinės smulkaus ir vidutinio verslo konfederacijos prezidentu.

Kaip ir visose posovietinėse valstybėse, pereinamuoju laikotarpiu verslas buvo glaudžiai susijęs su politika, tad jau 2000 m. V. Uspaskichas iškėlė savo kandidatūrą Kėdainių apygardoje ir, surinkęs du trečdalius balsų, pateko į Seimą, kur ėmė dirbti su neseniai įkurta Artūro Paulausko „Naująja sąjunga“. Tuomet V. Uspaskichas iškart tapo parlamento Ekonomikos komiteto pirmininku.

Tuo metu nemaža dalis Lietuvos rinkėjų buvo nusivylę Sąjūdžio paveldo besigviešusių konservatorių ir ekskomunistine socialdemokratų partijomis, tad naujų politinių jėgų poreikis gilių tradicijų dar nespėjusioje išsiugdyti valstybėje buvo didelis. Šią nišą jau buvo užčiuopęs A. Paulauskas, tačiau V. Uspaskichas suprato, kad tą patį gali padaryti daug geriau, todėl jau 2003 m. įkūrė iki šiol gyvuojančią Darbo partiją. Apibėręs rinkėjus pažadais apie netrukus gerėsiantį gyvenimą ir augsiančius atlyginimus, V. Uspaskichas be vargo laimėjo 2004 m. Seimo rinkimus ir tapo valdančiosios daugumos dalimi. Visgi išsvajoto premjero posto jis negavo – teko tenkintis ūkio ministro darbu.

Tačiau tuomet išaušo teisėsaugos valanda – 2006 m. Darbo partijos būstinėje atliktos kratos, V. Uspaskichui ir jo sėbrams pareikšti įtarimai dėl juodosios buhalterijos vedimo. Tuomet V. Uspaskichas paliko partijos lyderio vairą ir spruko į Rusiją, kur surengė konferenciją apie tai, kaip Lietuvoje pažeidinėjamos žmogaus teisės. Visgi galiausiai jis grįžo į Lietuvą, o 2013 m. Vilniaus apygardos teismas jį nuteisė ketverius metus kalėti.

Tačiau tai dar nebuvo pabaiga – 2016 m. pradžioje daug ką nustebino Apeliacinio teismo sprendimas V. Uspaskichui laisvės atėmimo bausmės neskirti. Sutapimas ar ne, bet tuo metu Darbo partijos vairininkas kurį laiką trimitavo apie savo ketinimus trauktis iš oficialios politikos. Kuluaruose netgi kelta versija, kad švelnų Apeliacinio teismo nuosprendį jam garantavo susitarimas su prezidentūra arba didžiosiomis partijomis – laisvė mainais už pasitraukimą iš politinio gyvenimo.

Karbauskis – dešiniųjų Uspaskichas?

R. Karbauskį versle lydėjo tokia pat sėkmė, kaip ir V. Uspaskichą, tik, kitaip nei pastarajam, jam nepavyko išnaudoti nepriklausomybės antrajame dešimtmetyje besivėrusių politinių nišų. R. Karbauskis gimė 1969 m. Šiaulių rajone. Iki šiol sėkmę nešančią bendrovę „Agrokoncernas“ jis įkūrė tuo pat metu, kaip ir V. Uspaskichas „Vikondą“, – 1993 m. Šiandien šis koncernas išaugo į 50 įmonių susivienijimą, kurio pardavimas 2014–2015 m. siekė daugiau nei 400 mln. Eur.

Nuo pat pradžių „Agrokoncerno“ sėkmę lydėjo paskalos dėl glaudžių ryšių su Rusija. Joms peno davė ir pats R. Karbauskis. Antai 1996 m. išleistoje jo biografijoje teigiama, kad „Agrokoncernas“ atstovauja Rusijos koncernui „Acron group“, kurį valdo su Kremliumi siejamas oligarchas Večiaslavas Kantoras, neseniai trečią kartą išrinktas Europos žydų kongreso prezidentu. Pats R. Karbauskis portale Delfi.lt aiškino, kad šis atstovavimas tereiškė, jog bendrovė prekiavo „Acron“ trąšomis, o trąšos iš Rusijos ir Baltarusijos perkamos dėl to, kad niekur kitur Europoje jų gauti negalima.

