Vilniaus gidas Kazlauskas: man labai patinka miestą liesti

„Kai pradėjau dirbti gidu, visai kitaip po jį vaikštau. Pradedu jausti, užčiuopti savo miestą. Eidamas gatve, liečiu viską – pastatų sienas, tilto detales. Taip mano miestas man tapo savas“, – atskleidė ekonomistas Albertas Kazlauskas, prieš daugiau nei metus ėmęs sostinėje rengti nemokamas ekskursijas. Jis siekė nutolti nuo turistų numintų vietų, bet žmonių susidomėjimas priverčia grįžti arčiau centro ir senamiesčio. Vis dėlto nauji ar mažiau tyrinėti sostinės rajonai irgi pamažu sulaukia miestiečių dėmesio.

„Stengiuosi, kad žmonės su ta vieta pajustų ryšį“

Jūsų projektas vadinasi „Gatvės gyvos“. Kuo jos gyvos?

Gatvės gyviausios tada, kai jomis vaikšto žmonės. Jeigu važinės vien automobiliai ir sunkvežimiai, jos nebus tokios gyvos.

Šis pavadinimas kilo iš noro atrasti lietuviškus žodžius. Iš karto atmetėme „Amazing Vilnius“ ir panašius. „Gatvės gyvos“ parinko mano draugė Viktorija Bružaitė, su kuria dirbame kartu. Man, atėjusiam iš muzikos srities, patinka šių žodžių sąskambis, ritmika.

Kurią gatvę pavadintumėte mirusia?

Turbūt gatvė ar, sakyčiau, net labiau kiemas, miręs tada, kai anksčiau jame žmonės kažką veikdavo, galbūt susirinkdavo ant suoliuko pasėdėti, o dabar jis paverstas parkingu. Jame nėra vietos nė futbolo kamuoliui paspardyti. Tokia gatvė man kaip ir mirusi.

Vilniuje esame pratę kalbėti apie miesto sluoksnius – istorinius, kultūrinius, architektūros. Ekskursijos padeda miestiečiams juos kiek atidengti, tarsi įpūsti į praeitį gyvybės, nors, paradoksalu, tai darome, prisimindami mirusius gyventojus ir dingusius pastatus. Gyvumo miestui suteikia pasakojimai apie čia gyvenusius žmones?

Tokiuose miesto rajonuose kaip Žirmūnai viskas palyginti nauja, vos penkiasdešimt metų siekia jų istorija. Turime ekskursiją apie Naujamiesčio gamyklų istoriją. Kai kurios jų dar iki šiol veikia, kaip „Sparta“ ar „Lelija“, ten gyvumas yra jaučiamas čia ir dabar. Dar yra vyresnių žmonių, kurie gali apie tą praeitį papasakoti.

Kai kalbame apie senamiestį, visa atrodo tolima, vykę didžiųjų kunigaikščių laikais. Bet į kiekvieną ekskursiją stengiuosi įtraukti kažkiek aktualijų tam, kad žmonės su ta vieta pajustų ryšį. Gyvumą irgi pajauti, kai pamatai, kad miestas keičiasi. Kad ir toje pačioje ekskursijoje po Užupį, čia prieš metus Baltasis skersgatvis atrodė vienaip, o šiandien jis jau pasikeitė, kažkas pastatyta, kažkas nugriauta.

Ar galima daryti išvadą, kad ekskursijos po Užupį – populiariausios? Trečiadienį vyko trylikta, kitą dieną numatyta keturiolikta, o sekmadienį ir penkiolikta ekskursija. Užupis, nuo 1495 metų, kai jį atrado pasaulis, kaip juokavote ekskursijos pradžioje, transformavosi, daug kas dingo, pranyko. Tai labiausiai žadina vaizduotę ir didina susidomėjimą šia Vilniaus dalimi?

Stebint neformalią ekskursijų statistiką, vis dėlto populiariausi maršrutai yra arčiausiai senamiesčio – Užupis, Žvėrynas, taip pat Antakalnis.

