„Nekuklios Lietuvos“ autorė Savickienė: geriausias laikmetis, kuriame gyvename

Aurelija Savickienė
Aurelija Savickienė
  © Dmitrijus Radlinskas

„Toks paradoksas – mokykloje tarpukaris man buvo pats neįdomiausias, – prisipažino netrukus tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje knygą apie 1918-1940 metų Lietuvos žmonių kasdienybę, santykius, laisvalaikį pristatysianti televizijos žurnalistė Aurelija Savickienė. – Mano tikslas buvo nuimti tuos iliuzijų šydus ir parodyti tikrąją tarpukario Lietuvą. Ji nebuvo bloga ar baisi, ji buvo spalvinga.“

Nekasdieniška tarpukario Lietuvos kasdienybė

Ar darbas laidoje „Istorijos detektyvai“ užvedė ant šios temos, ar knyga yra Jūsų asmeninių paieškų rezultatas?

Istorija visada mane lydi. Net per stojamuosius į Žurnalistikos specialybę, manęs daugiausia apie istoriją klausinėjo. Anksčiau rašinėjau ir dabar parašau į žurnalą „Iliustruotoji istorija“. Sužinojusi, kad bus tokia laida „Istorijos detektyvai“, labai džiaugiausi, kai į ją patekau.

Esu dėkinga laidos prodiuseriui Virginijui Savukynui už gerą patarimą – nesiblaškyti, įsigilinti į vieną laikotarpį. Susidomėjau tarpukariu. Vyresnės kartos žmonės tą laiką dažnai idealizuoja, o man, pasidomėjus socialine to laikmečio istorija, prieš akis iškilo visai kitoks Lietuvos veidas.

Dalydamasi savo pastebėjimais su aplinkiniais, pastebėjau, kad ši tema jiems taip pat įdomi. Tai paskatino giliau pasikapstyti, surinkti daugiau faktų ir, sudėjus apibendrintą visumą į knygą, pateikti visuomenei. Prieš to imdamasi, idėją pristačiau leidyklos „Versus Aureus“ direktoriui Arturui Mickevičiui, jis iškart ją palaimino.

Kada pastebėjote neatitikimą tarp to, kas mums buvo kalbama, pasakojama apie tarpukarį, to meto Kauną ir kaip buvo iš tikrųjų? Kokios istorijos sudomino, patraukė domėtis šia tema?

Mane sudomino, kaip vadinu, nekasdieniška kasdienybė. To laikmečio Lietuvos paveikslas, piešiamas vyresnės kartos atstovų, ligšiol yra labai tyras, skaistus. Atrodo, kad visi gražiai tada sugyveno, jokių skyrybų nebuvo.

Pradėjus gilintis, pamatai, kad buvo daug spalvų – ir intrigų, ir nuogybių, ir neištikimybių net aukščiausiuose politiniuose sluoksniuose. Buvo įdomu patyrinėti garsius to laikmečio žmones, atskleisti juos ne tik kaip visuomenės veikėjus, bet parodyti kokie jie buvo šeimoje.

Kaunas tada pradėtas vadinti Mažuoju Paryžiumi. Jis lyginamas su Europos sostinėmis. Įdomu, kaip atrodė Lietuva tada, kaip ji modernėjo? 1918-1940 metais ji sparčiai žengia į priekį, vejasi Vakarus.

Moterys jau nebesėdi prie puodų. Jos laisvėja, nori vienos vaikščioti viešumoje, keičia savo aprangą – trumpėja sijonai, gilėja iškirptės. Tai, atrodytų, smulkmenos, bet konservatyvią visuomenės dalį tai šokiravo. Jai nerimą keldavo net vaikai, dailės mokyklose piešiantys nuogos moters siluetą. „Kur tokius paveikslus kabinsime? Nebent paleistuvystės namuose.“ Naujovės, pokyčiai vieniems reiškė ėjimą į priekį, o kitus šokiravo.

Kai sakote „nekukli“ Lietuva, sušvelninate, renkatės aptakesnį žodį vietoj „pasileidusi“? Tiems šokiruotiesiems ji galbūt tokia ir atrodė?

„Nekuklioji“ man pasirodė teisingiausias žodis. To meto žmonės jau tikrai nebuvo kuklūs. Laisvesni taip, bet ne pasileidę. Nors, žinoma, buvo visko. Aptikau faktų, kad Kaune būta tokių restoranų, kuriuose įrengti specialūs kambarėliai. Juose ar už širmos padavėjos turėjo teikti ir kitas paslaugas, kitaip aptarnauti klientus. Jeigu atsisakydavo, netekdavo darbo.

Tarpukaris yra labai spalvingas laikas. Dabar atrodo juokinga, kad konservatyvieji piktindavosi dėl bendrųjų pliažų, kuriuose maudydavosi vyrai, moterys ir vaikai, nors maudymosi kostiumai būdavo iki kelių, uždari. Dėl to žodis „nekuklus“ labai čia tinka, nes tai reiškė, kad žmonės tada nebuvo kuklūs, bet ir ne vulgarūs.

