Ne brangu – tu per mažai uždirbi

Tautvydas Marčiulaitis
Tautvydas Marčiulaitis
  © Asmeninis albumas

Kad ir kiek įžeidžiamai skambėtų, bet tai yra tiesa. Lietuvoje kainos nėra pernelyg didelės. Remiantis paprasta lyginamąja analize, lengva patikrinti ir pamatyti, kad, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje tie patys produktai kainuoja 1,5–2 kartus brangiau. Kas labai tvarkingai sutampa su perkamąja galia.

Tačiau problema yra tai, kad tam tikro socialinio segmento uždarbiai Jungtinėje Karalystėje yra nepalyginamai didesni. Uždarbiai ne tų žmonių, kurie priklauso gerų specialistų kastai ir uždirba 2-3 kartus daugiau nei vidutinis atlyginimas, o būtent tų, kurie uždirba vidutinį atlyginimą ar mažiau.

Tokie žmonės Lietuvoje sudaro labai didelę, net galima sakyti – neproporcingai didelę ekonomikos dalį. Lietuvoje uždirbančių vidutinį atlyginimą arba mažiau – absoliuti dauguma. Šie žmonės per mėnesį gauna iki 700 eurų į rankas, ir jiems tikrai gali būti nelengva pragyventi. Ypač jei atlyginimas – tik vos didesnis už minimumą.

Daugumoje Vakarų Europos valstybių minimalus atlyginimas yra toks, už kurį galima labai sėkmingai egzistuoti ir kurti bazinį gyvenimą, tačiau Lietuvoje jis – tiesiog per mažas. Tai yra elementarus faktas. Į rankas gaunamas vidutinis atlyginimas, lyginant su Europos vidurkiu, taip pat ypač mažas.

Tautvydas MarčiulaitisPriešingai daugelio nuomonei, visa tai nėra verslininkų kaltė. Žinoma, gali būti, kad pasitaiko smulkiųjų verslininkų, ypač provincijoje, kurie darbuotojus išnaudoja, moka neadekvačiai mažus atlyginimus ir reikalauja kosminių rezultatų. Tačiau stambusis verslas yra pakankamai atsakingas ir uždarbiais su darbuotojais dalinasi.

Žiūrėti į tai, kad vadovybė gyvena labai prabangiai, ir daryti prielaidą, jog čia taip gaunasi iš nesidalijimo, nėra logiška. Jei įmonė įdarbina 10 tūkst. darbuotojų, vien jų metinis atlyginimas (įvertinus mokesčius ir priedus) dažnai sudarys visą vadovo turimą turtą, o gal ir daugiau. Nesvarbu, kad jis turi didelį namą ir prabangią mašiną. Uždirbti keli milijonai per gyvenimą, kai įmonės reikmėms skiriama keliasdešimt per metus, atrodo tikrai gana sąžiningai.

Esminė problema – visai kitur. Lietuvos mokesčių sistema ir jų perdalijimas yra visiškai kreivas. Ir tai būtų ne tokia didelė problema, jei bent viena valdžia norėtų ją išspręsti, tačiau niekas nenori.

Labai dideli mokesčiai niekuomet nėra gerai. Kaip nėra gerai ir ypatingai maži. Tačiau blogiausia yra kreivas per didelių ir per mažų mokesčių mišinys, kurį mes dabar ir turime. Lyginant labai elementariai, pelnas ir pajamos iš įvairių verslo veiklų (individuali veikla, prekyba vertybiniais popieriais, nekilnojamas turtas ir t.t.) realiai yra apmokestinamos maždaug 20-30 proc. tarifu. Iš jų 15 procentinių punktų sudaro pelno ar gyventojų pajamų mokesčiai, o likusi dalis keliauja „Sodrai”. Tuo tarpu dirbantieji apmokestinami maždaug 60-70 proc. tarifu.

Pavyzdžiui, jei darbuotojui darbdavys sumoka 1300 eurų, jis į rankas gauna maždaug 750. Nes darbdavys pirmiausia 300 eurų sumoka „Sodrai”, o tada perveda 1000 darbuotojui, kuris sumoka dar 110 eurų Sodrai ir 150 eurų gyventojų pajamų mokesčio (GPM). Paprastai šiuo atveju sakoma, kad darbdavys ant popieriaus moka 1000, tačiau realybėje darbdavys moka 1300, ir nereikia čia savęs apgaudinėti.

Dabar paimkime vidutinį Lietuvos atlyginimą – apie 756 eurų ant popieriaus, kas yra maždaug 580 eurų į rankas. Realiai šis atlyginimas darbdaviui kainuoja maždaug 1000 eurų. Tačiau atskaičius visus mokesčius, darbuotojui lieka 580 eurų. Tačiau ar tai yra darbdavio kaltė, kad jis žmogui moka 1000, o tas žmogus gauna tik 580 eurų? Tikrai ne.

