Menininkė Inčirauskaitė-Kriaunevičienė: dabar galėčiau iš šitos profesijos gyventi

Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė
Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė
© Dmitrijus Radlinskas

„Ko gero, daugumai atrodo, kad tik ieškau kuo įdomesnio daikto, netikėčiausio objekto, ant kurio galėčiau ką išsiuvinėti. Visai ne taip. Daiktai kažkaip susigrupuoja pagal tam tikras temas, o ne imu ir sugalvoju: dabar siuvinėsiu sieną, o paskui lėktuvą, kaip kiti siūlo“, – sakė Vilniaus dailės akademijos tekstilės galerijos „Artifex“ vadovė, dėstytoja Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė, į Lietuvos bei užsienio meno žinovų ir žiūrovų atmintį įsirėžusi metale siuvinėtomis gėlėmis.

„Nuo įtampos ir tempo nė nebepastebėdavau, kaip keičiasi gamta“

Severija, prieš kelias savaites tarptautinėje meno mugėje „ArtVilnius‘16“ Jūsų darbas „[Nu] žudyti dėl taikos“ („Kill For Peace“) pripažintas geriausia instaliacija, tačiau Jūsų mintys jau kitur, kaip prieš kelionę į Gruzijos kalnus kuprinę susikrauti? Norisi atitrūkti nuo parodų, galerijos, universiteto, nuo pažįstamos aplinkos?

Kitaip neįmanoma. Poilsis labai reikalingas. Juo labiau kad darbai ganėtinai atsakingi, todėl reikia atsipalaidavimo. Mėgstu pasportuoti, pabėgioti. Bėgimas yra būdas atitrūkti nuo galvojimo, lyg ir pakeiti jį fiziniu darbu, bet taip gali atpalaiduoti smegenis.

Kopimas į kalnus su kuprine taip prispaus, kad tegalvosite, kur koją saugiai pastatyti? Ar reikia į tokias aukštumas nusikelti, kad gerai pailsėtumėte?

reklama

Į Gruziją vykstame kelios šeimynos su vaikais, tai tikrai bus apie ką pagalvoti. Visai kiti dalykai rūpės. Man tų aukštumų ne tiek reikia, kiek vyrui, jis kopia į rimtesnius kalnus. Man svarbiau pats principas, kopimas kaip savęs išbandymas, ištvermės patikrinimas, pabuvimas gražioje gamtoje.

Kiek Jums pačiai tos gamtos reikia?

Reikia. Šį tą jaučiu, todėl ir bėgioju lauke. Man svarbu stebėti sezonus, aplinką, jausti, kada atėjo pavasaris, vasara, žiūriu, jau ruduo, ateina žiema. Anksčiau užsidarius savuose darbuose nuo įtampos ir tempo nė nebepastebėdavau, kaip keičiasi gamta.

Menininkui pastabumas būtinas, kitaip nieko originalaus nepavyks susidėlioti galvoje?

Menininkams reikia skirtingų dalykų. Man pastabumas lyg ir įgimtas dalykas, turiu jį ar kažkokią vidinę nuojautą.

„Turbūt man reikia, kad mane išmestų“

Projekte „[Nu] žudyti dėl taikos“ pristatote kareiviškus šalmus, dėvėtus tikruose kariniuose konfliktuose, su kryželiu siuvinėtomis gėlėmis. Ši technika nėra nauja, ją panaudojote reikšdama kitas temas, tačiau su viešais įvertinimais, pripažinimo ženklais ji tampa atpažįstamesnė, pastebima platesnei publikai. Kaip pati dabar į ją žvelgiate?

Lietuvoje, bent jau menininkų rate, ji, man atrodo, jau nusibodęs dalykas. Galbūt dar buvo kas jos nematęs, bet pastaruoju metu netgi privengiu ją naudoti. Tiesiog jaučiau, nereikia per daug įkyrėti su savo menais, todėl kelerius metus daugiau savo darbus rodžiau įvairiose parodose užsienyje nei Lietuvoje.

Kalbant apie metalo ir siuvinėjimo kryželiu kombinacijos pradžių pradžią, 2005 metus, kai pristačiau siuvinėtus kaimo rakandus, su nuoroda į mūsų agrarinę praeitį, ji daug kam asocijavosi su banalybe. Šie darbai buvo traktuojami kaip dekupažas, sulyginti su rankdarbiais.