Vidinius lūžius atskleidžia palikuonių pasakojimai ir spaudos puslapiai

Tam tikrus istorinius įvykius rekonstruoti yra viena, bet atskleisti, kaip žmonės elgėsi šeimose, kaip bendravo tarpusavyje visuomenėje – gana sunku.

Labiausiai šį laikotarpį atspindi spauda. Ji yra išlikęs neįkainojamas šaltinis. Laikraščiuose gali rasti visuomenės nuomonę, jos susipriešinimą. Iš tarpukario spaudos daug informacijos galėjau pasisemti. Man, kaip žurnalistei, ji apskritai buvo vienas įdomiausių dalykų. Patiko gyva jos kalba. Skaitai, ir vos ne kiekvienas pasakojimas – kaip apsakymas.

Temų radau daug, gali plačiai griebti, bet kai kurias atidėjau ateičiai. Pagrindiniai klausimai, į kuriuos ieškojau atsakymų, ir buvo – kaip atrodė tuo metu Lietuva, kaip modernėjome ir ėjome į priekį, kodėl Kaunas vadintas Mažuoju Paryžiumi?

Kurios temos, Jūsų manymu, geriausiai atskleidžia tarpukario žmonių gyvenimą?

Išskyriau žinomas asmenybes. Per jų portretus norėjosi parodyti pasirinktą laikmetį, kuo tada žmonės gyveno – mada, pramogos, šventės, pobūviai, kaip jiems visuomenė ruošdavosi. Vieną skyrių pavadinau „Seksualinė revoliucija“, kuriame ši tema aptariama nuo pliažų iki santuokos tarp dviejų moterų, kuri vos vos neįvyko...

Man labai įdomu buvo patyrinėti šeimą, skyrybas. Šiais laikais kas antra pora išyra. O kaip buvo tuo metu, ar tikrai tarpukario šeimos buvo tokios darnios? Taip nebuvo, tik būdavo sunkiau išsisikirti.

Kokie buvome užsieniečių akimis? Kaip jiems atrodė mūsų prabangiausi restoranai ar viešbučiai? Jų reakcijos labai stebino, netgi šokiravo. Pirmaisiais metais po 1918-ųjų, kai Kaunas tapo laikinąja sostine, užsieniečiams jis atrodė visiška provincija. Negrįsti keliai, higienos trūkumas...

Taip pat pažinčių skelbimai nemažai atskleidžia apie tarpusavio santykius. Vieni mokamuose šokiuose šokdina merginas ir taip bando susipažinti. Kiti restorane patikusią užkalbina, o nedrąsesni kreipiasi į spaudą. Laikraščiai mirga nuo pažinčių skelbimų.

Man jie pasirodė atviri, nuoširdūs, tiesūs. Nežinau, kaip šiandien sureaguotume, kai taip nekukliai, tiesiai pasakytų: ieškau moters, kuri man nupirktų automobilį, tada ją vesiu. Arba ieškau vyro, kuris apmokėtų mano mokslus, tada su juo slapta draugausiu ir niekas apie tai nesužinos. Žmonės nuoširdžiai save apibūdina – esu storas, negražus, neturiu pinigų, bet noriu tokios ir tokios moters arba turiu 20 hektarų žemės, tiek ir tiek pinigų sąskaitoje, ieškau turtingos ūkininkaitės.

Skelbimus netgi suskirsčiau laikotarpiais, kai pradžioje labiau kreipiamas dėmesys į jausmus, asmenines savybes – ieško nuoširdžios, geros, atsidavusios, o po to labiau rūpi pinigai – turi būti pasiturintis ar turtinga. Aišku, buvo ir romantiškų, naivių, netgi linksmų skelbimų.

Kas pirmiausia padeda išsklaidyti iliuziją apie idealųjį tarpukario laikmetį? Užsienio diplomatų atsiminimai, šių amžininkų žvilgsnis į Lietuvą iš šalies?

Tos iliuzijos dar vis neišsisklaido. Jau kai kuriems užkliuvo knygos pavadinimas. Kodėl „Nekuklioji Lietuva“? Kai pradedi domėtis, atrandi, kad normalus tada gyvenimas vyko – jame buvo visko. Tarpukario realybė yra kitokia, nei ligi šiol pasakojama, ji idealizuota.

Užsienio diplomatai (ir ne tik, skaičiau gydytojo atsiminimus) matė to laikmečio Lietuvą iš šalies, tie patys lietuviai save irgi vertino. Spaudoje netgi vyko vieši teismai. Tarkime, teisė moterį, nes ji per daug išlaisvėjo. Pirmieji grožio konkursai, kai paskelbta, kad bus renkama gražiausia lietuvaitė, skaldė visuomenę.

