Emigrantams padedanti lietuvė: žmonės chroniškai įpratę negauti pagalbos

„Nepaisant to, kad mes esame ten, esame čia“, – apie psichologinį nesaugumą, kultūrinį šoką, lūkesčių neatitinkančią realybę Oslo lietuvių bendruomenės pirmininkei Linai Baltrukonienei dažnai prisipažįsta emigravę lietuviai. Nemažai išvykusiųjų jaučiasi depresyviai, turi adaptacijos, vaikų auklėjimo sunkumų, suicidinių minčių, yra chroniškai įpratę negauti pagalbos, neperkanda kitokio požiūrio į šeimos modelį. Kai kurie psichologinį saugumą sieja su geresne finansine padėtimi ir sutrinka, kai jai pakitus nepasijunta laimingi.

Jaučiasi depresyviai arba bando tapti tobulais tėvais

Išlipti iš lietuviškų batų daugiau nei 35 tūkst. narių turinčios Norvegijos lietuvių bendruomenės nariams sekasi įvairiai – vieni greitai įsilieja į naujo gyvenimo tėkmę, kiti užsidaro, įsikimba įprastų ritualų ir krizes išgyvena tyliai, negriaudami gero gyvenimo iliuzijos. Prieš porą metų psichologės Svetlanos Dudaitienės atlikta internetinė apklausa parodė, kad 57 proc. joje dalyvavusių Norvegijos lietuvių jaučiasi depresyviai, 10 proc. turi suicidinių minčių, kas trečia šeima patiria vaikų auklėjimo problemų.

Juos kamuoja egzistencinis nerimas, sunku perprasti vietinę kultūrą, prisitaikyti prie kitokio požiūrio į vaiko autonomiją ir tėvų dalyvavimą jo gyvenime, susirasti draugų norvegų. Prisideda ir lūkesčių neišpildžiusios realybės išbandymai, polinkis į tylią rezistenciją užuot prašius pagalbos, margesnės visuomenė baimė.

Norvegijos lietuvius konsultuojanti L. Baltrukonienė prisiminė, kad kartais su ja susisiekia moterys, kurios išvykusios siekia tapti idealiomis mamomis ir jaučiasi savo tikslo neišpildančios. Puse lūpų apie prarastą „šeimos maitintojo“ statusą, aukštesnius norvegų reikalavimus dalyvauti vaikų gyvenime prasitaria ir vyrai.

„Žmonės yra chroniškai įpratę negauti pagalbos“, – kartais įvykstančią savanorišką atskirtį, kai bandoma su pokyčiais susidoroti savarankiškai, apibūdino Oslo lietuvių bendruomenės pirmininkė.

Išvažiavę iš savo šalies lietuviai tikisi gyventi lengviau, bet patenka į visiškai naują aplinką, kurioje trūksta palaikymo, išklausyti pasirengusių žmonių, įprastų taisyklių, ir netgi paprastas tėvų susirinkimas darželyje gali virsti išbandymu. Dalis žmonių jaučia išmoktą bejėgiškumą ir vengia praverti valstybinių įstaigų duris, iš anksto įsitikinę, kad geriausiu atveju pateks į biurokratines pinkles.

„Man kartais susidaro įspūdis, kad žmogus būna morališkai nepasiruošęs įvyksiantiems didžiuliams pokyčiams, – apie psichologinę emigrantų būseną kalbėjo L. Baltrukonienė. – Galvoja, kad, pakeitus šalį gyvenimas, šeimos santykiai išliks stabilūs, tačiau viskas gali labai stipriai pasikeisti – ir kasdienybė, ir pats žmogus. Tai nesukuria saugumo jausmo. Visą laiką esi nežinojimo ir ieškojimo būsenos, jautiesi pažeidžiamas, neturi palaikančio tinklo ir nesi tikras, ar visais atvejais susitvarkysi.“

