30 metų Černobyliui: katastrofa, ištrynusi ribas tarp herojų ir aukų
Interviu

1986 metų Černobylio katastrofos pasekmių likvidavimo darbai
1986 metų Černobylio katastrofos pasekmių likvidavimo darbai
  © SCANPIX

Įvairūs sovietinio režimo nutylėjimai, melas ir dezinformacija, lydėję 1986 metų balandžio 26 dienos avariją Černobylio atominėje elektrinėje (AE), iki šiol neleidžia tiksliai įvertinti visų katastrofos padarinių. Tūkstančiai žuvusių ir negrįžtamai praradusių sveikatą – tokią kainą teko sumokėti už klaidas, atvedusias prie vieno skaudžiausių nelaimingų atsitikimų žmonijos istorijoje. Viena Černobylio katastrofos pasekmių, kaip teigia Vilniuje veikiančio Europos humanitarinio universiteto (EHU) dėstytojas iš Baltarusijos Andrejus Stepanovas (Andrei Stsiapanau), yra išsitrynusi riba tarp Černobylio herojų ir aukų, lydima jų atskirties ir traukimosi į užmarštį.

Pasak Černobylio katastrofos tyrinėtojo, davusio interviu naujienų portalui Alfa.lt, Baltarusijoje buvo kryptingai stengiamasi pamiršti nelaimės pamokas. Galutinis to rezultatas – prie pat Lietuvos sienos ir netoli Vilniaus šiuo metu statoma Astravo atominė elektrinė (AE).

Nemažai buvusių Sovietų Sąjungos gyventojų turi vienokį ar kitokį asmeninį santykį su Černobylio katastrofa. Tarkime, mano mama pasakoja, kad 1986-ųjų balandžio pabaigoje būta labai gražaus oro, ir ji su manimi, visai dar kūdikiu, ėjo į lauką. Niekas net neįtarė, kad tai gali būti pavojinga, niekas nieko nepranešė. O koks jūsų asmeninis santykis su Černobyliu – ar pamenate, kur buvote tų metų balandžio 26 dieną?

Andrejus StepanovasLaimei ar nelaimei, aš nepamenu, kur tuo metu buvau. Buvau dar per mažas, kad ką nors prisiminčiau. Tačiau man atliekant Černobylio tyrimus beveik visi kalbinti žmonės sakė, kad tai buvo graži, saulėta, kone vasariška diena. Niekas neperspėjo, nesuteikė pagrindo manyti, kad didelėje teritorijoje – Ukrainoje, Baltarusijoje, Lietuvoje, Baltijos šalyse, iki pat Prancūzijos, Vakarų Europos – plinta radioaktyvus debesis ir radioaktyvūs krituliai.

Radiacija neturi nei kvapo, nei spalvos. Dėl to šią grėsmę taip sunku, faktiškai neįmanoma, atpažinti paprastiems žmonėms. Todėl ir radioaktyvių kritulių sklaida liko nepastebėta. Be to, ir avarijos pasekmės buvo ilgai nutylimos, iki pat 1988–1989 metų, todėl gyventojams buvo sunkiau jas pastebėti.

Černobylio katastrofa, kaip tokia, Sovietų Sąjungos gyventojams 1986-aisiais tiesiog neįvyko. Katastrofa atėjo gerokai vėliau, 1988–1989 metais.

Tuo metu, kai žmonės daugiau sužinojo – kartu atėjo ir baimė?

Atėjo baimė, susirūpinimas dėl savo sveikatos, totalios nežinios jausmas dėl to, kas bus vėliau. Tai buvo artėjančių transformacijų metas, naujų valstybių kūrimosi metas. Visuomenėje augo politinė ir socialinė įtampa, ir viskas sulipo į vieną didelę masę – nepasitenkinimo, abejonių, neužtikrintumo. Daugelis autorių teigia, kad šios mobilizacijos pagrindu ir pasidarė įmanoma Sovietų Sąjungos pabaiga.

Dažnai pabrėžiama, kad Černobylio katastrofa – tai simbolinė visos sovietinės sistemos baigtis. Ne vien technologinės, bet ir administracinės bei politinės sistemos. Katastrofa parodė visus trūkumus, visą biurokratizmą, visas sistemines klaidas, kurias patyrė ir gyventojai. Galima sakyti, kad simboliškai tai buvo pabaigos pradžia.

