Rašytoja Palčinskaitė: visą gyvenimą savimi labai nepasitikiu

Violeta Palčinskaitė
Violeta Palčinskaitė
© Akvilė Petraitytė

„Esu dėkinga visiems, kurie manimi įtikėjo, o labiausiai skaitytojams, kurie mane iki šiol skaito. Man tai vis dar yra kaip stebuklas. Parašai eilėraštį, net baisu sakyti, prieš keturiasdešimt metų, o jis vis dar gyvas, koks pyplys jį vis dar skaito. Šis užauga ir tą eilėraštį kartoja savo vaikams. Aišku, kad smagu. Tai yra svarbiausias akstinas kažką daryti“, – sakė beveik prieš mėnesį didelį pokštą – memuarų knygą „Atminties babilonai arba aš vejuos vasarą“ (leidykla „Tyto alba“) – pristačiusi poetė, rašytoja, dramaturgė, scenarijų autorė Violeta Palčinskaitė.

„Beveik niekada neskaitydavau atsiminimų knygų“

Paskutinį kartą kalbėjome prieš dvejus metus, kai pradėjote rašyti memuarus, o visas procesas, pasirodo, truko trejus. Gana ilgai dėliojote prisiminimus.

Tai nėra dokumentinė chronologine tvarka surašyta knyga. Ką reiškia treji metai? Knyga pasirašo kur kas greičiau. Niekada neturėjau dienoraščių, užrašų, todėl reikėjo labai susikaupti, kad iš tų babilonų ištraukčiau tai, kas svarbiausia.

Tas pasiruošimo laikotarpis kainavo daugiausia nervų, įsitempimo, atrankos momento, ko reikia, o ko galbūt ne. Jis buvo kankinantis, varginantis, pilnas abejonių, nepasitikėjimo savimi.

O kai jau sėdi rašyti, kaip sakė poetė Judita Vaičiūnaitė, kažkas ranką vedžioja, tada iš tiesų vyksta tai, ko negali paaiškinti. Kitą sykį naktį tave meta iš lovos rašyti, net nežinant apie ką, tarsi savaime dėstosi sakiniai, prisiminimai. Po to šviesos užgęsta, vėl nieko nėra.

Norėjau, kad knyga paliktų lengvumo įspūdį, o ne sunkumą, liūdesį. Visi turime kažką dramatiško, baisaus prisiminti.

Vis šaipėtės iš savęs, kad nors prisiekinėjote niekada nerašyti atsiminimų, pokštelėjote memuarų knygą ant stalo.

Kaip čia dabar iš savęs nesišaipyti? Atvirai pasakysiu, kad beveik niekada neskaitydavau atsiminimų knygų, net nežinau kodėl. Atrodo, ai, ką čia svetimi gyvenimai, o prašau, kaip nutiko, – nusijuokia memuarų autorė. –

Aišku, buvau neteisi, yra įdomių, gražių atsiminimų knygų apie puikius žmones. Tai irgi mane stabdė. Ką jau čia pasakysiu? Pati niekada nebūčiau to padariusi. Labiausiai esu dėkinga tiems, kurie įtikėjo, kad tai galiu. Vien tai man buvo didžiausias siurprizas.

Beveik visą savo gyvenimą kuriate ir vis dar nepasitikite savo kaip kūrėjos jėgomis?

Visą gyvenimą savimi labai nepasitikiu. Turiu pripažinti, kad ši savybė man visada trukdė ir trukdo iki šiol. Kai bandai, kažkas išeina, kai kas ir neišeina. O jeigu nebandai, tai tikrai nieko nebus.

Rimti kolegos Jus, nerimtą vaikų poetę, pripažino ir vertino. Daug gražių žodžių išsakyta ir per pristatymą, iš kur tas nepasitikėjimas?

