Aktorius Šarūnas Zenkevičius: yra žmonių, kurie išjudina Visatą

Šarūnas Zenkevičius  (nuotr. Teatro studija „Theaomai“)
Šarūnas Zenkevičius (nuotr. Teatro studija „Theaomai“)
  © Organizatoriai
Alfa.lt
2015-12-21 14:53

Tokiais žodžiais aktorius Šarūnas Zenkevičius apibūdina dieviškumo apraiškas. Šarūnas ir pats vienas iš visatos judintojų, jo atliekami vaidmenys tiek teatre, tiek kine pritrenkia gaivališka, neišmatuojama energija. Teatro studijoje „Theaomai“ Šarūnas Zenkevičius vaidina tris metus. Pakalbinome Šarūną kaip jam sekasi kurti, atrasti ir dalintis su žiūrovais savo atradimais.

Spektaklyje „Broliai Karamazovai“ atlieki vieną pagrindinių vaidmenų. Koks tavo santykis su kuriamu veikėju Fiodoru Pavlovičiumi Karamazovu?

Fiodoras Pavlovičius yra šeštą dešimtmetį įpusėjęs vyriškis, o man tik 25-eri. Todėl sunkiausia rasti būdus, kaip perteikti jo gyvenimo patirtį. Jos neįmanoma suvaidinti. Einant laikui vaidmuo keičiasi. Gyvenime esu labiau intravertas, o šis vaidmuo reikalauja ypatingai daug man nebūdingų, neišreiškiamų savybių. Fiodoras Pavlovičius yra sumanus chameleonas, kenkėjiškas ir sentimentalus monstras, kuriam niekaip nesiseka numalšinti pernelyg didelės aistros gyvenimui, o ypač malonumams. Kai kuri vaidmenį, net ir tokį užkietėjusį niekšą kaip Fiodoras Pavlovičius, tampi jo savotiškas advokatas. Kai pradedi suprasti, iš kur kyla jo piktadarystės — negali jo pasmerkti. Tada jis ir tampa artimas.

Kas tau yra F. Dostojevskio „Broliai Karamazovai“?

Kūrinys, kurio dar neperskaičiau. Turiu omeny ne tai — aš jį skaičiau, nuo pradžios iki pabaigos, ne vieną kartą, kai kurias vietas skaičiau daugybę kartų. Bet vis dar skaitau. Skaitau turbūt todėl, kad būdamas kažkur apačioje, trumpam pasijusčiau viršūnėje, ir kad dar kartelį įsitikinčiau, koks trumpas ir greitas yra kelias žemyn. Skaitau, kad prisiminčiau tai, ką atrodo, jog žinau, bet nuolatos užmirštu ir vėl pametu. Turbūt „Broliai Karamazovai“ tai ir yra. Knyga, kurią skaitau.

Kiek aktualios šiandien ten sprendžiamos problemos, deklaruojamos vertybės, juk šiandieninis žiūrovas neretai persisunkęs įvairiausiais vienkartiniais šou, blizgučiais, projektais ir t.t.

Spektaklio ašis yra Karamazovų šeimos suirutė, iš kurios išplaukia meilės ir aistros, o paskiau nusikaltimo ir kaltės temos. Daugiausia erdvės spektaklyje suteikiama Dievo problemai, kurią vienaip ar kitaip iškelia visi personažai. Dievo paieškos, tikėjimo kova su netikėjimu, pilnatvės troškimas turbūt nėra svetimas jokiam gyvam žmogui. Šios temos yra universalios. Spektaklis „Broliai Karamazovai“ išsiskiria savo nuoširdumu, tikrumu ir gyvumu. Turbūt to labai trūksta šiandieniniam žiūrovui, kuris pavargęs nuo „vienkartinių blizgučių“. Džiaugiamės, kad spektaklis surenka pilnas sales, tai įrodymas, kad tokio pobūdžio spektaklis reikalingas, žiūrovas neabejingas amžinosioms temoms.

