Arlauskaitė: geros sostinės požymis – kino teatras su senų filmų programa

Natalija Arlauskaitė
Natalija Arlauskaitė
© Dmitrijus Radlinskas

„Visus šios parodos eksponatus galima mintyse perdėlioti kaip lego: kai miestas, bent jau mūsų vaizduotėje, prisipildo kino daiktų – bilietų, programėlių, afišų. Kai kino teatrų žemėlapis išsiskleidžia, galime pamatyti, kaip miestas ir žemėlapis pulsuoja vaizdais, kino ritualais, kino jausmais. Tai dar vienas būdas patirti miestą“, – teigė kino tyrinėtoja Natalija Arlauskaitė. Ji per vieną iš lydimųjų parodos „Kinas eina per miestą“ renginių sausakimšoje Nacionalinėje dailės galerijos salėje pristatė 1944 metais sukurtą vokiečių režisieriaus Georgo Jacoby miuziklą „Mano svajonių mergina“ („Die Frau meiner Träume“). Nemokama trofėjiniu vadinamo filmo peržiūra, kuri atspindi Vilniaus pokario kino teatrų repertuarą, sudomino ne tik jauną publiką, bet ir būreliui senjorų sužadino nostalgiškus prisiminimus.


Juodai balta galimybė tapti tikra europietiška sostine

Kaip pasakoja parodos „Kinas eina per miestą“ kuratorė Sonata Žalneravičiūtė, pirmieji Vilniaus kino teatrai neatsilikdavo nuo likusių Europos sostinių, rodydavo naujausius mūsų žemyne sukurtus filmus. Atrasdami to meto repertuarą, susipažintume su pasaulio, Holivudo, Europos aukso fondu?

Geros sostinės požymis – kino teatras su senų filmų programa. Žinoma, skirtingų senų filmų – ne tik holivudinių, europietiškų, bet nereikėtų pamiršti japonų ir kitų kino tradicijų. Net kalbant apie ankstyvą Europos kiną, dažnai apeinama Skandinavija, Šiaurės šalys, kurios turi gilią kino tradiciją, – pasakojo kino tyrinėtoja, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė. –

Kai Vilniuje atsiras kino salė ar kino teatras, kuriame nuolat vyks senojo kino retrospektyva, tada Vilnius taps tikrąja europietiška sostine. Tokios retrospektyvos būna edukacinės ar tiesiog skirtos sinefilams, kino mėgėjams.

Tada galėsime teigti, kad vilniečiai tikrai myli kiną. Kaip manote, ar tokios senųjų filmų peržiūros turėtų vykti su lydimaisiais renginiais?

Paprastai tokios peržiūros nepaliekamos pačios sau, nes šiems filmams reikia konteksto. Jei yra galimybių, noro, žmonių, kurie gali pasakoti, tuo būtinai reikia naudotis. Pavyzdžiui, dabar labai sunku įsivaizduoti tas sąlygas, kokiomis buvo žiūrima, kad ir ta pati „Mano svajonių mergina“.

Nebūtina atkurti sąlygų ar konteksto, bet verta stengtis suvokti mūsų ir to metų žiūrovų skirtumą. Pokario sąlygomis buvo visiškas pramogos badas, didelis linksmybių noras. To negalime pajausti, bet galime pabandyti suprasti.

Kiną dabar žiūrime įvairiausią ir įvairiausiomis formomis – kino teatre ar namuose, o koks buvo kino patyrimas anuo metu ar skirtingais istoriniais laikotarpiais? Būtų įdomu, jei kas atliktų tyrimą, kaip filmai žiūrėti mažuose Lietuvos miesteliuose ir kaimuose, kaip ten kinas buvo suvokiamas, patiriamas, kokie buvo kino ritualai, kad ir pasimatymai kine ar po kino.

Kino istorikų laukia daug darbo?

Taip, darbo daug, bet džiugu, kad šie metai yra derlingi, pasirodo net dvi knygos: S. Žalneravičiūtės „Vilniaus iliuzionai: miesto kino teatrų istorijos“, taip pat Annos Mikonis-Railienės ir Linos Kaminskaitės-Jančorienės „Kinas sovietų Lietuvoje: sistema, filmai, režisieriai“.

Kinas ne tik tai, kas rodyta kino salėse. Buvo tokio keisto kino, kurį savais tikslais kūrė ministerijos ir žinybos. Toks turėjo tikslinę auditoriją, pakankamai uždarą paskirtį. Televizijoje vienu metu buvo atskiras kanalas, kuris ryte rodydavo mokomuosius filmus. Tai yra įdomus reiškinys, kuris irgi laukia savo tyrėjų.