Per tokius vakarus visi šnekame galbūt truputį gražiau, negu yra. Tai yra tokia paradinė komplimentų pusė. Esu dėkinga visiems, kurie manimi įtikėjo, o labiausiai skaitytojams, kurie mane iki šiol skaito. Man vis dar tai yra kaip stebuklas. Parašai eilėraštį, net baisu sakyti, prieš keturiasdešimt metų, o jis vis dar gyvas, koks pyplys jį vis dar skaito. Šis užauga ir tą eilėraštį kartoja savo vaikams. Aišku, smagu. Tai yra svarbiausias akstinas kažką daryti.

„Viskas gyvenime prasideda nuo žaidimo“

Internete neseniai dalytasi vėžiu sergančio paauglio priekaištais tėvams – jums bus gėda, kad tiek reikalaujate iš vaikų, verčiate juos dirbti. Tai ne vieno vaiko nuoskauda, specialistai irgi pripažįsta, kad tėvai nuo mažumės tiek reikalauja iš vaikų, kad jiems nebeleidžiama džiaugtis vaikyste, mokytis žaidžiant, o ne koncentruotis į rezultatus. Ar manote, kad vaikams dabar mažiau nei prieš keturiasdešimt metų leidžiama būti vaikais? Vaikystė nebe tokia lengva kaip anksčiau?

Nesutikčiau su tuo, bet čia tik mano nuomonė. Augau šeimoje, kur buvo daug žaidžiama, kur tėvai man skyrė daug laiko. Gal dabar tėvai to laiko nedaug turi ir tas noras bet kokiu būdu vaiką užimti yra kartu ir siekis patiems kažkiek turėti to laisvo laiko? Tėvai yra labai užimti, nieko nespėja, nes gyvenimas dabar be galo skubantis?

Viskas gyvenime prasideda nuo žaidimo. Reikėtų vaikui sugrąžinti tą vaikystę, paprastą žaidimą, nebūtinai tik išmaniajame telefone ar kompiuteryje, pačių pasidaryta lėlė ar pasižaidimas prie vakarienės stalo ugdo vaiko fantaziją. Nesakau, kad nereikia darbo įgūdžių, bet vis tiek pradžioje turėtų būtų žaidimas.

Su Jumis daug žaisdavo?

Taip, bet buvo laikas, kai nebuvo nieko kito – kompiuterių ir tokių žaislų, kuriuos vaikai dabar turi. Užtat buvo daug knygų ir daug susigalvotų žaidimų pagal tas knygas. Jei paskaitome apie indėnus, tėvas apverčia dvi taburetes, uždeda pledą – su juo esame indėnai nuosavoje palapinėje. Jeigu knyga apie batuotą katiną, užsimaukšliname kepurę su plunksnomis. Gal atrodo paprasta, primityvu, bet tai ugdė mano fantaziją. Nuo vaikystės tėvai ją lavino, o vėliau irgi nenustojau, jei apie nieką negalvotume ir neišsigalvotume, būtų nuobodu gyventi. Galbūt pedagogai kitaip mąsto, bet tokia mano nuomonė.

Ar dažnai išgirstate aplinkinių pastabų apie save – o, tokio amžiaus (poetei lapkričio pabaigoje suėjo 72-eji – red. past.) ir vis dar prisigalvoja visokių nesąmonių, lenda į avantiūras, nesurimtėja. Kaip sakė poetas Kazys Saja, velniukai vis dar žybsi Jūsų akyse. Kaip Jums pavyko juos taip prisijaukinti?

Po knygos pristatymo man paskambino K. Saja, dar norėjo pasidalyti vakaro įspūdžiais, ir vėl kartojo, kad iki šiol esu žaisminga. Manau, tai mano draugus linksmina.

