Onkopsichologai – beribės žmogaus stiprybės liudininkai

Terapija
Terapija
Alfa.lt
2016-05-02 11:42

Vilniaus tarptautinis „Rotaract“ klubas, siekdamas atvirai kalbėtis apie skausmą, susijusį su onkologinėmis ligomis, inicijuoja trumpus susitikimus su sergančiaisiais bei jų artimaisiais. Projekto, pavadinto „Kai skauda“ vardu, pagrindinis tikslas yra bendradarbiaujant su profesionaliais gydytojais padėti žmonėms įveikti onkologinių ligų keliamus skausmus, siekiant pagerinti susirgusiųjų gyvenimo kokybę.

Kalbiname vieną iš šios idėjos globėjų, Santariškių klinikų Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centro psichologę Eglę Urbutienę.

Kas yra onkopsichologija?

Paprastai kalbant, onkopsichologija yra tokia psichologijos mokslo sritis, kuri nagrinėja, kaip onkologinės ligos patirtis veikia žmogaus psichologinę savijautą, kokios psichologinės reakcijos būdingos sergantiems ir jų artimiesiems įvairiais ligos etapais, kokie psichologinės pagalbos būdai gali padėti pagerinti gyvenimo kokybę susirgus. Žmogui sergant onkologine liga, suserga ne tik jo kūnas, bet liga paveikia ir jausmus, mintis, dvasinę savijautą. Iš principo žmogaus gyvenime labai daug kas pasikeičia – reikia dažnai lankytis ligoninėse, atlaikyti dažnai ilgai besitęsiantį gydymą, tenka pakeisti savo įpročius. Mūsų visuomenėje vis dar jaučiama baimė ir nežinomybė vėžio atžvilgiu, o tai sergančiajam kelia dar daugiau streso.

Onkopsichologo tikslas yra padėti žmogui įveikti psichologines kliūtis, kurios trukdo gydytis ir eiti sveikimo link. Diagnozę sužinojęs žmogus gali jausti baimę, neviltį, nerimą, kurių kilmės yra skirtingos, bet dažnai yra susijusios su galvojimu, kad jis neišgyvens, neatlaikys, taps „kitoks“, atskirtas, vienišas. Šie jausmai pareikalauja labai daug jėgų ir energijos, o tai apsunkina pačios onkologinės ligos gydymą, prisitaikymą prie ligos bei jos sukeltų pokyčių. Mes savo darbe kalbėdamiesi su žmogumi stengiamės suprasti, ko žmogus bijo, ir ieškoti kartu su juo būdų, kaip sumažinti jaučiamą emocinį krūvį. Sergančiam žmogui reikia labai didelio palaikymo iš jį supančios aplinkos, tuomet jis jaučiasi išklausytas, suprastas ir nepaliktas vienas kovoti su ištikusia nelaime.

Kaip atradote onkopsichologiją?

Dar studijuodama universitete tiek bakalauro, tiek magistro pakopos psichologijos studijų programose, pradėjau domėtis onkologinėmis ligomis – skaitydavau papildomą literatūrą, rašydavau rašto darbus onkopsichologijos temomis. Abu mano tėvai yra medikai, tad medicinos sritis man buvo artima ir sava.

Nors Lietuvoje ši sritis yra dar labai jaunas mokslas (vos 15 metų), viena iš mano dėstytojų tuo metu jau dirbo onkopsichologe Santariškių klinikose ir pakvietė prisijungti prie jos. Daugeliui žmonių, taip pat ir specialistų, ši psichologijos sritis atrodo labai sunki, nes joje daug nevilties, kančios, mirties, skausmo, bet aš nuo pat pirmųjų pokalbių su pacientais pajutau, kad šioje srityje yra ir kita pusė – tai beribių žmogaus galimybių, vidinės stiprybės, gyvenimo prasmės ir svarbiausių vertybių pasaulis.