Bet ar galima sakyti, kad žmonės pradžioje buvo visiškoje nežinioje? Net ir 1986 metais būta trumpų pranešimų žiniasklaidoje...

Pirmoji spaudos žinutė pasirodė „Pravdoje” – vėliau ją perspausdino kiti respublikiniai leidiniai, tokie kaip „Sovietinė Baltarusija”, „Sovietinė Ukraina”. Visai trumpa žinutė: Ministrų taryba informuoja apie tai, kad Černobylio atominėje elektrinėje balandžio 26 dieną įvyko avarija, pasekmės likviduojamos, vyksta darbai, ir t. t.

Tačiau gyventojai to nejautė. Apie avariją daugiau žinojo ir galimas pasekmes numanė siauras asmenų ratas – ypač tie, kurie turėjo konkrečių žinių, pavyzdžiui, fizikai. Buvo ir Minsko branduolinių tyrimų instituto atvejis – jie savo jutikliais fiksavo radiacinio fono kaitą Minsko apylinkėse. Turint galvoje, kaip keitėsi padėtis Minske, ir įvertinus atstumą nuo Černobylio, nebuvo sunku įsivaizduoti, koks radiacinis fonas avarijos vietoje.

Taip pradėjo veikti „sugedęs telefonas” – žinia ėjo iš lūpų į lūpas. Žmonės pradėjo kalbėti tarpusavyje, kad buvo avarija, kad yra pasekmių, kad reikia uždaryti orlaides, neišleisti vaikų į lauką. Tačiau tai buvo labai ribota socialinė komunikacija. Tai nebuvo visų gyventojų informavimas. 90 proc. gyventojų net nenutuokė, kokios gali būti avarijos pasekmės.

Kaip manote, kodėl režimui prireikė viską slėpti? Taip sunku atsikratyti senų įpročių?

Per 30 metų aptikta daug priežasčių. Galėtume ilgai jas vardyti. Tačiau, kaip rodo mano atlikti tyrimai, pati sunkiasvorė sovietinė sistema pradžioje nesugebėjo identifikuoti tikrojo šios avarijos masto. Tai buvo susiję su nepakankamu dėmesiu, su biurokratinėmis procedūromis, su baime dėl pasekmių. Tačiau pirmosiomis akimirkomis po avarijos nebuvo galvojama, kad ji potencialiai gali virsti katastrofa. Iš to kilo visi sisteminiai sunkumai priimti sprendimus.

1986 metų Černobylio katastrofos pasekmių likvidavimo darbaiŽinoma, būta ir baimės, kad valdžia nesusitvarkys su pasekmėmis. Jos buvo nenuspėjamos ir neaiškios. Juk tai buvo apskritai pirmoji tokio masto sovietinės branduolinės energetikos katastrofa, jei neskaičiuosime 1974-1975 metų atvejo Leningrado AE, kur nedidelė avarija įvyko to paties tipo reaktoriuje. Niekas – nei Černobylio jėgainės vadovybė, nei branduolinės energetikos institutai Maskvoje, nei Vidutinių mašinų gamybos ministerija, nei Energetikos ministerija – neįsivaizdavo, kokia bus radioaktyvių elementų išeiga ir kaip ji paveiks aplinką bei gyventojų sveikatą. Tvyrant tokiai nežiniai, administracinė mašina veikė labai neužtikrintai ir itin atsargiai.

Tuometinis SSRS vadovas Michailas Gorbačiovas, kaip jam įprasta, yra skundęsis, kad pirmosiomis dienomis nieko nežinojo – esą jam raportavo, kad viskas gerai, kad avarijos pasekmės netrukus bus likviduotos. Ar galima patikėti, kad viskas taip ir buvo?

Kad Gorbačiovas nežinojo? Sunku būtų pasakyti, kad jis nežinojo. Gali būti, kad tiesiog neįsivaizdavo katastrofos masto. Kitas klausimas, kodėl buvo delsiama priimti sprendimus – nebuvo nedelsiant evakuoti žmonės 30 ir daugiau kilometrų spinduliu, mobilizuotos visos ministerijos ir tarnybos, neperspėti Ukrainos ir Baltarusijos gyventojai. Juk informacija buvo, meteorologai matė, kaip juda debesis...

