Ar Rio žaidynės įveiks tvyrančias abejones?

Olimpiniai žiedai
Olimpiniai žiedai
  © SCANPIX

Olimpinės žaidynės gali kurti taiką pasaulyje. Anot sporto istorikų, ši Pierre‘o de Coubertino nuostata tapo šiuolaikinių olimpinių žaidynių atkūrimo paskata.

Nepaisant idealistinių pažiūrų, P.de Coubertinas nebuvo naivus – jis suprato sporto daugiaplaniškumą ir sakė: „Sportas gali sukelti tiek ypač taurius, tiek labai žemus jausmus; jis gali ugdyti nesavanaudiškumą ir gobšumą. Gali būti kilnus ir paperkamas, vyriškas, patrauklus ir bjaurus; pagaliau jis gali būti panaudotas taikai stiprinti arba ruošti karui. Jausmų taurumas, didžiadvasiškumo ir nesavanaudiškumo siekimas, riteriška dvasia, stipri energija ir taika yra pagrindiniai demokratinės valstybės poreikiai.“

Per ilgus nuoseklaus darbo dešimtmečius Tarptautinis olimpinis komitetas sugebėjo pasiekti tarptautinį olimpinių vertybių pripažinimą. Bet nuolatiniai iššūkiai ir toliau lieka neatsiejama olimpinių žaidynių dalimi.

Kiekvienas naujas olimpinio ciklo laikotarpis kaskart prasideda didelėmis sportininkų ir gausios žiūrovų bendruomenės viltimis. Vis dėlto šalia olimpinių žaidynių laukimo egzistuoja ir proziška kasdienė tikrovė, neretai apgaubianti sportą niūriomis aplinkybėmis.

Pavyzdžiui, likus šiek tiek daugiau nei metams iki Pekino žaidynių 2008-aisiais viešumoje plačiai liejosi abejonės, ar išties kinams pavyks užbaigti ambicingus infrastruktūros projektus, įveikti smogą, bent kiek pasitvarkyti Kinijos vidaus politiką žmogaus teisių srityje. Anuomet nemažai svarstytas sporto ir politikos santykis, daug diskutuota, ar galima tokio masto renginį atskirti nuo politikos ir užsimerkti prieš dviveidiškumą. Kinija, sukaupusi tuo metu neregėtą biudžetą, smarkiai pritildė skeptikus, o dalyviams ir žiūrovams leido mėgautis puikiai organizuotu renginiu ir mėlynu dangumi. Tada ir politika buvo palikta nuošalyje.

Po ketverių metų abejonių būta kur kas mažiau. Esminis 2012 m. Londono žaidynių iššūkis buvo susijęs su ekonominiais klausimais. Tuomet sąlyginai nedidelių diskusijų metu svarstyta, kaip organizatoriams pavyks susidoroti su pasaulinės ekonominės krizės padariniais. Britai pasirinko puikią strategiją, todėl jiems pavyko surengti žaidynes ne tik beveik triskart pigiau nei kinams, bet ir užsitikrinti vadinamąjį naudingą žaidynių palikimą miestui. Londono žaidynės iki šiol rodomos kaip gero organizavimo pavyzdys.

Nieko keista, kad ir šiemet vyksiančių Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių organizatoriai susiduria su įvairiais sunkumais, nesklandumais, vėluojančiomis statybomis, infrastruktūros plėtojimo problemomis ir kitais tarsi tiesiogiai su jų žaidynėmis nesusijusiais iššūkiais. Visų pirma Brazilijoje, futbolą dievinančioje šalyje, garsiai tebeskamba iš praėjusių metų ataidintis FIFA korupcijos skandalas, liūdna pasaulinės futbolo federacijos vadovų karjeros pabaiga.

Norisi tikėti, kad P.de Coubertino idealizmu žaižaruojančios žaidynės personifikuos geidžiamą viltį ir pasės geranorišką skaidrumo virusą. Bet brazilams dar teks padirbėti bandant įrodyti, kad sportas – tai daug daugiau nei didelės pinigų sumos ir jų besigviešiančių oportunistų ambicijos. Ne mažesnis iššūkis susijęs su ekologiniais aspektais ir žaibiškai išplitusiu Zikos virusu. Taip jau yra, kad olimpinės žaidynės dažnai tampa niūrių kultūrinių, ekonominių bei politinių įvykių įkaitėmis ir nuolat turi kovoti skleisdamos kilnius vertybinius idealus.

Ar kilę nesklandumai neužtemdys svarbiausio šių metų sporto įvykio? Ar sporto šventė sugebės prasiveržti pro apkerpėjusį visuomenės entuziazmą ir sustabarėjusį skepticizmą? Su nekantrumu laukiame ir stebime, kaip pavyks Rio de Žaneirui. Ir, žinoma, viliamės, kad ne blogiau nei Atėnams, Pekinui ar Londonui.