Kino klubai jau daugiau vėlyvuoju sovietmečiu kūrė mėgėjišką kiną – apybraižas, nedidelius vaidybinius filmus. Tai irgi neištirta, net patys filmai nesurinkti. Kai kurie kino klubai patys tuo rūpinasi, rašo savas istorijas. Jie taip pat svarbi kino istorijos dalis.

Nors kinu paprastai vadiname salę su žiūrovais, bet jis yra ne tik tai. Kino yra daug ir visokio. Šie metai sėkmingi, nes pasirodo dvi knygos apie kiną, bet jos tik didelių ir ilgų tyrinėjimų pradžia.

„Tikrasis kinotyros klestėjimo laikotarpis dar ateis“

Vieni tyrimai atsako į tam tikrus klausimus, bet sukelia naujų, taip tų tyrinėjimų daugėja?

Žinoma. Šiais metais pasirodė nemažai knygų ne tik apie kiną sovietmečiu, bet apskritai apie sovietmetį. Tokie tyrimai vienas kitą palaiko, sukuria vienas kitam erdvę, kurioje galima gretinti, ieškoti paralelių. Manau, tikrasis kinotyros klestėjimo laikotarpis dar ateis.

S. Žalneravičiūtė, eidama Vilniaus kino teatrų pėdsakais, kartu pasakoja ir sostinės pramogų istoriją. Ką tai duoda miestui, jo gyventojams?

Visus šios parodos eksponatus galima mintyse perdėlioti kaip lego: kai miestas, bent jau mūsų vaizduotėje, prisipildo tų kino daiktų – bilietų, programėlių, afišų. Kai kino teatrų žemėlapis (parodos „Kinas eina per miestą“ kuratorės sudarė visų Vilniaus kino teatrų žemėlapį – red. past.) išsiskleidžia, galime pamatyti, kaip miestas ir žemėlapis pulsuoja vaizdais, kino ritualais, kino jausmais. Tai dar vienas būdas patirti miestą. Mėgindami mintyse pažaisti su tais parodos eksponatais, galime įsivaizduoti, koks Vilnius buvo ir kaip keitėsi.

Kino teatrų žemėlapį galima įsivaizduoti ir elektroninėje erdvėje, kur, tarkime, atsiranda ir išnyksta tam tikrų vietų, pastatų, kino salių. Tada fiziškai galėtumėte matyti miesto pulsavimą: kaip su laiku atsiranda pastatų, kaip jie keičia pavadinimus, savininkus, išnyksta kuriam laikui, vėl pasirodo.

Vien tik mūsų atmintyje jie keitėsi, kino salės virsdavo pusiau videosalonais su nedidelėmis salytėmis, paskui jos išnykdavo, atsirasdavo naujų. Šis procesas svarbus suvokiant ne vien tik pramogos ir kino istoriją, bet ir miestą kaip gyvą darinį.

Ar pastatas vis dar yra svarbi kino magijos dalis? Būtent tos mažos erdvės, maži kino teatrai gali padėti tą magiją susigrąžinti?

Kuo geri maži kino teatrai kaip „Pasaka“? Ne kino festivalio metu didieji kino teatrai skirti masiniam produktui, vartojimui urmu. Mažieji leidžia žiūrėti kitokį kiną kitokiems ar tiems patiems žiūrovams. Tai labai svarbi kultūros gyvenimo dalis.

Kultūra be nišų, specializuotų grupių negali funkcionuoti. Gali, bet tada ji labai suvienodės. Mažos erdvės svarbios ne retropatyrimui, bet kaip tik aktualiam, gyvam patyrimui būti ir keistis.

Grįžtant prie Jūsų minties apie geros sostinės bruožą, ar Vilnius turės tokį kino teatrą ar salę, kurioje bus galima nuolatos stebėti senuosius kino filmus?

Labai tikiuosi. Laikas nuo laiko tokio kino stoką kompensuoja per kino festivalius vykstančios retrospektyvos. Būtų gerai, jeigu atsirastų tokio visokeriopai keisto kino vieta, – viltį išreiškė kino teoretikė N. Arlauskaitė.

Arlauskaitė: geros sostinės požymis – kino teatras su senų filmų programa

Natalija Arlauskaitė
+7