Bėda, kad tuo metu vis dar gyvavusi ideologija draudė pripažinti, kad sovietinėje sistemoje gali pasitaikyti tokių klaidų. Juk tokia katastrofa, ką mes pamatėme 9-ojo dešimtmečio pabaigoje ir 10-ajame dešimtmetyje, turi ne branduolinį, bet ir politinį potencialą. Nacionaliniai judėjimai Ukrainoje, nacionaliniai judėjimai Baltarusijoje, nacionaliniai judėjimai Lietuvoje – visi jie Černobylio pagalba konstravo savo antikomunistinę retoriką. Beveik visiems nacionaliniams frontams, veikusiems sovietinėse respublikose, tai buvo vienas svarbiausių antikomunistinių naratyvų.

O kiek pati avarija buvo sovietinio režimo veiksmų pasekmė? Teko girdėti, kad net patys jėgainės operatoriai galėjo nežinoti visų RBMK reaktoriaus konstrukcinių trūkumų, nes tai buvo slepiama...

Taip, yra ir tokių teorijų. 1987 metais, kai buvo organizuojamas Černobylio jėgainės operatorių teisminis procesas, sovietų valdžia labai stengėsi parodyti, kad Černobylio avarija – tai žmogiškoji klaida, konkrečių asmenų veiksmų rezultatas. Vėliau, žinoma, pasirodė versijos, kuriose pripažįstama, kad RBMK reaktoriuose yra trūkumų, kurie potencialiai gali atvesti prie nekontroliuojamų procesų.

Daugelyje posovietinių šalių ir buvusių satelitinių valstybių vėliau prasidėjo kampanijos dėl sovietinio tipo reaktorių sustabdymo ir uždarymo. Taip nutiko ir Ignalinos AE, kur buvo galingiausias pasaulyje RBMK reaktorius. Visi derybų tarp Lietuvos vyriausybės ir Europos lyderių procesai dėl elektrinės uždarymo rėmėsi tuo, kad ten esama tam tikrų trūkumų.

RBMK reaktoriai iki šiol veikia Smolensko ir Leningrado AE. 10-ajame dešimtmetyje Rusijoje buvo daroma kas įmanoma, kad šis reaktoriaus projektas būtų patobulintas. Jeigu stengėsi pagerinti, vadinasi, buvo tam tikrų konstrukcinių trūkumų.

1986 metų Černobylio katastrofos pasekmių likvidavimo darbai

Katastrofa įvyko autoritarinėje, uždaroje šalyje. O jeigu nelaimė būtų ištikusi demokratinę Ukrainą ir demokratinę Baltarusiją – viskas būtų kitaip?

Man labai sunku projektuoti, kas būtų, jei būtų. Tačiau aš matau vieną objektyvią sąlygą – kad ir kokia valdžia būtų, tokio masto avarija jai yra visiškai nenuspėjama. Nuspėti, kokios bus pasekmės, labai sunku. Ir Černobylis tai parodo. Ir antrąjį pavyzdį jūs žinote – tai Fukušima.

Pastaroji katastrofa plėtojosi jau mano akivaizdoje, man suprantant, kas vyksta. Buvo labai daug sutapimų, ypač kalbant apie visuomenės informavimą, priemonių taikymą, atvirumą ir uždarumą. Todėl 100 procentų sakyti, kad demokratinėmis sąlygomis Černobylio katastrofa atrodytų kitaip, aš negaliu...

Žinoma, Fukušimoje pats atvejis buvo kitoks. Jėgainę valdžiusi korporacija ilgai ieškojo ir nerado būdų, kaip užblokuoti reaktorius – trūko papildomo elektros energijos šaltinio. Jie palaipsniui neteko kontrolės. Černobylyje nekontroliuojamų procesų periodas buvo gerokai trumpesnis. Aišku, ir radiacinė tarša buvo visai kita.

Sovietinė sistema buvo grindžiama nuolatinėmis kalbomis apie grėsmes – dažniausiai išorės grėsmes, tokias kaip branduolinis karas. Visą laiką buvo ruošiamasi, tačiau kai atėjo metas veikti, sistema nesuveikė. Kodėl?