Jie buvo nuoroda į šiuos dalykus – kičo elementus, banalybes, kurių labai gausu aplinkui mus, taip pat nuoroda į bendrą viešą opiniją apie tekstilę, kad ji kažkoks nerimtas dalykas, „handycraftas“. Siuvinėjimų raštų aš pati nekurdavau, paimdavau iš rankdarbių žurnalų.

reklama

„Ready made“ principas mano kūryboje labai svarbus. Imdavau rastą objektą ir sukombinuodavau jį su siuvinėjimu, paimtu iš žurnalų. Tai buvo nuoroda į kičines, beskonybės situacijas. Kurį laiką šios mano ironijos ir netgi skepsio į šiuos dalykus ne visi suprato, gal ir dabar dar nesupranta.

Kai kas mato tik labai gražias gėlytes. Kai parodoje rodyti gėlėmis siuvinėti šalmai, jie, atrodytų, jau yra tiesmuka nuoroda, bet kai kurie parodos lankytojai sakydavo „kaip gražu“. Pagalvodavau, o kas čia gražaus? Man kaip tik tai atrodo makabriškai.

Šia technika kalbate apie gana skaudžius dalykus, tarkime, siuvinėti automobilių kapotai „Rožėmis klotas kelias“ (2007–2008 m. projektas) buvo nuoroda į savižudišką ir netgi žudikišką mūsų vairavimą, elgesį keliuose. Šalmais kalbate apie paradoksą, kuris vis kartojasi, turime įsivelti į karus dėl taikos. Ši technika Jūsų vis nepaleidžia?

Kaip nepaleidžia? Prieš trejus metus surengiau parodą „Išardymai“. Pati kalbėjau apie savo darbų medžiagiškumą. Jei siuvinėjimą ant metalo laikysi vienintele intriguojančia kombinacija, mene to nepakanka, man pačiai to nepakanka.

Ši technologija jau truputėlį man atsibodo, kaip suprantu, turbūt ir aplinkiniams. Todėl Kauno bienalėje rodžiau filmą, kaip išardau savo kūrinį – siuvinėtą sieną. Tai buvo mano santykio su šia technologija permąstymas. Parodžiau, kad ja persisotinau, lyg ir norėtųsi su ja baigti.

Ko gero, daugumai atrodo, kad tik ieškau kuo įdomesnio daikto, netikėčiausio objekto, ant kurio galėčiau išsiuvinėti. Visai ne taip. Daiktai susigrupuoja pagal tam tikras temas, o ne imu ir sugalvoju: dabar siuvinėsiu sieną, o paskui – lėktuvą, kaip kiti siūlo.

Ar šių darbų eksponavimas užsienyje yra tarsi nustūmimas kiek toliau nuo savęs, savotiškas atsisveikinimas su technologija, kad turėtumėte erdvės naujiems projektams?

Lyg ir atrodo, kad tuo esu persisotinusi. Iš tikrųjų sutapo daug dalykų. Dirbu Vilniaus dailės akademijoje su studentais, „Artifex“ galerijoje, gal apskritai vienu metu buvau soti menu?

Mačiau menininkų kasdienybę, rengdama jų parodas. Jos tarsi tapo rutina, nebeliko didelio išskirtinumo, o dar pačios kūryba... Buvo toks etapas, kai keletą metų nieko nedariau, net rankos nekilo. Dabar tai sugrįžo, atsirado daug temų, negaliu abejingai tylėti.

Kai menininkas turi išskirtinį braižą, kai atranda išskirtinį savęs pateikimo būdą, tai yra visai geras dalykas. Manau, tai turėtų būti kiekvieno menininko siekiamybė.

reklama

Būtent dėl šia technika atliktų darbų Jus pastebėjo, pakvietė dalyvauti unikaliame pernai Jungtinėje Karalystėje vykusiame projekte „Dismaland“, kurį kuravo Banksy ir kuriame pats dalyvavo su beveik pusšimčiu garsiausių pasaulio menininkų. Ar šis pakvietimas Jums buvo svarbus, kažką reiškia?

Bet koks rimtesnis pasirodymas ar pripažinimas labai daug ką reiškia. Prisimenant prieš tai buvusias abejones, savianalizę, tai priduoda daugiau pasitikėjimo savimi. Gerai save nuolat pasitikrini rimtesniame kontekste.

Po „Dismalando“ ne tik pasitikėjimo atsirado, sakyčiau, dabar galėčiau iš šitos profesijos gyventi. Ne tik gaunu kvietimų, mano kūrinius įsigijo trys rimti muziejai, daug kolekcininkų. Paskutinė mano kolekcija „[Nu] žudyti dėl taikos“ yra rezervuota. Labai gaila, bet ji vėl iškeliaus, bus rodoma ne Lietuvos kontekste.