Nors mūsų ekskursijų tikslas kaip tik buvo eiti ne į senamiestį, o periferiją, bet tokios vietos kaip Užupis, matyt, daugelį traukia. Prie to prisidėjo įkurta Užupio Respublika, žiniasklaidos dėmesys jai, bohemos kultūra. Užupis turi šarmo, šarminga ir pati ekskursija po jį, kuri baigiasi stebint saulėlydį ant Altanos kalno.

Liepos pradžioje, minėdami pirmąjį „Gatvės gyvos“ gimtadienį, surengėte pasivaikščiojimą po buvusią Tyzenhauzų akių ligoninę. Tuoj nebebus tokių pastatų, nenuglaistytų kampų, kurie turi ką papasakoti? Jau po metų pavedžiojęs smalsuolius po Užupį matote, kaip jis keičiasi, kaip senieji užupiečiai kovoja dėl savo erdvių, kurias vis užima kylantys kranai, greitai šio rajono unikalumo ir išskirtinumo gali nelikti?

Dabar, gilinantis į kultūrinę, istorinę sritį, iš tikro apninka liūdnos mintys, kai pamatau senamiestyje kokį stiklinį projektą, kuris absoliučiai nedera su aplinka. Kartais būna liūdna, bet stengiuosi šiai nuotaikai nepasiduoti, netapti niurgzliu.

Tikiu, į tokias ekskursijas ateina vienas kitas architektas, architektūros studentas ar žmogus, kuris po dešimties metų bus sėkmingas verslininkas Jis bus matęs, kaip miestas gali atrodyti, ir galbūt pagalvos, kad viešbutis „Novotel“ Gedimino prospekte nėra pats geriausias variantas. Galbūt šios ekskursijos pasitarnaus miestui ateityje.

Taip visi drauge šviečiamės, gal ir miestui tai bus į gera. Pats prieš trejus metus labai mažai žinojau apie savo miestą. Man visi mediniai Žvėryno ar Šnipiškių namai atrodė tai, ką galima griauti. Jie man nekėlė jokių emocijų. Dabar visiškai kitaip į juos žiūriu. Manau, reikia ir galima juos išsaugoti. Yra gerų pavyzdžių, kaip puikiai tai daroma, turtingi žmonės juos restauruoja.

„Kai esi nulis, labai sunku įeiti į rinką“

Mėginau skaičiuoti, kiek šiandien į ekskursiją susirinko žmonių – šimtas, du šimtai? Jų per beveik dvi valandas trukusį pasivaikščiojimą (į jį vieni leidosi su šunimis ar stumdami vaikų vežimėlius) ne mažėjo, o tik daugėjo. Daugumą sudarė jauni žmonės, kurie tikrai gali susimokėti už ekskursijas, bet renkasi nemokamas. Šį susidomėjimą lemia būtent jų neformalumas?

Aš spėčiau, kad apie pusantro šimto. Mūsų ekskursijose gal jaunimo šiek tiek daugiau (šią vasarą pradėjome rengti ekskursijas-dienos stovyklas vaikams), bet lankytojų amžius labai įvairus. Tie, kurie ateina į visas mūsų ekskursijas, pažįsta vieni kitus, jaunesni pasikalba su vyresniais, susibičiuliauja. Vyksta toks gražus kartų bendravimas.

Dėl jaunimo, kurio šiandien buvo tikrai daugiau, yra keli veiksniai. Tai susiję ir su šiuolaikine visuomene apskritai. Žmonės daro viską greitai, nenori kažkur registruotis, įsipareigoti. Paskelbta ekskursija, jos vieta ir data, tiesiog žinai – gali ateiti ar neateiti bet kuriuo metu, jeigu nusibodo, gali išeiti namo. Tai irgi prisideda prie paprastumo, laisvesnės atmosferos, kuri žmonėms patinka.

Ekskursijas vedate nemokamai, tik pabaigoje norintys gali į Jūsų kuprinę įmesti, kaip pats sakėte, auką. Šį vakarą dalyviai neišsibėgiojo ir Jums padėkojo, bet ar visada jie dosnūs, pakanka iš šios veiklos išgyventi?

Dabar dirbu gidu. Iš to nepasakyčiau, kad labai prašmatniai, bet išgyvenu. Šios „arbatinės“ ekskursijos, jas taip vadinu, nes atlygį gaunu arbatpinigiais, kažkiek suneša pinigų, bet didelė dalis pajamų ateina iš ekskursijų, kurias užsako įmonės, kolektyvai. Tokių kaina yra fiksuota – 70 eurų.

