Bedarbis = netikėlis tinginys? Apie darbo praradimą ir pagalbos svarbą

Įsidarbinti nėra lengva.
Įsidarbinti nėra lengva.
© 123rf.com

Jau kelerius metus žiniasklaidoje skaitome, girdime, o neretai ir patys pasakome: lietuviai emigruoja, nes darbo nėra ir nebus, ateities nėra, paskutiniai išvykstantys, išjunkite šviesas, jaunimo nedarbas, vyresniųjų nedarbas, socialinė atskirtis, krizė praėjo ir vėl ateina nauja, mirsime iš bado ir pan…

Kiti stebisi – kodėl lietuviai emigruoja? Kodėl neturintys darbo jo neieško? Per informacijos priemones taip pat girdime: bedarbiai yra tinginiai, siurbiantys visuomenės kraują, gyvenantys iš socialinių pašalpų, parazituojantys nuo pašalpos iki pašalpos, jas prageriantys ir nenorintys dirbti…

Tačiau ar dažnai girdime, skaitome apie realią pagalbą darbą praradusiam, apie tos pagalbos poreikį, jos svarbą ir tokios pagalbos teikimą? Ar susimąstome, ką iš tiesų patiria darbą praradęs žmogus? Kaip atsitiko, kad anksčiau gerbiamas ir darbingas asmuo atsidūrė visuomenės dugne? Taigi, ką patiria praradusieji darbą? Ar bedarbiai yra tik netikę tinginiai? Pamėginkime kiekvienas sau atsakyti į šiuos klausimus.

1. Išmetimas iš darbo – stresinis gyvenimo įvykis. Esama įrodymų, kad darbą praradę žmonės gali patirti stresą ir pajusti neigiamas jo pasekmes. Paprastai stresu yra laikomos tam tikros organizmo reakcijos (fiziologinės, psichologinės ir kitos), jam reaguojant į dirgiklį (stresorių), bandant prisitaikyti prie aplinkos reikalavimų. Kadangi šis straipsnis yra skirtas suprasti, ką gali patirti darbą praradę asmenys ir kodėl jiems gali būti reikalinga psichologo pagalba, streso sąvokos ir organizmo reakcijos į stresą išsamiau neaptarinėsime.

Streso šaltinių yra kiekvieno iš mūsų aplinkoje, tačiau ne visi jie vienodai veikia žmogaus organizmą. Paprastai aplinkoje esantys stresoriai yra skirstomi į traumuojančius įvykius (pvz., katastrofos), gyvenimo įvykius (pvz., nėštumas) ir kasdieninio gyvenimo sunkumus (pvz., barnis su bendradarbiu). Traumuojantys įvykiai, manoma, yra patiriami gana retai. Dažniau mus lydi gyvenimo įvykiai, o kasdieninės situacijos – nuolat.

T. H. Holmes, R. H. Rahe (1967) sudarė sąrašą, kuriame hierarchine tvarka pagal poveikio stiprumą išdėstė gyvenimo įvykius, veikiančius kaip stresoriai (kai stipriausias minimas poveikis – sutuoktinio mirties, o silpniausias – nedideli įstatymo pažeidimai). Kuo stipresnis gyvenimo įvykio kaip stresoriaus poveikis, tuo žmogui gali būti sunkiau su juo susidoroti. Gana reikšmingoje (aštuntoje) vietoje šiame gyvenimo įvykių – stresorių – sąraše yra minimas išmetimas iš darbo. Anot autorių, šio įvykio kaip stresoriaus poveikio stiprumas yra didesnis nei artimo draugo mirtis ar daugelio kitų. Taigi, išmetimas iš darbo gali būti įvykis, sukeliantis gana stiprų stresą. Neretai su šiuo įvykiu yra susiję ar jį lydi kiti gyvenimo įvykiai, taip pat laikomi (Holmes, Rahe, 1967) stresoriais: darbo pobūdžio pasikeitimas, finansinės būklės pakitimas, teisės išpirkti užstatytą turtą praradimas, gyvenimo sąlygų, asmeninių įpročių pasikeitimas ir t. t. Taigi, dėl šio įvykio bedarbio patiriamo streso lygis gali dar labiau padidėti.

Be didžiųjų gyvenimo įvykių, taip pat ne mažiau streso gali sukelti ir kasdieninės situacijos. Ilgesnį laiką nerandant darbo prastėja ir šeimos ar asmens materialinė situacija. Tuomet stresą gali sukelti vis daugiau kasdieninių situacijų – nuo apsipirkimo parduotuvėje iki vaikų tėvų susirinkimo ar draugų susitikimo. Nebeliekant galimybės skirti lėšų laisvalaikiui, neretai didėja ir socialinė izoliacija, gausėja barnių šeimose. Gresia skurdas, socialinė atskirtis. Taip pat mažėja asmens pasitikėjimas savimi, savigarba, savivertė.

Straipsnio pradžioje klausiau, ar neturintys darbo yra tik netikėliai tinginiai. Nenorėčiau sutikti, kad kiekvienas aprašytoje situacijoje esantis žmogus nenori dirbti. Vis tik svarbu paminėti, kad skirtingi žmonės į tą pačią situaciją gali reaguoti skirtingai.