Žinote, gal tas rašymas tam tikra prasme privilegijuota profesija, ypač, jeigu rašai vaikams. Anksčiau būčiau sakiusi, kad dar pati esu vaikas, o dabar gal jau suvaikėjusi. Man iki šiol nesvetima papokštauti, paskambinti draugams ir ką nors neįtikėtino paporinti, jie išsižioję klauso ir tiki, kol nepradedu juoktis, tada susiima – oi, tai vėl čia tavo monas. Gal dabar mažiau pokštų krečiu nei anksčiau, bet tai yra manyje. Man atrodo, tai puošia gyvenimą.

Jums to linksmumo „įdėta“ ne tik nuo gimimo, svarbu ir pastangos matyti šviesesnę, džiugesnę kasdienybės pusę?

Neprisiversi, jei to viduje neturi. Jeigu tą dieną yra taip, o ne kitaip, paimi gerą knygą, pasiklausai muzikos, nelendi į tuos nuotykius. Vis tiek net tą liūdesio dieną jau galvoju, kur čia galima dar nuvažiuoti, kur, nusipirkus bilietą ir niekam nieko nesakius, sėsti į lėktuvą ir, dingus porai dieną, ko nors prigalvoti? Man labai daug duoda kelionės. Jos yra svarbi mano gyvenimo dalis. Jeigu neišvažiuoju, tai bent pasvajoju, kur galėčiau.

Ar dar daug vietų, kur norėtumėte nukakti?

Žinoma, žemėlapis didelis, nereiškia, kad visur spėsiu pabuvoti. Kelionės praplečia vaizduotę.

Ne tik vaizduotę, bet ir draugų ratą?

Esu daug kur keliavusi visiškai viena. Buvo daug kelionių, kai, išskyrus viešbučio administratorę ar padavėją, nebuvo su kuo net žodžiu persimesti. Tai irgi įstabu. Sėdi kavinukėje, stebi žmones. Prieina turistas ar vaikas, užkalbina. Tai labai daug duoda ir tada didesnė galimybė stebėti aplinką. Be abejo, kai gali keliauti su draugais, jau visai kitos įdomybės.

Reikia avantiūrizmo ir drąsos, kad išvažiuotum vienas.

Na, sulig metais gal labiau įeini į protą. Kai pagalvoji, kažkur važiuoji kalbos nemokėdamas, dar ir sveikatos bėdų turi... Viešpatie, gali gatvėje nukristi ir niekas nežinos, kas tu, iš kur tu ir kur ieškoti tavo artimųjų. Dabar pripažįstu, gal kartais neapdairiai elgiausi, bet vis tiek, jei pasitaikytų proga, padaryčiau lygiai tą patį.

Ar pajaučiate, kad amžius vis dėlto Jus stabdo? Ar dažniau mūsų sąmonė, nuostatos mus riboja, kai kiti, gydytojai tau kažko neleidžia, kai negali ar manai, kad jau nebegali kažko daryti?

Manau, mūsų žmonės labiausiai kenčia dėl to, kad patys save nugesina, patys apriboja. Dar liūdniau, aplinka juos riboja, ji daro, sakyčiau, gana negatyvų poveikį. O aš ką? Kol kas neriboju savęs, o kaip bus, taip.

Šviesios atminties kino režisierius Algirdas Araminas sakydavo, kodėl žmonės nori numirti lovoje, koks skirtumas, ar ne įdomiau kur nors pakeliui? Pritariu jo minčiai. Kitam nepasakysi, kaip kiekvienas jaučiasi savyje, kiek turi savyje avantiūrizmo, nuotykio.

Visokių momentų būna, kitąsyk galvoji, niekas tavęs nustebinti negali, o kitą dieną dar gali. Daug priklauso nuo paties nusistatymo, požiūrio, teigiamų emocijų. Kitąsyk ir žodis gali nužudyti, ir žodis gali prikelti. Tada vėl kitaip galvoji apie save, aplinką ir ieškai pigių bilietų.