Kokių įgūdžių reikia, norint būti onkopsichologu, ir kaip juos tobulinti?

Bendraudama su onkologinėmis ligomis sergančiais žmonėmis, pati labai daug išmokau ir pradėjau gyvenimą matyti kitokiomis spalvomis – liga priverčia vertinti tai, kas svarbiausia gyvenime – santykį su kitais žmonėmis, atvirumą, turimą laiką. Bendraujant su sergančiais, visų pirma jaučiuosi ne specialiste, bet žmogumi. Mūsų darbe reikia būti nuoširdžiam ir priimti savo pažeidžiamumą. Nesvarbu, kad šiuo metu aš nesergu, tačiau su savo pacientu gyvenu tame pačiame gyvenime, kuris mums visiems laikinas, pilnas nežinomybės ir išbandymų. Mes pažįstame žmones pačiomis skaudžiausiomis jų gyvenimo akimirkomis ir tampame jų beribės stiprybės ir galimybių liudininkais.

Siekiant objektyviau įvertinti sergančiojo psichologinę būklę ir parinkti būtent jam tinkamą psichologinės pagalbos būdą, itin svarbus mūsų darbe glaudus bendradarbiavimas su kitais specialistais – gydytojais, slaugytojomis. Svarbu prisiminti, kad kiekvieno sergančiojo atvejis, istorija yra individuali ir unikali, tad tai, kas vienam tinka, kitam gali visiškai netikti.

Žinių ir patirties semiuosi dalyvaudama tarptautinėse konferencijose ir seminaruose. Kalbėdama su onkopsichologais iš kitų šalių, kuriose ši mokslo sritis yra taikoma onkologijoje kur kas ilgesnį laiką, supratau, kad Lietuvoje mes susiduriame su lygiai tokiomis pačiomis problemomis, o mūsų darbo metodai atitinka kitų šalių standartus. Mes judame teisinga kryptimi, tai suteikia pasitikėjimo ir užtikrintumo jausmą. Tik svarbu didinti psichologinės pagalbos prieinamumą.

Tačiau vienaip ar kitaip pati geriausia onkopsichologijos mokykla yra palata ir pastovus bendravimas su pacientais. Jie yra geriausi mokytojai.

Kada į gydymą įsitraukia onkopsichologas?

Ligoninėje dažniausiai pati apsilankau palatose, kuriose guli ką tik susirgęs žmogus, ir stengiuosi su juo susipažinti, pasikalbėti, paklausti, kaip jis jaučiasi, ir įvertinti jo būklę, o sergantysis pats nusprendžia, ar nori toliau kalbėtis su psichologu. Vieniems reikia laiko apsispręsti, o kiti nuo pirmos pažinties akimirkos bendrauja labai noriai.

Pirmasis susitikimas su onkopsichologu labai priklauso nuo paties sergančiojo. Dalis žmonių patys kreipiasi dar tik įtardami, kad gali sirgti onkologine liga ir net nežinodami tyrimų rezultatų. Kiti ateina iškart sužinoję diagnozę, o treti – kuriame nors ligos etape. Bendraujame ir su tokiais žmonėmis, kurie yra jau pasveikę, tačiau nerimauja dėl galimų ligos atsinaujinimų. Kiekvienas žmogus individualiai nusprendžia, kada kreiptis į psichologą, jis pats turi norėti ir jausti poreikį.

Svarbu paminėti, kad kreipimasis į psichologą jokiu būdu nėra silpnybės ženklas. Žmogaus atvirumas ir apsisprendimas papasakoti savo istoriją, ieškoti pagalbos, kai sunku, yra didžiulė stiprybė ir mes turime to mokytis.

Kaip psichologinė pagalba gali padėti sumažinti onkologinių pacientų patiriamą skausmą?

