Grafikė Stančikaitė: žmogus turėtų stiebtis į šviesą, šilumą, meilę

Birutė Stančikaitė
Birutė Stančikaitė
  © Dmitrijus Radlinskas

„Gyvenime visko buvo, kūryboje taip pat – tiek įvertinimų, tiek tylesnių laikotarpių. Dviem meninkams šeimoje kai kuriais etapais buvo labai sunku išgyventi. Ne tik išgyventi, bet ir likti prie kūrybos, – pripažino viena iš dvylikos šiųmečių Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatų tapusi grafikė Birutė Stančikaitė. Vasario 19 dieną Nacionalinėje dailės galerijoje ji pristatė parodą „Šviesa tamsoje“.

Keturi švytintys dešimtmečiai

Ne tik Jūsų parodą nuskaidrino iš po debesų išlindusi vasario saulė, bet kūriniai ir parodų pavadinimai neapsieina be jos šviesos – „Rūsti šviesa“, „Su šviesa“, „Šviesos žaidimai“, „Šviesos gelmė“ ir naujausia „Šviesa tamsoje“. Norint svertis į šviesiąją pusę, reikia įdėti dvasinių, kūrybinių pastangų?

Man atrodo, kiekvienas žmogus, kaip ir augalas, turėtų žiūrėti, stiebtis į šviesą, šilumą, meilę, kad šviesos būtų kuo daugiau pasaulyje. Kai į ją žiūrėsi, gal ir savaime bus jos daugiau?

Kūryba mane nuteikia šviesiai. Kai dirbu, mano širdyje yra stiprus noras kurti, gal todėl ta šviesa valdo mano mintis. O pats menininkų gyvenimas visoks būna – ir lengvesnis, ir sunkesnis. Visko tame kūrybiniame kelyje nutinka.

Pati pasirinkote techniką ne iš lengvųjų, litografija reikalauja daug kruopštaus darbo ir fizinių pastangų.

Žmogus gal neieško sunkesnio kelio, tiesiog stengiasi atrasti, ko nori. Kita technika galima kitaip išgauti šviesos atspalvius, bet litografija man labai artima. Labiausiai man imponavo jos lengvumas, galimybė išgauti pilkus, ne tik juodus ir baltus atspalvius.

Jeigu teisingai suskaičiavau, 2016-ieji yra jubiliejiniai metai – jau keturis dešimtmečius kuriate?

Tiesą sakant, pati ir neskaičiavau. Tikrai nemažai. Labai smagu daryti tokią tarsi retrospektyvinę parodą, kurioje yra jaunystės, vėlesnio laikotarpio darbų ir patys paskutinieji, – parodoje „Šviesa tamsoje“ eksponuojama apie 40 grafikės ir tapytojos B. Stančikaitės kūrinių. –

Labai džiaugiuosi šia ekspozicija. Esu dėkinga parodos architektui Aleksandrui Kavaliauskui, parodos katalogą maketavusiai dailininkei Aušrinei Mačėnienei, o su parodos kuratore Regina Urboniene pasakiškai sutapo nuomonės, buvo lengva su ja dirbti.

„Sėkmės ir padrąsinimo reikia ir jauniems, ir vyresniems“

Dar būdama Lietuvos dailės akademijos studentė, kaip prisiminėte, su kurso draugais stebėdavote, kas vyksta kaimyninėse šalyse, svajojote patekti į Talino, Krokuvos trienales. Ten ne tik vėliau patekote, bet ir pelnėte apdovanojimų. O sovietiniais laikais kūrėjui sulaukti tarptautinio pripažinimo, kai Niujorko Metropoliteno muziejus įsigijo Jūsų darbą iš ciklo „Rūsti šviesa“, tada tai atrodė nėregėtas pasisekimas. Ar kūrėjui reikia sėkmės, įvertinimo kaip padrąsinimo, kad jis yra teisingame kelyje?

Sėkmės ir padrąsinimo reikia visiems – ir jauniems, ir vyresniems. Visi labai džiaugiasi, kai kažkas pasako gerą žodį. Tai yra stimulas, turintis didelę reikšmę ir įtaką kūrybai.