„Kol kas esu laiminga, kad taip gyvenimas susiklostė“

Kurie malonumai, be kelionių, dar būtini? Minėjote kavą, kurios, rašydama atsiminimus, gerokai padauginote. Susitikome Jūsų mėgstamoje šokoladinėje, taigi be saldumynų kasdienybė irgi gerokai apkarstų?

Kasdienių malonumų, kurie kelia nuotaiką, yra labai daug. Ne visi jie yra pagirtini, kaip saldumynai ar kava, o kur gera knyga, malonus pokalbis telefonu, kelionės perspektyva...

Moku sau pasidaryti malonumą iš paprastų žemiškų dalykų. Labai mėgstu gėles. Jei ateina draugai apgailestaudami, kad šįkart neatnešė gėlių, atsakau, nesijaudinkite, per gyvenimą esu gavusi šitiek gėlių, kad užtektų penkioms vestuvėms ir septynioms laidotuvėms.

Daug vakarų, susitikimų, taip jau susiklostė per visą gyvenimą. Nepažįstami žmonės, vaikučiai vis atneša gėlių, tai mane labai jaudina. Jų visada pilna namuose. Aišku, kai nėra susitikimų, nėra ir gėlių, tada nueinu į turgelį ir jų priperku.

Minėjote, dažnai paimate į rankas gerą knygą. Kokios Jums yra geros? Ką mėgstate skaityti?

Skaitau daug ir įvairias knygas. Iš pačių paskutinių – Sauliaus Šaltenio „Žydų karalaitės dienoraštis“. Jo knyga mane ir sukrėtė, ir sužavėjo. K. Saja kiekvieną kartą man skambindamas primena, kad turiu labai įdėmiai perskaityti Carlą Gustavą Jungą.

Per knygos pristatymą Vilniaus rotušėje poetas citavo jo mintį apie šiuolaikinius žmones, kurie nesugeba rašyti pasakų, todėl nepastebi daugelio dalykų. Tai kodėl jo vis neskaitote, kad turi nuolatos Jums priminti tai daryti?

K. Sajos įkalbėta prieš dvejus metus Knygų mugėje nusipirkau C. G. Jungo knygą. Kol rašiau autografus savo skaitytojams, apačioje buvo krepšelis su knyga, tačiau jį man pavogė. Tada nuėjau ir nusipirkau antrą knygą, ją varčiau. Tai sunki knyga, bet dabar pasižadėjau kruopščiai perskaityti nuo pradžios iki galo.

Neseniai su malonumu perskaičiau „Puaro ir aš“, kur aktorius Davidas Suchet pasakoja apie atliktą Erkiulio Puaro vaidmenį. Labai įdomi knyga. Ta serialo kūrimo virtuvė man pasirodė labai įdomi, jo pasakojimas įdomus ir atviras. D. Suchet man padarė netiesioginę įtaką, nes norėjau, kad mano prisiminimų knyga irgi būtų tokia šviesi.

O kino pasaulyje, nesunku nuspėti, kokia ten maišalynė, kiek ten intrigų, bet apie kiekvieną aktorių jis rašė gražiai, su pagarba ir dėkingumu. Žinoma, mane žavi ir pats aktorius. Patiko ir Salvadoro Dali biografija, kurią jis parašė dar nepasenęs. Sakiau, kad neskaitau tokių knygų, pasirodo, skaitau!

Ar buvo akimirkų, kai manėte, kad tos atsiminimų knygos taip ir nepabaigsite?

Maniau. Apmąstymo, pastabų užsirašinėjimo laikotarpiu rankos nusileido ir atrodė nieko nebus. Gal tai natūralus procesas? Kiekvienam rašančiam užeina tokių momentų.

Kas stabdė, pats žanras, kuris verčia pernelyg atsiskleisti?

Ko nenori, to neatskleidi. Juk kartais nėra prasmės, nenori, dar gyvi tie žmonės, apie kuriuos nenori rašyti blogai, o galbūt gerai negali. Didžiausias stabdis buvo mano nepasitikėjimas savimi, tai reiškia, kad pati su savimi ginčijausi.