Svetimoje šalyje besikuriantiems žmonėms kylančias emocines krizes Norvegijoje gyvenanti ir dirbanti lietuvė puikiai pažįsta. Nors pati kurį laiką studijavo šioje šalyje, buvo išmokusi kalbą ir išvažiavo kartu su norvegų firmos pasiūlymą persikelti iš Lietuvos gavusiu vyru, pateko į komfortišką, palaikančią aplinką, po metų rimtai svarstė sugrįžti. Ilgėjosi artimųjų, draugų, jautė savotišką kultūrinį šoką. „Išvažiavimas į kitą šalį yra atsisveikinimas su tuo, kas buvo, jis panašus į gedėjimo procesą, žmogus išgyvena panašias fazes: šoko būseną, atmetimą, susitaikymą.

Normalu jausti nepasitenkinimą, atmetimą, paskui susitaikyti, bet tai turėtų tęstis ne ilgiau nei dvejus–trejus metus. Žmogus turi suprasti, kad jeigu jis ir pyks ant naujos šalies, ją atstums, bet galų gale susitaikys ir eis į priekį.

Jeigu įstrigsi neigimo, aplinkos ignoravimo fazėje, nejudėsi į priekį“, – aiškino L. Baltrukonienė.

Trikdo reikalavimai pareigas vaikui dalytis po lygiai

Naują gyvenimą pradėję žmonės kartais tikisi jį kurti pagal anksčiau galiojusias taisykles. Ne vienai šeimai tenka mėginti prisitaikyti prie norvegų požiūrio, kad abu tėvai turi po lygiai rūpintis atžalomis.

„Dabar lietuviai gana stipriai dalyvauja vaiko auklėjimo procese, bet mamos apie gerus tėčius vis dar pasako, kad „jis labai daug padeda auginant vaiką“. Norvegų šeimose tokio supratimo nėra, vaiką augina abu. Esu girdėjusi, kad atvykusiems į Norvegiją būna sunku lygiavertiškai pasidalinti pareigas, ne visiems priimtina, kad sistema tikisi iš mamos ir tėčio vienodo dalyvavimo“, – pastebėjo emigravusi lietuvė.

Lietuvoje kamavusias bėdas problemų turinčios šeimos išsiveža ir į užsienį. Įpratę prie smurtinių santykių, turintys žalingų įpročių, neišsiaiškinę svetimos šalies požiūrio į tėvystę suaugusieji bando taip pat gyventi ir emigravę. Tokie bandymai, pasak su sunkumų turinčiomis šeimomis dirbančios Švenčionėlių socialinių paslaugų centro Paramos šeimai tarnybos psichologės Editos Pečiūrienės, dažnai būna nesėkmingi.

Prie naujo gyvenimo kartais sunkiai prisitaiko vaikai – prieš keletą metų surinktais Darbo ir socialinių tyrimų instituto duomenimis, 16 proc. išvykusių tėvų vaikų buvo reikalinga skubi psichologinė pagalba.

„Kai pasirenkamas kelias išvykti, galvojama ne apie psichologinę būseną, o apie tai, kad, pakeitus gyvenamą aplinką, susiradus darbą, viskas savaime susitvarkys. Tuo metu pagrindinis poreikis, matyt, yra sumažinti materialinį nepriteklių. Nepagalvojama, ką tai emociškai gali reikšti vaikui, – adaptacijos metu jis yra psichologiškai pažeidžiamas, nes iš vienos pusės gali greičiau negu suaugęs pritapti prie aplinkos, iš kitos pusės, įėjimas į naują kultūrą, darželį, mokyklą yra labai didelis iššūkis.

Atsiranda kalbos barjeras, kuris dar labiau sustiprina neigiamą emocinę būseną. Vaikai ar suaugusieji negali tinkamai išreikšti jausmų, minčių, įvardyti savo poreikių, todėl tėvai, iškilus problemų, gali pasirinkti vengimą, nepriimti pagalbos, neišsiaiškinę, kas siūloma, jos atsisakyti, o vaikai – imti elgtis netinkamai“, – sakė E. Pečiūrienė.