Branduolinio karo ir branduolinės katastrofos grėsmės vis dėlto yra labai skirtingos. Tačiau visuose sovietiniuose atominiuose objektuose veikė saugos sistemos – analizavau išslaptintas saugos instrukcijas.

Kitas dalykas, kad niekas nenumatė tokio masto avarijos. Pagal visą technologinę logiką ji buvo praktiškai neįmanoma. Tokio masto katastrofos negalėjo būti.

Apskritai pagal sovietinę logiką branduolinė energetika buvo maksimaliai saugi. Buvo teigiama, kad viskas padaryta, kad ji būtų maksimaliai saugi. Ir patys reaktoriai turėjo būti taip suprojektuoti, kad nekeltų grėsmės aplinkai. Tokia buvo vidinė logika.

1986 metų Černobylio katastrofos pasekmių likvidavimo darbai

Viskas buvo pajungta ideologijai, nuolatinio progreso, žygiavimo į komunizmą idėjoms?

Žinoma, tai buvo ideologijos dalis. Už viso to buvo šalies elektrifikacija, pigi energija, pramonės plėtra, tam tikras pragyvenimo lygis. Už sovietinės atominės energetikos stovėjo modernizacijos programa. Tai matyti analizuojant dokumentus.

Respublikas – šiuo atveju kalbu apie Baltarusiją – tiesiogine to žodžio prasme vertė statyti atomines elektrines, kad būtų įvykdytas tam tikrų teritorijų ir regionų aprūpinimo elektra planas.

Daugelis nežino, kad jau 1968 metais Baltarusijoje buvo sukurta speciali komisija siūlymams dėl atominės elektrinės statybų rengti. Tuo metu nei Ukrainoje, nei kitur nieko ypatingo nebuvo pastatyta. 1981 metais prie Minsko pradėtos atominės termofikacinės elektrinės (ATEC) statybos. Specialistai, dirbę sovietinėje Rusijoje, Kolos pusiasalyje, buvo kviečiami, kad pagreitintų jėgainės statybas.

Kas nutinka po Černobylio katastrofos? 1986 metais visus, kas dirbo atominės elektrinės statybose prie Minsko, išsiunčia likviduoti Černobylio avarijos pasekmių. Išsiunčia visą techniką, visus darbuotojus, inžinierius. Statybos įšaldomos. Tačiau taip nutinka ne tiek dėl Černobylio katastrofos, kiek dėl išteklių stygiaus.

Paraleliai tarp baltarusių vadovybės ir centrinės valdžios Maskvoje vyksta susirašinėjimas dėl naujos atominės elektrinės statybų netoli Vitebsko, šiaurinėje Baltarusijos dalyje, projekto. Atvyksta ekspertų delegacija, tiria statybų aikštelę. Ši aikštelė patvirtinama Maskvoje, tačiau tada ateina 1988 metai. Praėjus dvejiems metams nuo Černobylio, Maskva vis dar spaudžia statyti atominę elektrinę, nes reikia laikytis plano, o Baltarusijoje labai trūksta elektros energijos.

Tačiau vietinės valdžios institucijos – tiek Vitebsko srities, tiek ir Minsko – tuo metu jau daro ką gali, kad sprendimas nebūtų priimtas. Mobilizuojamos visos struktūros – mokslo, medicinos, geologijos, sanitarijos, – kurios pasisako prieš atominės elektrinės statybas. Maskvai rašo, kad statybų aikštelė netinkama. Ką daro Maskva? Maskva siūlo kitą aikštelę, taip pat Vitebsko rajone. Visa tai tęsiasi beveik iki 1989 metų, kai Baltarusijos ministrų taryba galutinai nusprendžia atsisakyti statybų, ir jau pasiremia Černobylio pavyzdžiu.

Pasipriešinimą lėmė ir visuomeninės reakcija?

Taip, žinoma. Patys sovietiniai valdininkai išsigando galimų pasekmių. Toks atominės energetikos atsisakymas įvyko ne 1986-aisiais, o 1988–1989 metais.

Vėliau priimtas sprendimas vietoje ATEC statyti tiesiog TEC – termofikacinę elektrinę. Ji buvo pastatyta Minske, dabar vadinama TEC-5.

O juk ATEC buvo statoma prie pat Minsko! Tai net ne 30, o 15 kilometrų. Visiškai kitoks pavojus.