Knygoje rašote, kaip mama atsidūsta ir pasako, kaip jų visų pasiilgau, prisiminusi mirusius artimuosius. Ar tas braidymas praeityje buvo skausmingas, pamatėte, kiek daug žmonių jau nebėra ir kaip jų visų Jums trūksta?

Taip, lygiai tą patį galiu pasakyti kaip mama. Labai keistas pojūtis apima, kai rašai apie tėvus. Nesu pernelyg sentimentali, bet visą laiką, kai rašiau šią knygą, jaučiau juos šalia. Iškildavo tokie realūs vaizdiniai, kad net sakydavau, tėveliai, pabuvote, pakalbėjome, o dabar jau išeikite.

Nenorėjau liguistai prie jų prisirišti, tas pojūtis ir labai malonus, ir graudus, tarsi tokia apsauga. Knygą užbaigiau, viskas dingo. Tėvų apsauga, žinoma, jeigu jie kažkur ten yra, liko, bet tas jų toks stiprus, vos ne apčiuopiamas artumas dingo.

Pati vaikų neturite, bet pačius brangiausius, šviesiausius ir tikrai įdomius atsiminimus, kurie atspindi daugelio šeimų per karą, pokariu patirtus išgyvenimus paliekate, perduodate į ateitį. Per Jūsų knygą artimieji gyvens toliau?

Taip galvojau, kai rašiau. Tuos visus žinomus žmones – Juditą Vaičiūnaitę, Donatą Banionį, Juozą Miltinį – ir taip atsimins, jie niekada nebus pamiršti. Tačiau iš paprastų detalių kiekvienas mūsų susidėliojame savo prisiminimus. J. Miltinis nusirėžė kaklaraištį, tik aš tai mačiau, kiti jį prisimins kitaip.

Mano knygoje liks tas lėlių daktaras, keliaujantis per Kauno Žaliakalnį. Taip jį ir matau pasiligojusį, šlubčiojantį su „sietka“, kurioje supasi surinktos lėlės. Arba vienas garsiausių Kauno konditerių Feliksas Urba. Daug kas jį mena, bet šitaip, kaip jis su pyragaičių, vaizduojančių sumuštinukus su lašiniais ar dešra, padėklu įsiveržiantį į vaikų gimtadienį, taip aš jį prisimenu. Tos detalės man labai brangios, gal kažkam jos sukels panašių jų pačių prisiminimų.

Kiekvieną knygos skyrių ir jo pasakojimą lydi asmeniški, Jums brangūs daiktai, kuriais vis dėlto sutikote pasidalyti su skaitytojais?

Kai leidėjams kilo sumanymas iliustruoti knygą daiktais, daugmaž primečiau, kurie kuriam skyriui tiktų. Jokių minčių neturėjau apie viršelį, bet kai pamačiau ant jo iškeltą šį paukštelį, mane tai sukrėtė. Pradžioje net išsigandau, sakys, kad tai vaikiška knyga. Jos dailininkė Ilona Kukenytė turėjo begalinę intuiciją, atrinko šį paukštelį, nors tikrai nežinojo, ką tas paukštelis man reiškia.

Be jo knygos „veidas“ atrodytų per rimtas, ne toks žaismingas. Kokia šio žaisliuko istorija?

Turėjau visą dėžę prieškarinių kalėdinės eglutės žaisliukų iš tėvų namų. Jie visi buvo labai plonyčiai, trapūs. Liko tik tas vienas paukštelis, kurį visada įsegu į pačią eglutės viršūnę.

O su paukščiukais nutiko tokia istorija. Prieš kelerius metus vasarą lankiausi Vokietijoje, Saksonijoje. Mus nuvežė į labai gražų miestelį, visi nuėjo prie slėnio, o aš sąmoningai nuo jų atsilikau ir pasileidau siauromis senamiesčio gatvelėmis. Užtikau tokią keistą krautuvėlę kaip iš K. Anderseno pasakų, kur pamačiau dėžutėje tris tokius pat paukštelius – geltoną, žalią ir raudoną.