Kitas dalykas – vasarą yra daug turistų. Labai reikšminga mūsų pajamų dalis ateina iš užsieniečių. Tik metus esu šiame versle, jeigu taip galima sakyti, bet jau pajaučiau jo sezoniškumą. Žiemą yra sunkiau, tenka ir santaupomis pasinaudoti. Bet visa tai atperka laisvė, kas turbūt yra nemažiau svarbu.

Gido veiklos ėmėtės iš būtinybės. Palikęs darbą banke, išvažiavote pusmečiui į Paryžių pas draugę, kuri ten stažavosi. Sugrįžus į Lietuvą, prie darbo stalo sėdėti nebesinorėjo?

Prisimenu, pernai, birželio 16-osios vakaras, esu susitaręs atiduoti nuompinigius, bet trūksta tam tikros sumos. Kai įvyko trečia ekskursija po Užupį, gavau arbatpinigių ir galėjau atiduoti nuomą.

Po to buvo keletas sėkmingesnių ekskursijų, atsirado daugiau darbo su užsienio turistais ir tas nusivylimas, kuris apėmė pirmomis savaitėmis, nuslopo. Grįžti atgal tikrai nesinorėjo. Užsispyriau likti, sužaidė ego. Jeigu grįžčiau, atrodyčiau kaip pralaimėtojas, todėl ir tęsiau šią veiklą.

Gavau vienos agentūros pasiūlymą: jeigu nori pradėti, pasiruošk Užupio maršrutą, gal mes jį užsakysime. Ruošiausi gal kokius du su puse mėnesio, kasdien vis ką paskaitydamas. Buvo labai sunku ir baisu, nežinojau, nuo ko pradėti, kaip ir ką per ekskursijas kalbėti. Perskaityti faktai nesusieidavo galvoje, dabar, jeigu kažko nežinau, galiu išmąstyti. Vis įdomiau darosi, nes ruošdamasis ekskursijoms pats „žiauriai“ įdomių atradimų padarau.

Kodėl, turėdamas ekonominį išsilavinimą, rinkotės gido darbą? Ir kodėl paminėjote žodį „nusivylimas“, nes niekas Jūsų, pašaliečio, į šią sritį nenorėjo priimti?

Kai esi nulis, labai sunku įeiti į rinką. Pernai, kai pradėjau šią veiklą, jau metus turėjau gido licenciją. Ją įgijau 2014 metais. Kodėl? Gedimino prospekte pamačiau skelbimą, kad renkama žmonių grupė į gidų kursus, ir užsirašiau į juos. Pabaigiau, o laikas ėjo, toje srityje rimtai nedirbau. Kai mečiau darbą banke, jau nebuvo kur trauktis, reikėjo kažką galvoti.

Atrodė, vasara – turistų sezonas, euras tik įvestas, Lietuva reklamuojama plačiai užsienio portaluose, pinigai tiesiog kris į rankas. Pirmą savaitę ant lapelių atsispaudžiau kontaktinę informaciją apie ekskursijas anglų kalba. Trys keturi žmonės susirinkdavo, laimikis buvo penki eurai, kartais išvis nieko. Tad tikrai buvo liūdna.

Taigi pasiruošėte pirmą maršrutą po Užupį, jis nepasirodė agentūroms įdomus. Kas Jus ištempė į priekį ir neleido pasiduoti?

Apie pirmąsias Užupio ekskursijas paskelbiau „Facebooke“ draugams, susirinko apie 10–20, o į trečiąją, suskaičiavau, apie 70 žmonių, iš kurių nė vieno nepažinojau.

Nutiko toks įdomus dalykas. Ekskursijos aprašyme pasakiau, kad jos kaina yra rankos paspaudimas vyrui, o merginoms – apkabinimas arba bučinys. Šitą mano pranešimą atrado lygių teisių galimybių gynėjai ir mane pradėjo rimtai atakuoti.

Per vieną dieną skirtinguose naujienų portaluose atsirado trys ar keturi pranešimai, kuriuose moterys mane kaltino seksizmu, moteriškos lyties nupiginimu ir panašiai. Tas skandalas pasitarnavo kaip reklama. Mane kaltinusios moterys į ekskursiją, aišku, neatėjo, bet mes netikėtai įgijome populiarumo.