Černobylio katastrofos šmėkla vis dar gyva

Grįžtant prie Černobylio katastrofos – ar šiandien galima pasakyti, kad žinome tikrąjį jos mastą? Viešumoje nestinga labai įvairių katastrofos pasekmių, nukentėjusių asmenų skaičiaus vertinimų.

Negaliu jums pasakyti, kad mes viską žinome. Manau, kad tos nežinios ištakos – pirmaisiais metais po avarijos. Mano minėtu periodu, kai avarija virto katastrofa, buvo apstu prieštaravimų, melo, dezinformacijos. Taip ir šiandien mes bandome vertinti Černobylio katastrofos pasekmes, bet iki šiol susiduriame su prieštaringais požiūriais. Netgi tarptautinės organizacijos nesutaria dėl gyventojų sveikatos įvertinimo, katastrofos aukų. Viena žymi ataskaita paskelbė, kad būta vos 4 tūkst. nukentėjusių asmenų – jų tikrai gerokai daugiau.

Būta nesutarimų dėl mažų ir vidutinių radiacijos dozių poveikio, ir dėl vadinamosios radiofobijos, kurią kai kurie gydytojai ir valstybių vyriausybės iki šiol pripažįsta esant realiu reiškiniu, – teigiama, kad medicininių pasekmių pirmiausiai randasi iš psichologinės būklės, iš radiacinio apšvitinimo baimės. Man atrodo, kad radiofobijos sąvoka turėjo išnykti žlugus Sovietų Sąjungai, bet ji šiandien vėl plinta.

Objektyviai labai sunku išskirti priežastis ir pasekmes. Pasirodys vis daugiau tyrimų, vis daugiau naujos informacijos – dar ilgai taip bus. Manau, kad ir po 50 metų mes vis dar aiškinsimės Černobylio pasekmes.

Baltarusių rašytojos, Nobelio literatūros premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič knygoje „Černobylio malda” nestinga liudijimų, kurie šiomis dienomis gali atrodyti keistai. Ne vienas liudininkas prisimena, kad norėjo viską mesti ir gelbėtis su šeima, išvykti iš radiacija užterštos teritorijos, tačiau nepajėgė – būtų reikėję atsisveikinti su partiniu bilietu. Žmonės jautė pareigą nerodyti silpnumo, likti ir kovoti. Ir daug tokių įsitikinusių žmonių – pavyzdžiui, apie radiacijos poveikį nusimanančių medikų – liko, sąmoningai rizikavo net savo vaikais. Ar tai buvo paskutinis sovietinės ideologijos triumfas?

Taip viskas veikė. Išties, toks buvo paskutinis triumfas. Ir šiandien, kalbantis su likvidatoriais, galima išgirsti, kad tada jie buvo herojai, o dabar – aukos.

Iš tiesų nėra aiškios ribos tarp Černobylio herojų ir aukų. Šiandien jūs herojus, jūs likviduojate pasekmes, o po mėnesio sušlubuoja jūsų sveikata, jūs kreipiatės į ligonines, poliklinikas, jums teikia ypatingas paslaugas, bet jūs jau esate auka. Ir kuo toliau, tuo daugiau herojus įgauna aukos bruožų. Sveikata, medicininės lengvatos (kurių šiandien Baltarusijoje jau beveik nėra), socialinis statusas – viskas prisideda prie to, kad iš herojaus virstama auka.

1986 metų Černobylio katastrofos pasekmių likvidavimo darbai

Atitinkamai keičiasi ir likvidatorių asmeninės patirties suvokimas. 1986, 1987, 1988 metais šaliai – kitai šaliai, kitai sistemai, kitai vertybių sistemai – jų reikėjo, o dabar jų niekam nereikia, išskyrus mus – tuos, kurie vaikšto ir klausinėja. Su visomis savo ligomis, su visais savo liudijimais, jie jaučiasi niekam nereikalingi. Tai labai sunku. Ir tai yra Černobylio dalis – ji niekur nedings. Tokia trauma – Černobylio dalis. Ir mes į ją taip pat turime atsižvelgti. Kodėl, tarkime, PSO (Pasaulio sveikatos organizacijos – Alfa.lt) ataskaitose į tai nekreipiama dėmesio?