Kalbant apie kitas technologijas, bet kada galiu prie jų prieiti. Sugebu ne tik siuvinėti metale. Viskas priklauso nuo idėjos. Jei man reikia tos mano technologijos, ją naudoju.

Kalbant apie šalmus, pati technologija labai konceptualiai pasiteisino. Ant šalmų yra skylutės ir daugybė kryžiukų, todėl pati technologija yra kaip kūrinio dalis su labai aiškiomis nuorodomis.

Viename interviu radau Jūsų pasvarstymą, gal reikėtų darbą galerijoje perduoti jaunesniems, energingesniems? Ar taip, pirmiausia mintimis, reiškiasi tas poreikis atitrūkti iš kiek pabodusios aplinkos, juo labiau kad ir galimybių atsirado?

Galimybių jau seniai yra atsiradę, bet turbūt man reikia, kad mane išmestų. Turiu labai stiprų pareigos jausmą. Realiai negali dirbti trijų darbų, jeigu esi kūrėjas, turi ir atsiduoti kūrybai. Pagalvodavau, man pačiai reikėtų, kad kažkas padėtų, pavadybininkautų, o aš kitiems padedu tai daryti.

Tekstilės galerija „Artifex“ yra institucija, ji priklauso Vilniaus dailės akademijai, kur dirbu dėstytoja. Šiuos dalykus išmanau, dalijuosi savo patirtimi. Jeigu tai būtų radikaliai skirtingi dalykai, tada gal ir neįmanoma būtų jų suderinti. Pamąstau, kad reikėtų perduoti vadovavimą galerijai kitiems, nes jau nebeužtenka viskam laiko, kažkas visą laiką dėl to nukenčia.

Šie du minėti darbai reikalauja nemažai laiko ir jėgų, kuriuos atiduodate kitiems, o ką gaunate?

Nesu altruistė, už darbą galerijoje ir akademijoje gaunu algą. Atiduodu savo patirtį, laiką, bet dirbdama galerijoje įgijau labai daug patirties, susipažinau su daug menininkų. Pati daug išmokau iš renginių organizavimo, vadybos. Kartais pagalvoju, kad tą laiką galėčiau sau, savo kūrybai panaudoti.

reklama

Jis taip išsibarsto, kai bandai kitiems padėti, bet viskas apsisuka – atsiranda, kas mane netikėtai pakuruoja, tas pats Banksy ar kiti. Kad ir ką bedarytum, aukotumeisi kitiems, tai visą laiką sugrįžta.

Kurį laiką nieko naujo nesukūriau, seni mano darbai keliavo po parodas, dabar jaučiu spaudimą, kad iš manęs laukia, turiu įmesti kažką naujo.

Severija, tą pulsą tarp atsitraukimo, atsiribojimo ir prisistatymo, rodymosi reikia intuityviai atrasti?

Pirmiausia reikia laiko surasti ir kažką naujo sukurti, paskui rodyti. Iš tikrųjų darbas akademijoje su studentais man yra labai sveikas ir reikalingas, nesi užsidaręs, matai, kuo domisi jauni žmonės. Man įdomu su jais dirbti, iš jų mokytis. Nenorėčiau nuo visko atsiriboti ir užsidaryti. Galiausiai mano kūriniai, kaip ir daugelio menininkų, gimsta iš stebėjimo, aplinkos. Jeigu pavyktų laiką susidėlioti, realiai viskas galėtų taip ir likti.

Kai išmoksti žongliruoti laiku, jau nebegali jo skirti tik vienam dalykui, tik į dirbtuves vaikščioti?

Kadangi niekada to nedariau, tai negaliu pasakyti. Mano gyvenimas yra lyg sukibęs iš visokiausių dalykų. Kartais nutikdavo net taip, kad gebėdavau vienu metu būti keliose vietose, netgi tokių gebėjimų atsirado, – nusijuokia menininkė S. Inčirauskaitė-Kriaunevičienė. –

Kai kurie negali daryti kelių veiklų vienu metu, aš, ko gero, esu iš tų žmonių, kuriems tai pavyksta. Žinoma, kažkas dėl to žongliravimo visada nukenčia. Bet dažnai ieškau ir atrandu bendrų taškų, pavyzdžiui, kviečiuosi į galeriją menininkus rengti parodas, paskui prašau jų surengti kūrybines dirbtuves studentams. Taip susipina dvi veiklos, jos papildo viena kitą.

Menininkė Inčirauskaitė-Kriaunevičienė: dabar galėčiau iš šitos profesijos gyventi

Severija Inčirauskaitė-Kriaunevičienė
+5