Taigi tas būrys nepažįstamų žmonių įkvėpė tęsti, ką pradėjote?

Taip, po Užupio ekskursijos draugai dar pasiūlė pavaikščioti po Naujininkus, kur dabar gyvenu. Šis rajonas spalvingas, kažkas jame irgi turbūt yra. Atsirado azartas tai atrasti. Susidomėjimas buvo nemažas, jeigu neklystu, niekas iki tol po Naujininkus ekskursijų nevedė. Po truputį azartas vis augo, maršrutų ir žmonių daugėjo – šią vasarą „Gatvės gyvos“ nusikėlė į mažą pamario miestelį Kintus. Norintieji galėjo atrasti ne tik sostinės, bet ir Kauno gatves.

„Mano šaknys padeda be jokių pykčių pažvelgti į miesto istoriją“

Kur ieškote informacijos, ruošdamas maršrutus? Kaip suprantu, internetu neapsiribojate, užsukate į bibliotekas. Ar korėjiečio parašytą romaną „Užupio respublika“ tikrai laikėte rankose?

Laikiau, bet neskaičiau, nes pasirodė per storas ir, spėjau, nevertas mano laiko. Dažniausiai padeda biblioteka, nemažai internetas, bet labai svarbu – žmonių pasakojimai. Kalbant apie sovietmetį, uždarytas gamyklas, literatūros yra labai nedaug.

Rašytinės informacijos apie Naujininkus yra labai mažai, todėl ten pasitelkiau visas įmanomas priemones, netgi aktualią spaudą, interneto portalus. Daug naujienų perskaitęs kartais vieną kitą man įdomų sakinį galiu atrasti. Jis duoda kabliuką, už kurio galiu užsikabinti. Šiandien, pavyzdžiui, Mažvydo bibliotekoje ruošiausi apie Lazdynus, skaičiau apybraižas, leidinius. Iš visko po dalelę surankioju.

Kaip Jums atrodo šis darbas, palyginti su tuo, kaip jį įsivaizdavote prieš kelerius metus?

Iš pat pradžių maniau, kad sunkiausia bus išmokti faktus, bet pasirodė, sunkiausia rasti informaciją. Gali pasiimti storą knygą apie Katedrą, tavo reikalas viską, ką sužinojai, išlaikyti galvoje. Kai eini į Žirmūnus, turbūt didžiausias iššūkis, kur rasti įdomios informacijos.

Svarbu ne tik rasti, bet ir kūrybingai ją sudėlioti, kad būtų įdomu klausyti. Ekskursiją po Užupį pradėjote būriui ekskursantų, užduodamas mokyklinį klausimą ir priversdamas pasitikrinti atmintį apie tris didžiuosius geografinius atradimus, paskui vieną jų susiejote su Užupiu. Kiek čia reikia netikėtumo, kūrybos, humoro?

Gal man padeda tai, kad nesu akademikas? Daug metų buvau su muzika, nors studijavau ekonomiką, dirbau banke, taip pat dirbau gaisrininku. Mano požiūris į miestą yra iš paprasto žmogaus perspektyvos. Tas man leidžia kalbėti paprastai. Mano užnugaris yra istoriniai faktai, vis dėlto stengiuosi juos pateikti taip, kad būtų suprantama ir įdomu. Man didžiausias komplimentas, kai žmonės toliau nori gilintis, sugrįžę į namus, ieško papildomos informacijos.

Minėjote, teko dirbti banke, kurti muziką, pardavinėti nekilnojamąjį turtą ir netgi gesinti gaisrus Vilniuje. Kaip Jums padeda šios skirtingos patirtys gido veikloje?

Labai konkretus pavyzdys yra iš Žvėryno. Ten stovėjo medinė generalgubernatoriaus vasaros rezidencija, kuri sudegė. Apie tai sužinojau tik pernai pradėjęs domėtis Žvėrynu, kai ruošiau ekskursiją po šį rajoną. Tada prisiminiau, kad prieš ketverius metus pats tą pastatą gesinau, tik nežinojau, kad tai buvusi generalgubernatoriaus rezidencija.