Kas nutiko žmonėms, kurie anksčiau gyveno Černobylio zonoje, o dabar – jau kažkur kitur? Kas nutiko tiems, kurie buvo perkelti į kitas teritorijas? Kas nutiko žmonėms, kurie dalyvavo likvidavimo darbuose? Kas nutiko žmonėms, kurie gavo didelių radiacijos dozių?

Pradžioje būta statistinių duomenų apie perkeltus asmenis, tačiau jos faktiškai nebeliko, nes ji nebeaktuali. Kas nutiko? 30 metų, kartų kaita. Tos gyventojų grupės, kurios anksčiau buvo laikomos černobyliečiais, dabar jau praranda šį statusą. Jų vaikai teoriškai jau nebėra černobyliečiai.

Černobylio katastrofa išryškėjo glasnost politikos fone. Kokia buvo jų sąveika?

Glasnost politikos periodu sovietų valdžia nesugebėjo taip apriboti informacijos, kaip būtų dariusi anksčiau. Buvo įtraukta tarptautinė bendruomenė, pravesta tarptautinė konferencija, pakviesti tarptautiniai ekspertai, kurie važiavo į Černobylio zoną ir vykdė ten matavimus. Tegu jie ir kalbėjo tą patį, ką ir sovietų ekspertai, tačiau bent jau atsirado tokia galimybė.

Černobylio radiaciją stabdys „Arka”Manau, jeigu nelaimė būtų įvykusi 8-ajame dešimtmetyje ar dar anksčiau, 7-ojo dešimtmečio pabaigoje, nutylėjimų būtų dar daugiau. Sistema būtų dar labiau užsidariusi. Glasnost čia atliko tegu ir ribotą, bet vis dėlto veiksmingą vaidmenį.

Šių dienų aktualija Baltarusijoje, kaip ir Lietuvoje, – Astravo AE statybos. Baltarusija labiausiai nukentėjo nuo Černobylio avarijos, tačiau dabar, praėjus 30 metų, pati stato jėgainę. Ar tai rodo, kad katastrofos padarinių likvidavimas, bent jau politiniu lygmeniu, jau yra užbaigtas? Kas pasikeitė?

Žinote, šis klausimas vertas disertacijos. Iš tiesų – jau parašytos disertacijos. Tai yra klausimas, kuriuo aš užsiėmiau savo tyrimuose. Kaip šalyje, kuri taip stipriai nukentėjo nuo branduolinės katastrofos, apskritai įmanoma statyti atominę elektrinę? Pasirodo, įmanoma. Įmanoma dėl ilgalaikių, gerai suplanuotų valdžios strategijų.

Černobylio politika palaipsniui sudarė sąlygas statyti atominę elektrinę. Valdžia pasistengė parodyti, kad Černobylio šalyje nebėra, kad padariniai likviduoti, kad poveikio nėra. Černobyliečių kategorija buvo sumažinta iki minimumo, lengvatos panaikintos, Černobylio politiką formavę institutai, tokie kaip Valstybinis komitetas Černobylio padariniams likviduoti, uždaryti, o tuo pačiu metu sukurtas Branduolinės energetikos departamentas. Visi šie pakeitimai atvedė prie to, kad 2008 metais Aleksandras Lukašenka Baltarusijos saugumo tarybos posėdyje priėmė sprendimą statyti atominę jėgainę. Ir čia jau nei visuomenės nuomonė, nei kiti veiksniai iš esmės nebeturi reikšmės.

Baltarusijos visuomenėje apskritai nebuvo jokios reakcijos?

Reakcija galėjo būti, jeigu iki šiol būtų tęsiami istorinės atminties perdavimo darbai, rengiamos diskusijos, politiniai debatai apie Černobylio katastrofos pasekmes. Viso to nėra. Dabar ne 10-asis dešimtmetis, kai šalyje vyko realūs pokyčiai, kai keitėsi viešoji retorika, kai buvo rengiamos didelės konferencijos, dalyvaujant nukentėjusiems gyventojams, ekspertams, medikams, politikams, buvo aptariamos pasekmės ir būdai, kaip su jomis kovoti. Buvo rengiamos apskritojo stalo diskusijos, veikė atsakingos institucijos.