Jie buvo vienas prie vieno kaip tas paukštelis iš tėvų namų. Senas pardavėjas mane patikino, visai gali būti, kad šiuos, kaip ir mano senąjį, žaisliukus vis dar gamina ta pati tebegyvuojanti prieškarinė firma.

Kai su tais trimis paukšteliais rankose prisijungiau prie grupės žmonių, jie visi iš manęs juokėsi, kad aš vasarą perku kalėdinius žaislus. Jiems atsakiau: nieko neišmanote, čia linkėjimas nuo mano tėvų. Mane visada lydi tokie keisti nuotykiai. Nesu burtų gerbėja, bet kai nutinka, jokiais mokslais to nepaaiškinsi.

Ne tik prisiminimų knyga ir didžiųjų metinių švenčių laikas primena apie artimuosius, kurių nėra. Ar šis metas Jums būna liūdnas, vienišas?

Niekada neturiu pojūčio, kad esu vieniša, nes turiu draugų. Na, o vienatvė yra nuostabus dalykas. Užsidegi žvakelę, gali pamąstyti ir prisiminti, bet turiu jus nustebinti, niekada neturiu tokio džiaugsmo. Kai draugai skambina ir kviečia pas save, visą laiką meluoju: tam sakau, kad einu pas aną, o kitam, kad pas šitą, o aš, kaip tame anekdote, sau sėdžiu ir man labai gera. Taip nepavyksta, vis tiek mane ištempia. Problema yra išsislapstyti, kad gaučiau tą vienatvės dalelytę.

Man galbūt liūdnesnis laikas iki Kūčių, Kalėdų. Tada daugiau turiu galimybių pabūti su savimi, tada iškyla vaizdinių apie artimuosius, tėvus. Mano gyvenimas yra kaip tie babilonai, nežinai, ką darysi rytoj, kur važiuosi poryt, kurie draugai atsiras šiandien. Ačiū Dievui, visą laiką dar esu veiksme. Kada jau nebėra ką daryti ir mąstyti, nebėra turbūt ir žmogaus. Kol kas esu laiminga, kad taip gyvenimas susiklostė.

Per memuarų knygos pristatymą visiems linkėjote džiaugsmo, šviesos ir būti laimingiems. Kas jums suteikia tos šviesos, kai aplanko ir ne visai šviesios nuotaikos?

Daugiausia džiaugsmo suteikia, kai padarai, ką tais metais buvai suplanavęs. Man šiuo metu pats didžiausias džiaugsmas yra knyga, kurios nesitikėjau parašyti. Ją laikau rankose ir dar netikiu, kad ji mano. Man labai svarbu, kad joje įamžintas tėvų atminimas. Po manęs niekam tai nebus svarbu. Taip tarsi atlikau pareigą, o paskui visada smagu būti su draugais.

Šventės Jums siejasi su ryšiu, jo išsaugojimu. Ne tik su draugais, bet ir skaitytojais. Kūrėjui reikia buvimo su savimi, bet ir priimti tą atpildą, bendrauti su skaitytojais?

Rašymas yra vienuoliškas darbas. Esi vienas su savimi, sėdi dieną naktį, savaites, mėnesius. Tada atsiranda poreikis – tų žmonių, judėjimo, margumo, šviesų, garsų, nuotykių, netgi tuščių plepalų. Tai yra smagu. Kartais to irgi pasidaro per daug, ateina laikas vėl atsiskirti, – ilgą ir smagų šokoladu pasaldintą pokalbį prieš šventes baigė poetė V. Palčinskaitė.

Rašytoja Palčinskaitė: visą gyvenimą savimi labai nepasitikiu

Violeta Palčinskaitė
+10