Autorius romane kalba apie Dievą, koks būtų pasaulis be Dievo?

Dievas pats savaime nėra nei gėris, nei blogis. Mes nežinome, kas tai yra, tik turime krūvą įsivaizdavimų. Dievu galima nuoširdžiai tikėti, o taip pat puikiausiai manipuliuoti. Dievo buvimo idėja sėja žmonėse baimę, kuri juos verčia atnašauti, laikytis moralinių-dorovinių principų, nes antraip už savo nuodėmėles reiks atsakyti anapus. Ir nuo to priklausys tolimesnis likimas amžinybėje. Na, o kas tos baimės neturi, gali gyventi ir kitaip. Galime tik paspėlioti, kas atsitiktų, jeigu staiga visame pasaulyje išnyktų dievobaimingumas arba tikėjimas gėriu ir visi žmonės galutinai suvoktų savo gyvenimą, kaip vienkartinį ir baigtinį.

Koks tavo santykis su Dievu?

A.Camus frazė labiausiai tinka apibūdinti mano tikėjimą: „Nesu tikintis, bet nesu ir ateistas“. Norėčiau tikėti labiau, bet neišeina. O šiaip, gal didesnę reikšmę man turi idealai, įgyti ir prarasti per gyvenimą. Yra žmonių, kurie turi savyje kažkokią dievišką paslaptį, unikalią ir neįmenamą. Yra tokių, kurie dieviškai groja gitara. Yra ir tokių, kurie geba dieviškai rutulioti mintis, apčiuopti neįprastą erdvę už žodžių ir trumpam apgyvendinti savo pasaulyje. Tai būna reti ir trumpi momentai. Turbūt juose randu savo Dievą.

Kaip atsirado teatro trupė Theaomai? Kuo ji kitokia, nei kitos teatro trupės Lietuvoje?

Teatras-studija „Theaomai“ susikūrė prieš trejus metus. Jos pagrindą sudaro aktoriai 2012 metais baigę LMTA vaidybos studijas. „Theaomai“ spektakliai yra minimalūs vizualiais sprendimais, dekoracijomis. Juos galima pavadinti aktoriniais spektakliais. Didžiausias dėmesys skiriamas vaidmenų sukūrimui ir gebėjimui kiekvieną kartą scenoje ieškoti naujų dalykų, kaskart suteikti minčiai laisvę ir naują kvėpavimą, neužstrigti konstrukcijose, išlaisvinti personažą ir gebėti jo kailyje improvizuoti. Aktoriai spektakliuose kuria ne tik vaidmenis, bet ir garsus, atmosferą, atlieka muziką gyvai. Dar svarbu pabrėžti tai, kad „Theaomai“ spektakliai siekia maksimaliai priartėti prie žiūrovo. Publika dažnai būna scenos veiksmo centre.

Kada ir kur galima pamatyti Šarūną Zenkevičių?

Aš esu laisvai samdomas aktorius, todėl nesu pririštas prie jokio teatro. Šiuo metu vaidinu keturiuose spektakliuose: „Broliai Karamazovai“ (rež.: S. Krivickienė), „Dieviškoji Komedija“ (rež.: E. Nekrošius), „Rojus“ (rež.: E. Nekrošius) ir „Kaligula“ (rež.: V. Bareikis). Greitu metu su viena pradedančia režisiere dirbsiu prie A. Camus „Svetimo“. Artimiausiu metu vaidinsiu Gruodžio 31-ąją dieną spektaklyje „Broliai Karamazovai“.

Jei galėtum pasirinkti epochą kurioje gyventi, ką pasirinktum?

Norėčiau būti gimęs 1960-siais, D.Britanijoje. Tikriausiai paauglystėje būčiau įkūręs pankroko grupę...

Kalbino: Sandra Latanauska

Aktorius Šarūnas Zenkevičius: yra žmonių, kurie išjudina Visatą

Šarūnas Zenkevičius  (nuotr. Teatro studija „Theaomai“)