2. Reakcija į darbo praradimo situaciją. Stresas yra patiriamas individualiai, reikalavimų ir galimybių sąveikoje (Malec, L. Young et al., 1997). Pagal šį modelį patiriamo streso lygmuo taip pat priklauso nuo to, kaip pats asmuo mato savo galimybes susidoroti su stresą keliančiu įvykiu ar situacija. Darbą praradęs asmuo įvertina išorinius arba visuomenės reikalavimus – turėti darbą, dirbti, taip pat – savo vidinius poreikius, pavyzdžiui, realizuoti save ar kitus. Taip pat apsvarstomas reikalavimų ir poreikių stiprumas, esamos galimybės ir turimi resursai, numatomos pasekmės. Tikėtina, ypač apsvarstomos pasekmės, susijusios su savo nesugebėjimu susirasti darbo ir taip patenkinti esamų reikmių. Vadinasi, kai darbą praradęs asmuo mano, kad keliami reikalavimai, poreikiai yra didesni nei jo galimybės susidoroti, stresas didėja. Jeigu yra prognozuojamos labai prastos tokios situacijos pasekmės, stresas didėja dar labiau. Be to, manoma, kad stresinėje situacijoje yra sunkiau racionaliai mąstyti, todėl reikalavimai gali būti suvokiami kaip didesni, o savos galimybės – menkesnės, nei yra iš tiesų. Neretai tokioje situacijoje esantį žmogų apima nesaugumo ir beviltiškumo pojūtis.

Vadinasi, gyvenimo įvykis – darbo netekimas – laikomas vienu iš galinčių sukelti gana aukštą streso lygį jį patiriančiam, individualiai gali būti suvokiamas kaip dar labiau keliantis stresą dėl asmens suvokimo, kitų jį lydinčių gyvenimo įvykių, kasdieninių situacijų sankaupos. Kartais toks suvokimas iš tiesų yra pagrįstas dėl realiai menkų streso įveikimo įgūdžių, išteklių ir resursų neturėjimo. Šioje situacijoje ištekliais ir resursais galėtų būti tam tikri saugikliai (santaupos, giminių ar draugų parama ir pan.), galintys padėti oriai gyventi tol, kol žmogus susiras kitą darbą. Tačiau šiandien ne kiekvienas gali pasigirti turintis santaupų, turtingų giminių, gausybę dosnių ar galinčių įdarbinti draugų. Galimybės susirasti darbą taip pat realiai gali būti mažesnės dėl įvairių priežasčių: nepopuliari specialybė, vyresnis amžius, nuo didmiesčio nutolusi gyvenamoji vieta, maži vaikai ar kt. Šiuo atveju (menki resursai, mažesnės galimybės susidoroti, prognozuojamos prastos pasekmės) gali būti dar sunkiau įveikti dėl nedarbo situacijos patiriamą stresą, adekvačiai įvertinti galimybes, jomis pasinaudoti. O kas įvyksta, jeigu tokio žmogus bandymai rasti darbą vis nesėkmingi? Jei jis nuolatos girdi „ne“ ir tokia situacija užsitęsia pusmetį, metus, dar ilgiau?

3. Streso įveikimas nedarbo situacijoje. Kaip minėta anksčiau, stresą patiriame individualiai. Su stresu taip pat susidorojame individualiai, naudodami skirtingas strategijas. Taip vieni panašioje situacijoje esantys darbą praradę asmenys stresą įveiks sėkmingiau nei kiti. Vieni ją išgyvens ramiau, darbą susiras greičiau nei kiti. Ypač skaudžios gali būti ilgalaikio nedarbo pasekmės (skurdas, alkoholizmas, socialinė atskirtis ir pan.), todėl šiems žmonės itin reikalinga ne tik darbo biržos konsultantų, bet ir psichologų pagalba. Pastaruoju metu galima girdėti apie ES finansuojamus psichologinės pagalbos bedarbiams projektus. Galbūt dėl šių priemonių situacija pagerės?

Ką galima padaryti šiuo metu?

Nesmerkti darbo ieškančio, bet nerandančio žmogaus, o pasistengti jam padėti (pasiūlyti realią pagalbą darbo paieškoje, buityje ar kitur, paskatinti pasinaudoti psichologo konsultacija, papasakoti jam apie kitas Jums žinomas galimybes ar tiesiog draugiškai, nesmerkiant išklausyti, pabūti kartu).

Pasistengti savo ar artimųjų, draugų nedarbo situaciją pamatyti kaip naują galimybę – galimybę rasti darbą, kuris patiks, galbūt atsivers naujų ir įdomių perspektyvų.

Nuspręsti, kokio darbo ieškosite, kur ir kaip tai darysite. Svarbu laiku gauti šią informaciją, nes dešimtmetį ar ilgiau dirbęs ir iki šiol naujo darbo neieškojęs asmuo gali nežinoti nei ką daryti, nei nuo ko pradėti. Todėl yra svarbu sužinoti apie visus įmanomus darbo paieškos metodus ir juos naudoti. Apsvarstyti ir profesijos keitimo galimybes. Čia gali padėti tiek privatūs konsultantai, tiek darbo biržos specialistai.

Aktyviai ieškoti darbo.

Išnaudoti psichologinės pagalbos galimybes.

Mokytis įtampos ir streso valdymo technikų, nes išmokus valdyti savo stresą lengviau pamatyti esančias galimybes ir jomis pasinaudoti.

O straipsnio pabaigoje paklausiu: ar tiesa, kad darbo neturintys asmenys yra tik parazituojantys visuomenės sąskaita, netikėliai ir tinginiai? Galbūt dažniau tai tik žmonės, kuriems labai reikalinga tos visuomenės ir specialistų pagalba?

Tiesa.com