Tai yra kreivos mokesčių sistemos pasekmė. Nes dirbantis žmogus, kuriam darbdavys per metus išmoka 12000 eurų, į rankas gauna tik 6960 eurų, o 5040 sumokami mokesčių pavidalu.

Palyginimui, individualia veikla užsiimantis žmogus, kuris per mėnesį uždirba 1000 eurų, realiai per metus sumoka 1260 eurų GPM ir 1575 eurų „Sodrai”, kas bendrai sudaro 2835 eurų. Todėl jo realios mėnesinės pajamos yra 763 eurai, arba 1,3 karto daugiau, nei asmens, tiek pat uždirbančio pagal darbo sutartį.

Dar viena situacija – kai žmogus dirba įmonėje ir (nors tai nėra visai realu, tačiau šiam pavyzdžiui tiks) visą pelną išsimoka per dividendus. Tuomet 12000 eurų metinis pelnas būtų apmokestinamas tik 15 procentų, kas sudarytų 1800 eurų.

Todėl tą patį 1000 eurų ant popieriaus per mėnesį uždirbantis pagal darbo sutartį gauna 580, pagal individualią veiklą 760, o savo įmonę turintis – 850 eurų į rankas. Žiūrint iš kitos pusės, jei įmonėje dirba 3 asmenys – savininkas, darbuotojas ir laisvai samdomas darbuotojas, o savininkas visą įmonės pelną išdalina po lygiai, mėnesio gale pagal darbo sutartį įdarbintas darbuotojas sąskaitoje turi 50 proc. mažesnę sumą, nei savininkas, ir 30 proc. mažesnę, nei laisvai samdomas darbuotojas.

Akivaizdu, jog tai nėra savininko kaltė. Juk pelną jis padalijo po lygiai! Tačiau esama mokesčių sistema kiekvienai skirtingai suvalgo tą pelną.

Galima sutikti, kad kapitalo mokesčiai neturėtų būti labai dideli, nes jiems lipant į viršų, šalis darosi neįdomi ir nekonkurencinga tarp užsienio investuotojų. Tačiau jie tikrai neturėtų būti 3 kartus mažesni, nei valstybei sumoka sunkiausiai besiverčiantys asmenys.

Dabar daug kalbama apie progresinę mokesčių sistemą. Vertinant tik darbo santykius, kaip teisingai pastebi dauguma ekonomistų, dėl taikomo neapmokestinamojo pajamų dydžio (NPD) ji ir taip yra kažkiek progresinė. Tačiau labai mažai. Mažiausiai uždirbantys iš tikrųjų sumoka kosminius mokesčius, nors turėtų išvis nieko nemokėti.

Įvertinus ne tik su darbo santykiais susijusias pajamas ar bent jau jų skirtingas rūšis, akivaizdžiai matosi, kad mokesčių sistema yra socialiai regresinė.

Manau, niekas nedrįs teigti, kad laisvai samdomas profesionalas ir vadovas nėra statistiškai aukštesnė socioekonominė klasė, lyginant su samdomu darbuotoju. Todėl labai lengvai galime prieiti išvadą, kad mūsų mokesčių sistema, nors techniškai progresinė, socioeekonomine prasme yra tragiškai regresinė.

Vertinant ne nominalias sumas, o realiai uždirbamų pajamų ir sumokėtų mokesčių santykį, didžiausią indėlį į bendrą valstybės katilą suneša dirbantieji pagal darbo sutartį, kurių Lietuvoje yra dauguma, ir, kaip jau minėta teksto pradžioje, kurių didžioji dalis uždirba vidutinį arba mažesnį atlyginimą.

Turėtų būti gana aišku, jog dėl to kalti ne darbdaviai ir ne kainos. Darbdaviai moka labai normalius atlyginimus, o kainos yra tokios, kokios turėtų būti, kad darbdaviai galėtų sumokėti tuos atlyginimus.

Problema, kad po to, kai darbdavys išmoka atlyginimą, iki darbuotojo sąskaitos ateina tik nedidelė jo dalis. Būtent dėl to kainos tampa neadekvačios. Tačiau įmonės šių kainų mažinti negali, nes darbo vieta – labai brangi.

Štai ir visa kainų magija. Jos nėra per didelės. Tiesiog į Tavo sąskaitą mėnesio gale įkrenta per mažai pinigų, nes niekas nenori pagaliau sutvarkyti mokesčių sistemą.