Skausmas yra vienas iš dažniausių ir labiausiai stresą keliančių simptomų, kurį gali patirti tiek naujai diagnozuoti, tiek gydymą baigę pacientai. Skausmo sumažinimui dažnai trukdo įvairios baimės ir nuostatos: baimė, jog išsivystys priklausomybė skausmą malšinantiems vaistams, nerimas dėl vaistų šalutinio poveikio, įsitikinimas, kad skausmas sergant vėžiu yra neišvengiamas ir žmogus privalo jį iškentėti, baimė, jog skausmas praneša apie ligos progresiją, nuostata, jog „geri“ pacientai nesiskundžia dėl skausmo. Taip galvodamas žmogus lieka vienas kančioje. Labai svarbu paminėti, kad skausmo nereikia kentėti, jį tikrai galima numalšinti. Kai skausmas yra sumažinamas, pagerėja nuotaika, atsiranda daugiau energijos, nerimas sumažėja, gyvenimo kokybė pagerėja. Psichologinė pagalba irgi gali padėti sumažinti skausmą: pacientas turi galimybę išsakyti slegiančius jausmus, pokalbių metu mokoma pažinti savo skausmą, planuojamos malonios veiklos, kurios šiek tiek nukreipia dėmesį nuo skausmo, stiprinamas kontrolės jausmas ir mažinamas bejėgiškumas, stiprinama motyvacija laikytis gydytojų nurodymų, skatinama viltis.

Kovojant su onkologiniu skausmu, labai svarbu atsipalaiduoti. Ar galite parekomenduoti atsipalaidavimo pratimų?

Labai svarbu nepamiršti, kad mūsų kūno simptomai yra susiję su mūsų mintimis bei emocijomis. Paprastai, kai žmogui yra baisu ar neramu, jis pradeda jausti padažnėjusį širdies plakimą, dusulį, skausmo jutimas irgi sustiprėja. Onkologine liga sergantys žmonės dažnai patenka į situacijas, kuriose jaučiamas nerimas, – tyrimų rezultatų laukimas, procedūrų laukimas, o tai pareikalauja daug energijos. Vienas iš paprastų būdų, kaip nuraminti save, yra paprastas kvėpavimo pratimas: patogiai įsitaisykite ir sutelkite visą savo dėmesį į kvėpavimą, stenkitės pajausti, kaip įkvepiate ir iškvepiate, įkvepiate ramybę ir iškvepiate savo nerimą. Tolygesnis, lėtas, ramus kvėpavimas nuramina ne tik kūną, bet ir protą.

Kaip ir gydymas, taip ir atsipalaidavimo būdai žmonėms yra labai individualūs. Kiekvienas žmogus turi kažkokį savo įprotį, kuris leidžia mintis bent trumpam nukreipti nuo skausmo, nerimo ir jį pamiršti: pokalbiai su draugais, muzikos klausymasis, vaikščiojimas, filmo žiūrėjimas ir kita. Kai kuriems žmonėms padeda, kai jie surašo visas savo baimes, nerimastingas mintis ant popieriaus lapo, tada įtampa tarsi atlėgsta, iš šalies turi galimybę pažvelgti į viduje vykstantį chaosą, „išrašytas“ jis tampa nebe toks nekontroliuojamas.

Svarbu suprasti, kad nėra vieno stebuklingo mygtuko, kuris sumažintų jaučiamą skausmą ar išgydytų ligą – reikia būti kantriam, nepamiršti kartoti kasdien to, kas padeda nusiraminti, priimti savo jausmus, kurie yra natūrali mūsų žmogiškos prigimties dalis, ir nebijoti kreiptis pagalbos, kai sunku. Nes pagalbos prašymas – tai stiprybė, o ne silpnybė.

Visus onkologinėmis ligomis sergančius bei jų artimuosius kviečiame į nemokamą ir atvirą Eglės Urbutienės seminarą apie onkologinio skausmo pažinimą ir kovą su juo. Registracija internete: www.kaiskauda.lt