Nuo 1996-1998 metų viso to nebeliko. 1998 metais buvo paskutiniai tokie atvejai. Tada dirbo komisija, turėjusi įvertinti atominės energetikos perspektyvas. Ją sudarė įvairių žinybų atstovai bei nepriklausomi ekspertai. Ši komisija rekomendavo 10 metų paskelbti atominių objektų statybos moratoriumą.

Štai po to visos įmanomos diskusijos atsidūrė už politikos ribų. Politikoje Černobylio nebeliko, jo nėra. Yra tik gyvenimas po Černobylio. O tas gyvenimas, jeigu balandžio 26 dieną stebėsite pagrindines valstybines baltarusių masines informavimo priemones, atrodys kaip gražus paveikslėlis: klestintys kaimai, gamtinės dujos, švara, tvarka, investicijos, jauni specialistai. Taip gyvenimas po Černobylio pasidaro gražesnis už gyvenimą iki Černobylio. Kaip tokiame pasakojime gali atsirasti vietos protestams?

Ir valdžiai, ir gyventojams paprasčiau neprisiminti to, kas buvo?

Nukentėjusių teritorijų gyventojų nuomonė – nevienareikšmė, tačiau jų niekas per daug ir neklausinėja. Daugelio kitų požiūris: jeigu saugu, vadinasi, galima – kodėl gi ne? Netgi valstybinių institutų atliekamos apklausos neleidžia išskirti dominuojančios daugumos. Man atrodo, kad raktas norintiems suprasti Baltarusijos viešąją nuomonę atominės energetikos klausimu – tie, kurie abejoja. O jų pakankamai daug, gal apie 30 procentų.

Černobylis visiškai depolitizuotas. Todėl šiuo klausimu reikšti savo nuomonę daugeliui visai neprireikia.

Kaip suprantu, tikėtis kokių nors permainų neverta, nepaisant kalbų, kad Astravo AE projektas gali būti nesaugus? Štai Lietuva laikosi būtent tokio požiūrio. Kokia tikimybė, kad tai kaip nors paveiks Baltarusijos visuomenę ar valdžią?

Mano manymu, Lietuvos vyriausybė tiesiog nežino, ką reikės daryti, jeigu Baltarusijoje pradės veikti atominė jėgainė, gaminsianti elektros energiją, kurią reikės pirkti – arba nepirkti. Dabar sako, kad nepirks, bet Lietuvos vyriausybė greičiausiai nori pasiekti, kad jai apskritai nereikėtų rinktis. „Geriau tegu nebūna elektrinės, ir tada mums nereikės rinktis.”

Juk jūs puikiai žinote, koks yra politinių jėgų balansas Lietuvoje. Vieni yra valdžioje, kiti – opozicijoje, o po ketverių metų jau gali būti atvirkščiai. Taip atrodo normali konkurencinė demokratija. Tačiau už jos stovi skirtingi politikai. Kurie nors ateis į valdžią ir pasakys: žiūrėkite, kokia pigi elektra. Tai gali būti puiki retorika prieš rinkimus – pažadėti, kad, pradėjus energiją pirkti iš Baltarusijos, tarifai sumažės du kartus. Kas už tai nebalsuotų?

Man atrodo, kad Lietuvos vyriausybė dabar bando apsisaugoti, kad tokia dilema, pirkti ar nepirkti, apskritai neiškiltų.

1986 metų Černobylio katastrofos pasekmių likvidavimo darbai

Kaip suprantu, jūs asmeniškai pasisakote prieš atominę energetiką?

Mano pilietinė pozicija – prieš atominės energetikos naudojimą. Tačiau vykdydamas tyrimus aš, žinoma, stengiuosi išlaikyti distanciją, neperšu savo įsitikinimų. Galiu imti interviu iš fizikų, branduolinės fizikos ekspertų, kurie pasisako už atominę energetiką, kuriems tai – vis dar ateitis.

Man svarbu suprasti, kodėl jiems atrodo, kad tai – ateitis.

O jūs tuo netikite?

Ne. Aš manau, kad tai jau praeityje. Dabartiniu pavidalu tai – praeitis.

Dėkui jums už pokalbį.

30 metų Černobyliui: katastrofa, ištrynusi ribas tarp herojų ir aukų

1986 metų Černobylio katastrofos pasekmių likvidavimo darbai
+14