Patys stebėjome save, kaip keičiamės, o užsieniečiai tai matė dar kitaip. Netgi juokdavosi iš to mūsų noro puoštis. Moterys pradėjo vežtis medžiagas iš Paryžiaus, pagal naujausias modelius siūtis drabužius. Bet užsieniečių vertinimu, jos netgi persistengdavo tai darydamos, nes ir tarnaitės kartais vilkėdavo šilkines sukneles.

Iš vienos pusės, netgi per daug perlenkta lazda, iš kitos – Kaunas dar nebuvo tikra Europos šalių sostinė. Užsieniečiai vaizdžiai aprašo tualetus, tas būdeles lauke ar apskritai miesto patvorius. Taip buvo pradžioje, o po kokių aštuonerių metų vaizdas stipriai keitėsi, miestas modernėjo.

Išoriniai pokyčiai matomi, bet tuos vidinius lūžius – kai iš kuklaus tampama nekukliu – atsekti labai sudėtinga.

Tyrinėjimą pradėjau nuo vizualių moterų pokyčių – kai pereinama nuo ilgų XIX amžiaus sijonų prie suknelių giliausiomis iškirptėmis, – pasakojo prieš maždaug dvejus metus knygai medžiagą pradėjusi rinkti A. Savickienė. –

Geriausiai vidinius pasikeitimus atskleidžia visuomenės diskusijos spaudoje. Kur mus nuves modernėjimas, kaip jį sulaikyti? Moterys jau nebenorėjo šio proceso stabdyti, jos veržėsi į priekį – dalyvauja grožio konkursuose, keičiasi išoriškai, bet ir vidumi. Nebeliečiau temos, kaip moterys ima reikštis, užsiima visuomenine veikla. Apie tai nemažai kalbėta. Man įdomiau, kaip jos kasdienybėje elgėsi, kuo domėjosi.

Kiek pavyko atrasti autentiškų šaltinių? Ar neapėmė gailestis, netgi pyktis, kad dėl mūsų permainingos istorijos, šis laikotarpis buvo nutildytas, užšaldytas, o dabar jau kone šimtmetis praėjo, daug dalykų prarasta?

Labiausiai norisi to gyvo pokalbio. Vis pagalvodavau, ir tą žmogų norėčiau pakalbinti, bet jo nėra, ir tą norėčiau, – o patikrinu, miręs prieš kelerius metus. Tada telieka amžininkų prisiminimai, diplomatų laiškai, spauda. Mano kalbinti pašnekovai tarpukariu buvo maži, jie irgi kalba tėvų lūpomis.

Kalbėjausi su Stepono Dariaus anūku, Antano Šabaniausko anūke, Kipro Petrausko dukterimi, Antano Smetonos giminaite Sigute Smetonaite-Petrauskiene. Generolo Stasio Raštikio duktė Laimutė Raštikytė man pati atsivėrė, pasipasakojo ir patikėjo mamos dienoraštį. Jo į knygą nedėjau, palieku ateičiai. Labai buvo įdomu jį vartyti, skaityti, taip tarsi prisilieti prie kito žmogaus sąmonės. Džiaugiuosi, kad daug žmonių pasidalijo savo asmeninių albumų nuotraukomis.

Viena, ko tikrai labai gailiuosi, kad nepavyko susitikti su Galina Dauguvietyte. Visą vasarą derinome su ja susitikimo laiką. Netgi juokavau – 90 metų moteris, o tokia užimta! Ji ketino pasidalyti apie tėtį informacija, kuri niekur nebuvo skelbta. Kai paskambindavau, ji net pyktelėdavo, nes žadėjusi pati skambinti, manęs nepamiršusi. Dar su ja pakalbėjau telefonu antradienį, o ketvirtadienį paskelbta apie jos mirtį.

Baiminatės knygos pristatymo? Juk vis dar baugu istoriją pristatyti patraukliai, įdomiai.

Toks paradoksas – mokykloje tarpukaris man buvo pats neįdomiausias. Man norėtųsi, kad mokykliniuose vadovėliuose ne vien politinė erdvė aprašyta būtų. Jeigu juos keliais įdomiais tą laikmetį atskleidžiančiais faktais papildytume, moksleivius jis labiau įtrauktų.

Man iš tikrųjų kiek neramu, kaip knygą priims, nors joje nėra nė vieno žodžio išgalvoto, viskas paremta šaltiniais. Istorija yra istorija, turime ją žinoti, kokia ji buvo iš tikrųjų. Mano tikslas buvo nuimti tuos iliuzijų šydus ir parodyti tikrąją tarpukario Lietuvą. Ji nebuvo bloga ar baisi, ji buvo spalvinga.

Būtumėte norėjusi tuo laikmečiu gyventi?

Ne. Aš nenorėčiau nei praeityje, nei ateityje būti. Geriausias laikmetis, kuriame gyvename, – šypsojosi pirmąjį interviu prieš prasidedant tarptautinei Vilniaus knygų mugei davusi knygos „Nekuklioji Lietuva“ autorė A. Savickienė.

„Nekuklios Lietuvos“ autorė Savickienė: geriausias laikmetis, kuriame gyvename

Aurelija Savickienė