Tos keistos mano patirtys štai taip kartais išlenda. Nebūčiau dirbęs gaisrininku, gyvenime nebūčiau to pastato matęs. Arba repo muzika, kuri susijusi su gatvėmis, grafičių kultūra, ji man irgi duoda atspirtį visai iš kitos pusės.

Pats save vadinate tipišku vilniečiu, šiek tiek lietuviu, šiek tiek rusu ir lenku. Kiek giminės kartų gyvena sostinėje? Kodėl savo „paveldėto“ spektro neatskleidžiate, per ekskursijas labiau akcentuojate lietuvišką paveldą?

Iš mamos močiutės pusės visi yra vilniečiai ar „vilenski“, kaip sakoma. Iš tėčio pusės irgi trečia karta Vilniuje. Pats gimiau Užusienyje, už Kirtimų, bet praktiškai visas gyvenimas prabėgo Fabijoniškėse, Baltupiuose, pastaruosius kelerius metus gyvenu Naujininkuose.

Užupio ekskursijoje labiau akcentuojamas meniškas, bohemiškas pasaulis, todėl ten daugiau apie lietuvius pasakojau. Kai kalba eina apie senamiestį, įpinu lenkiškų, rusiškų ir lietuviškų elementų, bet stengiuosi nepolitikuoti. Mane patį atstumia tokie gidai, kurie vieną tautą įstato į kažkokius rėmus. Įvairios mano kilmės šaknys padeda objektyviai, be jokių pykčių pažvelgti į miesto istoriją.

Paminėjote repo muziką, ši Jus savotiškai įkvėpė grįžti į gatvę, kur ignoruojama oficiali politika, siekis viską sudėlioti į lentynėles, kur irgi daug taisyklių, tik nerašytų, bet laisvės daugiau?

Nebuvau piktas reperis, labiau filosofiškas, bet asfalto pajautimas tikrai liko. Buvo laikas, kai eidavau ne į pamokas, o prie Operos ir baleto teatro, kur su bendraamžiais gerdavome alų. Dabar tai atrodo kaip kvailystė. Tada vienaip mačiau miestą, dabar kitaip.

Kaip per metus pasikeitė Jūsų požiūris į gimtą miestą, kai daugiau į jį gilinotės, daugiau pamatėte?

Dabar tikrai galiu pasakyti – Vilnius mano miestas. Kai pradėjau dirbti gidu, visai kitaip po jį vaikštau. Galvą ir akis vis pakeliu į viršų, pastebiu architektūrines detales, pastato plytas, stengiuosi suprasti, iš kurių jos laikų – caro ar nepriklausomybės. Keliaudamas užsienyje, kitas vietas imu lyginti su Vilniumi. Pradedu jausti, užčiuopti savo miestą. Man labai patinka miestą liesti. Eidamas gatve, liečiu viską – pastatų sienas, tilto detales. Taip mano miestas man tapo savas.

Aišku, jis greitai keičiasi. Šis pajautimas irgi įdomus. Kas buvo prieš metus, jau tampa savotiška istorija man pačiam. Ryšys su miestu tapo daug šiltesnis ir artimesnis. Manau, tas pats yra ir tiems, kurie ateina į mūsų ekskursijas. Jiems irgi miestas tampa visai kitoks.

Gyveni Antakalnyje, bet, apsilankęs ekskursijoje po Antakalnį, pagalvoji, velnias, gal visai gerame rajone gyvenu? Naujininkų gyventojai galbūt pasakys, o, čia yra istorinis rajonas. Žirmūnuose per ekskursiją prieiname prie tipinio devynaukščio, kuris, jei neklystu, statytas 1966 metais. Jis atrodo gana liūdnai, bet kai pasakai, kad tai pirmas devynaukštis blokinis namas Lietuvoje, jau visai kitaip į jį pasižiūri. Taip, sužinoję daugiau, žmonės pradeda labiau mylėti vietą, kurioje gyvena, – pasakojo nemokamų ekskursijų „Gatvės gyvos“ iniciatorius A. Kazlauskas.

Vilniaus gidas Kazlauskas: man labai patinka miestą liesti

Albertas Kazlauskas
+25