Gyvenime visko buvo, kūryboje taip pat – tiek įvertinimų, tiek tylesnių laikotarpių. Dviem meninkams šeimoje kai kuriais etapais buvo labai sunku išgyventi. Ne tik išgyventi, bet ir likti prie kūrybos, – prisiminė B. Stančikaitė. Jos vyras yra grafikas Gerardas Šlektavičius. Grafikų pora, turinti sūnų dizainerį, Lietuvos dailės akademijos dėstytoją, ir dukterį kalbininkę, yra surengę bendrų parodų.

Kas vis dėlto nusverdavo tą pasirinkimą valingai, kaip įvardijo menotyrininkės, žingsniuoti į savo dirbtuves net tada, kai Nepriklausomybės pražioje, atrodė, ne tik grafika, apskritai menas, niekam nereikalingas?

Tikrai negaliu pasakyti, kad valingai ėjau, tiesiog tai buvo mano darbas. Jaučiau vidinį poreikį kurti. O tam, kad išliktume kūrėjais ir nenueitume į kitą specialybę, pirmiausia reikėjo įdėti didelių pastangų. Du menininkai supranta ir palaiko vienas kitą.

Per spaudos konferenciją menotyrininkė Aleksandra Aleksandravičiūtė aukštino Jūsų kūrybą, o Ramutė Rachlevičiūtė nemažai atskleidė, koks žmogus esate. Pastaroji Jus apibūdino taip: „šilkinė pirštinėlė, o joje plieninė rankelė“. Nepaisant Jūsų smulkaus sudėjimo ir išorinio trapumo, ji perpsėjo neapsigauti, nes esate logiška, valinga, reikli asmenybė. Ar sutiktumėte su tokiu apibūdinimu?

Man sunku spręsti, menotyrininkės savaip mane pajuto. Esu kokia esu. Man atrodo, menas veikia per emocijas. Kai dirbu, negalvoju. Prieinu prie popieriaus lapo ir piešiu tai, ką noriu pasakyti, ką jaučiu.

Būtent emocijos veikia kūrybą, logikos turbūt labiau reikia įgyvendinant ją techniškai. Kai dėl parodos, irgi pirmiausia galvoju, svajoju, nors „svajonė“ gal ne visai tas žodis... Kai kažko labai stipriai nori, atrodo, visas pasaulis tau padeda įgyvendinti tą norą.

Minėjote, Jus įkvepia muzika. Jos klausotės kurdama, kai tik galite, su draugėmis lankotės koncertuose, bet nemažiau Jums svarbi ir gamta. Iš kur ji, kiek jos reikia ir kokios, kad pajaustumėte įkvėpimą?

Vaikystėje labai daug vasaros dienų praleisdavau kaime pas senelius Kupiškio ir Anykščių rajonuose. Mėgdavau braidžioti po pievas, smilgas, rugius. Patikdavo pasislėpti juose. Tada būdavo labai gera eiti pamiškėmis ir svajoti, kas manęs laukia gyvenime, kas gero jame bus. Jaunystės svajonės apie ateitį būna labai gražios. Matyt, visa tai man davė įkvėpimo vėliau kūryboje.

Ne tik smilgos, bet ir baltiški ženklai, germanų runos žymi Jūsų kūrinius. Ar jie irgi iškyla iš tų vaikystėje, jaunystėje sukauptų klodų, ar sąmoningai domėjotės baltų paveldu? Kiek jums apskritai svarbūs simboliai, jų kodavimas, atkodavimas?

Labai džiaugiuosi, kai žiūrovui mano darbai sukelia vis kitokių minčių. Yra eilė darbų apie lietuvių sakmes ir legendas, kur naudojau simbolius kaip baltoji drobulė, runas. Kai dirbu, negalvoju, iš kur tai. Kai būna noras, tada pasigilinu ir į istoriją. Daugiausia pas mane viskas ateina per emocijas.

Kiek emocijų reikia maistą gaminant? Išgyrė Jus kaip labai gerą šeimininkę, puikią tortų kepėją.

Senokai tai buvo, jaunystėje, kai vaikai augo, tada daugiau dėmesio skirdavau šeimai. Stengiuosi prie visko prieiti kūrybiškai, bet man daugiausia džiaugsmo suteikia dailininkės darbas, – atskleidė grafikė B. Stančikaitė, Nacionalinėje dailės galerijoje pristačiusi parodą „Šviesa tamsoje“. Ji veiks iki kovo 20 dienos.

Grafikė Stančikaitė: žmogus turėtų stiebtis į šviesą, šilumą, meilę

Birutė Stančikaitė
+22