Savo politinę karjerą R. Karbauskis pradėjo 1996 m., kai, panašiai kaip ir V. Uspaskichas, pats iškėlė savo kandidatūrą kaimiškoje Šiaulių apygardoje bei buvo išrinktas į Seimą. Tačiau, priešingai nei būsimasis Darbo partijos įkūrėjas, R. Karbauskis savo sąjungininku pasirinko ne tuo metu populiarų A. Paulauską, bet daug mažiau žinomą Lietuvos valstiečių partiją. Netrukus R. Karbauskis tapo jos pirmininku, tačiau 2000 m. Seimo rinkimuose jos nelydėjo sėkmė. Tad 2001 m. „valstiečiai“ susivienijo su pirmosios atkurtos Lietuvos premjerės Kazimiros Prunskienės Naujosios demokratijos partija, o R. Karbauskiui teko šiai tuo metu kur kas ryškesnei asmenybei užleisti partijos lyderio vairą. Vėliau šį sprendimą jis pavadins didžiausia politine klaida.

Iš pradžių K. Prunskienės „valstiečiams“ sekėsi neblogai – jų lyderė varžėsi su Valdu Adamkumi dėl prezidento posto, o pati partija dalyvavo valdančiojoje koalicijoje, kontroliavo kelias ministerijas. Tačiau 2008 m. Seimo rinkimuose sėkmė nuo K. Prunskienės politinės jėgos nusisuko. 2009 m. prie partijos vairo sugrįžti nusprendė R. Karbauskis – nepaisant to, 2012 m. parlamento rinkimuose „valstiečius“ jau mažai kas beprisiminė.

To laikotarpio R. Karbauskio politinė veikla, panašiai kaip ir jo verslo plėtra, apipinta įvairiais gandais dėl galimo prorusiškumo. „Agrokoncerno“ vadovas rėmė judėjimus ir iniciatyvas, kvestionavusias Lietuvos narystę ES bei NATO, pasisakė prieš naujos atominės elektrinės statybą, priešinosi skalūninių dujų žvalgybos įmonės „Chevron“ investicijoms, rėmė referendumą, galėjusį uždrausti žemės pardavimą užsieniečiams. Tokios R. Karbauskio iniciatyvos gerokai supykdė Tėvynės sąjungą-Lietuvos krikščionis demokratus (TS-LKD). Prieš dvejus metus TS-LKD parengtoje „Minkštojoje Rusijos sulaikymo strategijoje“ tarp Rusijos „minkštosios galios“ įrankių Lietuvoje įvardyta ir R. Karbauskio veikla.

Pasak konservatorių, „Agrokoncerno“ įmonės „uždirba šimtamilijonines metines pelno maržas iš pelningos prekybos Rusijoje pagamintomis azoto ir kalio trąšomis. „Agrokoncerno“ grupės įmonės iš trąšų pardavimo už 2012–2013 metus Lietuvoje ir Latvijoje gavo 782 mln. Lt (226,5 mln. Eur) pajamų. Pajamos iš trąšų pardavimo yra didžioji ir strateginė įmonės pajamų dalis. Pažymėtina, kad šio verslo perspektyva tiesiogiai priklauso nuo Rusijos politinio ir verslo elito geros valios ir nusiteikimo.“

Po tokių pareiškimų R. Karbauskis padavė tuometinį konservatorių lyderį A. Kubilių į teismą. Nepaisant to, tuomet LVŽS dar buvo marginali politinė jėga, tačiau aktyvi politinė veikla, nepartinių asmenybių parama, dažnas šmėžavimas viešumoje, akcentuojant mecenavimą bei blaivybę, taip pat kitų politinių jėgų nuovargis ir nesugebėjimas pateikti alternatyvos sudarė šansą R. Karbauskiui grįžti į didžiosios politikos areną.

Šiandien tarp konservatorių ir R. Karbauskio Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos, atrodo, reikšmingų nesutarimų nebeliko. TS-LKD ir Liberalų sąjūdžio politikai neslepia, kad po spalį vyksiančių Seimo rinkimų norėtų formuoti koaliciją su R. Karbauskio „valstiečiais“, o pats R. Karbauskis dievagojasi neketinantis dirbti su socialdemokratų partneriais – Darbo partija bei „Tvarka ir teisingumu“. Ar R. Karbauskis konservatoriams ir liberalams taps tuo, kuo V. Uspaskichas ir R. Paksas buvo socialdemokratams?