Normalių šaukštų nematę?

Tautvydas Marčiulaitis
Tautvydas Marčiulaitis
  © Edvard Blaževič

Krašto apsaugos ministerija su Lietuvos kariuomene prisipirko brangių šaukštų. Žmonės stebisi, burnoja ir piktinasi – kaip taip galima, juk švaistomi valstybės, tai yra mūsų visų, gyventojų, pinigai. Kas ir patriotą pensininką, pusę pensijos Lietuvos gynybai skiriantį, prisimena, kas savų mokesčių gaili, o kas šiaip, pasinaudojęs proga, postringauja nesąmones apie kariuomenę.

Ir vienok gerai. Gerai, kad Lietuvos žmonės tokiais atvejais labai solidariai ir greitai pakelia didžiausią vėją, nuo kurio net ant aukščiausių sostų sėdinčių karūnos kilnotis pradeda. Kad užsisuka žiniasklaida, ir valdžia bei prokuratūra jau nebeturi kur dėtis, nes jei toliau nieko nedarys, gali ir su šakėmis žmonės ateiti.

Tačiau vis dar stebina, kad liaudis stebisi tokiais dalykais. Stebina, kad, vykstant eiliniam, vos ne kasdieniam, absurdiškam skandalui, žmonės kraipo galvas ir neva nesupranta, kaip taip gali būti.

Vidutinis finansų draudimo matematikos iš VU absolventas gal apskaičiuotų atstumą iki paralelinės visatos, o KTU fizikas gal net ir portalą į tą paralelinę visatą atvertų, tačiau valstybės vykdomų viešųjų pirkimų pagrindas ir visa ko esmė yra viena tiesinė lygtis.

Tą tiesinę lygtį sudaro keli kintamieji, kurių esminis – sąnaudos. Ir, vykdant viešąjį pirkimą, egzistuoja vienintelė siekiamybė – minimizuoti šią lygtį. Kas reiškia, kad sąnaudos turi būti kuo mažesnės, nepaisant daiktų kokybės.

Žinoma, egzistuoja papildomų kintamųjų, kurie yra techniniai kriterijai, kurie teoriškai turėtų tą daiktų kokybę užtikrinti. Bet jais taip pat galima manipuliuoti į vieną ar kitą pusę. Kai, pavyzdžiui, Kelmės rajono valdininkėliai automobilius pirko, viena iš sąlygų buvo, kad automobiliai būtų su stoglangiais ir dar baltu ąžuolu inkrustuoti.

Todėl valstybės tarnautojai dažnai tampa panašūs į tą keliolikos metų vaiką, kuriam tėvai gimtadieniui leidžia išsirinkti telefoną. Telefono charakteristikas parinkti tėvai leidžia pačiam vaikui, pasakę, kad svarbiausia, jog telefonas būtų pigiausias iš visų tas charakteristikas atitinkančių.

Vaikas, būdamas gudrus, sudėlioja viską protingai: telefonas turi būti išleistas ne seniau nei prieš metus, ant nugarėlės turi būti apgraužtas obuoliukas, viduje turi tilpti bent 128 gigabaitai duomenų, o korpusas turėtų būti pilkšvos metalo spalvos.

Galiausiai liekame bene su vieninteliu pasirinkimu rinkoje, kuris, remiantis visomis specifikacijomis, kaip ir yra pigiausias – nes toks yra vienintelis. Tačiau, vertinant rinką bendrai, tai yra vienas brangiausių masinės gamybos telefonų.

Savaime suprantama, šioje situacijoje tėvai aiškiai pasakytų, kad vaikas per daug gudravo ir dabar galės naudotis taksofonu. Tačiau, skirtingai nei tokiam gudriam vaikui, valdininkams niekas niekada nieko nepasako.

Nesvarbu, kokios ir kiek neracionalios specifikacijos būtų surašytos, niekas niekuomet nepatikrins, ar valdininkams tikrai reikia tokių dalykų, kuriuos jie perka. Nes viską mūsų viešuosiuose pirkimuose apibrėžia elementari tiesinė lygtis, kurios niekas netikrina.

Ir būtent tai yra problema. Nėra jokios sistemos, strategijos ar net taktikos, kaip ir ką reikėtų pirkti. Kaip ir nėra jokio kontrolės, vindikacijos ar bent keturių akių principo. Šiandien realiai už valstybės pinigus yra perkama bet kas, svarbu, kad tas bet kas kažkam patinka. Ir vienintelis reguliacinis mechanizmas yra žmonės bei žiniasklaida.

Todėl nederėtų per daug kaltinti kariuomenės ar KAM dėl per brangių šaukštų. Ypač įvertinus tai, kad jie jau prieš kurį laiką visą šį pirkimą apskundė. Visko atgal atsukti ir išsiaiškinti nepavyks, tačiau visai realu, kad užsakovas šioje vietoje elgėsi ne tik įstatymiškai, bet ir moraliai teisingai.

Kaltinti tiek prokuratūrą, tiek atsakingas institucijas reikėtų už tris dalykus.

Pirmiausiai už tai, kad, padarius kokią nors absurdišką nesąmonę, nėra asmeninės atsakomybės. Kad ir kas, kad ir kiek neracionaliai būtų perkama – visuomet kaltė juda nuo viršūnės į papėdę, niekur neužsistovėdama, iki galiausiai išgaruoja pavaduotojų ar patarėjų koridoriuose. Taip būti neturėtų. Sprendimą priėmusiam visuomet turėtų būti taikoma asmeninė atsakomybė.

Antra, už tai, kad realiai nėra jokios priežiūros ar tikrinimo, jokios kontrolės ir absoliučiai jokio mechanizmo, kuris pasakytų, ar racionaliai sudėliotos charakteristikos. Kas tiesiog sveiku protu nelabai paaiškinama.

Taip, čia galima kalbėti apie visokias prižiūrinčias institucijas ir panašiai, tačiau, kaip rodo KAM pavyzdys, kartais jos dėl vienų ar kitų priežasčių nieko padaryti negali arba nenori. Ir kaip tu kažką padarysi, jei nėra jokių normų ar gairių, kurios nurodytų, kaip iš tikrųjų reikėjo elgtis.

Trečia, už tai, kad niekas nesugeba sukurti normalios ir skaidrios viešųjų pirkimų sistemos, kuria būtų priversti naudotis visi. Aišku, nepatiks tai visokiems rajonų valdininkėliams, įpratusiems padėti švogeriams. Bet niekas neturėtų jų klausti – mes kaip visuomenė pakankamai subrendę, kad mums tai neturėtų rūpėti.

Kas pikčiausia, kad, norint ištaisyti išvardintas klaidas, nereikia statyti kosminio laivo. Įvairios gerų viešųjų pirkimų sistemos atmainos veikia ne tik kitose valstybėse, bet ir privačiajame sektoriuje. Kur galvos skrenda už neracionalius ir akcininkams nenaudingus sprendimus, nekalbant jau apie visiškai absurdiškas nesąmones.

Tad, prasidėjus dar vienam skandalui, derėtų ne iš šaukštų brangumo juoktis ir valdininkus pašiepti, bet reikalauti, kad ši skylė galiausiai būtų užkimšta. Nes dabar absurdiški viešieji pirkimai pas mus yra tarsi sekmadienio mišios. Esi garantuotas, jog greitu metu bus kažkas naujo. Ir nors visuomenės pyktis kiek stabdo įvairias nesąmones, jas žymiai labiau stabdytų normali ir efektyvi viešųjų pirkimų sistema, kurią sukurti ir įdiegti nėra reikalingi milžiniški resursai. Reikia tik politinės valios.