Kada nusikaltimo imitacija virsta provokacija?

Spąstai
Spąstai
  © 123rf.com

Pakalbėkime apie provokaciją – skatinimą, raginimą daryti nusikaltimą. Mūsų baudžiamojo proceso kodekse parašyta, kad teisėsauga turi teisę imituoti nusikalstamą veiką. Tokiu būdu ji greičiau surenka įrodymų apie asmenų nusikaltimus. Žodžiu, geras informacijos rinkimo ir kovos su nusikalstamomis grupuotėmis darbo metodas. Geras ir priimtinas.

Tačiau dažnai šis metodas yra taikomas ne ten, kur reikia, ne prieš nusikalstamas grupuotes, o prieš konkretų asmenį, siekiant jį išprovokuoti nusikalstamiems veiksmas. Tame pačiame baudžiamajame procese yra draudžiama provokuoti. Tačiau...

Pamenu, kartą nagrinėjome tikrą istoriją, kuri įvyko sovietiniais laikais. Mums reikėjo priimti sprendimą, ar prasikaltusį, nebūtinai nusikaltusį, asmenį reikia nuteisti, kitaip nubausti, o gal išteisinti. Vyko įdomi, arši diskusija. Ši istorija aktuali ir šiai dienai. Taigi nusprendžiau su ja jus supažindinti ir jos pabaigoje užduoti jums peno pamąstytii: kokį sprendimą priimtumėte ir kodėl?

Kartą gyveno jaunuolis. Jis mokėsi Jūrų karo akademijoje ir norėjo tapti povandeninio laivo kapitonu. Vieną dieną į jo galvą šovė mintis: bėgti į Ameriką. Ši idėja neapleido jo, ji vystėsi, augo ir užaugo iki sprendimo priėmimo ir konkrečių veiksmų. Anais sovietiniais laikais didesnė jaunuolių dalis, mano aplinkoje tai jau tikrai, apie Ameriką mąstė kaip apie svajonių šalį. O gyvenimą joje įsivaizdavo kaip gyvenimą rojuje. Tai buvo kažkas nepasiekiamo, tolimo, tai buvo svajonė. Aišku, vėliau šios svajonės suduždavo, susidūrusios su realiu sovietiniu gyvenimu.

Grįžkime prie istorijos. Jaunuolis sugalvojo veiksmų planą ir pradėjo jį įgyvendinti. Jis parašė laišką Amerikos ambasadai, kuriame išdėstė savo norus ir pasiūlė jiems savo paslaugas, nes jis, mokydamasis jūrų karo akademijoje, turėjo galimybę susipažinti su karinę paslaptį sudarančiais dokumentais. Išties didelis jaunuoliškas naivumas.

Laiškas, kaip ir visi laiškai, skirti kapitalistinių šalių ambasadoms, atsidūrė ant KGB karininko stalo. Jis jį perskaitė ir supažindino su jo turiniu vadovybę. KGB pagalvojusi, pamąsčiusi priėmė sprendimą sužaisti su jaunu būsimu karininku žaidimą, išsiaiškinti jo veiksmų motyvus, įvertinti Jūrų akademijos paslapčių apsaugos režimą. Sugalvojo ir padarė. Parašė jaunuoliui atsakymą, kad jo laiškas Amerikos ambasadą labai sudomino, nurodė vietą ir laiką susitikimui.

Pirmas susitikimas įvyko be jokių incidentų. KGB į susitikimą nusiuntė ilgus metus užsienyje praleidusį KGB darbuotoją, kalbantį truputį su anglišku akcentu ir išvaizda bei elgesio manieromis panašesnį į vakarietį nei į homo sovieticus. Būsimasis karininkas tryško džiaugsmu, žadėjo kitam susitikimui atnešti pluoštą svarbių, slaptų dokumentų ir vis klausinėjo, kada gi jį pasiims į Ameriką. Sutarė kito susitikimo vietą, laiką ir išsiskyrė.

Antro susitikimo metu jaunuolis „amerikiečiui“ įteikė paketą slaptų dokumentų. Iš karto prie jų privažiavo kelios juodos volgos, pribėgo keletas sportiškų vyriškių ir jaunuolį bei „Amerikos žvalgą“ sulaikė su įkalčiais. Visą procesą nufilmavo, padarė garso įrašus. Visa jaunuolio „nusikalstama“ veiką nuo pat pradžių užfiksavo ir uždokumentavo.

Reikia priimti sprendimą: ką daryti su Jūrų karo akademijos kursantu?

Pirmas sprendimo variantas. Jaunuolį reikėjo stabdyti pačioje pradžioje, kai tik jam šovė idėja bėgti į Ameriką ir kai jis išsiuntė laišką Amerikos ambasadai. Negalima leisti jaunuoliui padaryti nusikaltimo. Reikėjo jį sustabdyti, paaiškinti, kad jo veiksmai gali atnešti daugybę bėdų, kad jis daro itin pavojingą nusikaltimą ir tokiu būdu atkalbėti jį, įrodyti jam, kad jis yra neteisus. Toks teisėsaugos elgesys (kalbu ne tik apie sovietinius laikus, bet ir apie dabartinius) būtų priimtiniausias ir tinkamiausias.

Antras sprendimo variantas. Jaunuolis padarė nusikaltimą. Jo nusikalstama veika yra užfiksuota ir uždokumentuota. Jis turi būti nuteistas ilgiems metams kalėjimo. Jo pavyzdžiu reikia atgrasyti kitus galimus išdavikus. Nusikaltėlis turi sėdėti kalėjime.

Trečias sprendimo variantas. Jaunuolio sodinti į kalėjimą nereikia ir ikiteisminį tyrimą jo atžvilgiu reikia nutraukti, nes jis nusikaltimo nepadarė. KGB pareigūnas ragino jį nusikalsti, žadėdamas jam rojų Amerikoje, žadėdamas išpildyti jo norus. Pareigūnas ne imitavo nusikalstamą veiklą, o pats tapo nusikaltėliu, skatindamas asmenį daryti nusikaltimą iki pabaigos.

Kas ten žino, jeigu jaunuolis nebūtų skatinamas daryti nusikaltimo, tai jis gal būtų pats persigalvojęs ar jį būtų atkalbėję bičiuliai, gyvenimo draugė ar tėvai. Daug galimų elgesio variantų galėjo įvykti. Tačiau kai pareigūnas ėmėsi iniciatyvos raginti, tai situacija kardinaliai pasikeitė ir jaunuolis įvykdė nusikaltimą.

Nusikalstamos veikos imitavimas yra geras informacijos rinkimo būdas, jei jis yra naudojamas tinkamai, t. y. tik nusikalstamai veikai fiksuoti ir dokumentuoti, bet ji neskatinama, neraginama jos daryti. Dažnai pareigūnai ne iš blogos valios, o, siekdami greičiau gauti rezultatų, išsiaiškinti nusikaltimus, netinkamai instruktuoja savo agentus, kurie peržengia ribą ir pradeda provokuoti žmones daryti nusikaltimus. Raginimas kitą žmogų daryti nusikaltimą yra nusikaltimas.