Lūkesčių griūtį maskuoja iliuzine laime

Savotiška krize tampa ir suvokimas, kad nesipildo lūkesčiai išvažiavus užsidirbti pinigų, įsikurti, o susitvarkius materialinę gerovę tapti laimingam. Žmogus tikisi taip susikurti dvasinį saugumą, tik jis nebūtinai ateina turint finansinį pagrindą. Dar labiau iš vėžių išmuša nesėkmės ieškant darbo, mokantis kalbos, realizuojant save, įsitraukiant į bendruomenės veiklas.

„Yra ir toks momentas – dažnai į užsienį išvykę žmonės, nenorėdami parodyti savo tikrųjų išgyvenimų, sukuria iliuzinį laimės arba geros materialinės padėties vaizdą, pateikia gražias nuotraukas, likusiems Lietuvoje giminaičiams duoda suprasti, kad aš ten labai labai laimingas. Tai savotiška apgaulė jaunimui. Dirbu su globos namų vaikais, matau, kad jie apie gyvenimą užsienyje gauna informaciją iš „Facebook“, ten išvykusių draugų, nemato tikrosios situacijos – išvyksta neturėdami supratimo, kas jų laukia, nelabai suvokia, kur gyvens, kokį darbą dirbs, neturi kalbos įgūdžių, kai kurie, kiek pasikalbame, beveik nieko nežino apie šalį, kurioje apsistos.

Pagrindinis motyvas – aš galėsiu ten užsidirbti ir būti laimingas. Atsiranda potenciali rizika, kad jie gali būti įtraukti į tam tikras grupuotes arba net parduoti“, – kai kuriems išvykstantiems kylančias grėsmes apibūdino Švenčionėlių socialinių paslaugų centro, Paramos šeimai tarnybos psichologė.

Vaiko, o ne tėvų teises prioritetu laikančios, šeimoms padedančios norvegų organizacijos laužo galvas, kaip padėti probleminio elgesio įpročiuose įstrigusiems imigrantų vaikams. Vaiko gerovės srityje dirbančios organizacijos „Voksne for barn“ vadovė Randhi Talset pastebėjo, kad kitoks šeimos modelis, santykiai tampa išbandymu suaugusiesiems. „Jūs atvykstate į naują šalį, prarandate savo kaip autoriteto pozicijas šeimoje. Turite kitaip auklėti vaikus, kalbėtis su jais vietoje pliaukštelėjimų, smurto. Vaikai, ypač paaugliai, tokių pokyčių irgi gali nesuprasti“, – aiškino R. Talset.

Pasikeitusios socialinės sąlygos, pasak jos, palankesnės mergaitėms – jos geriau mokosi, įgyja aukštąjį išsilavinimą, tuo metu berniukai prisitaiko sunkiau, neretai nebaigia vidurinės mokyklos.

Nesaugiai naujoje aplinkoje besijaučiantys lietuviai ieško kultūriškai artimų žmonių paramos arba užsisklendžia. „Norvegijoje veikia keturios lenkų mokyklos, lietuvių – dvylika. Kyla klausimas, ar taip yra dėl to, kad norime išsaugoti lietuvybę, ar bijome integruotis, leisti vaiką į kitokią kultūrinę aplinką? Galbūt nenorime priimti kitokių taisyklių, priešinamės naujiems reikalavimams, bijome parodyti silpnąsias vietas? Nežinomybė sukelia baimę ir pasipriešinimą – geriau būsiu mažiau matomas, neprašysiu pagalbos, man taip saugiau“, – pastebėjo psichologė E. Pečiūrienė.

Nenori „pralaimėti prieš save“

Išlikti ar sprukti atgal – tokia dilema aplanko net ir tuos, kuriems svetimoje šalyje sekasi. „Girdžiu iš psichologų, kad kartais lūkesčiai subliūkšta, žmonėms nesiseka rasti darbo, jie nesijaučia savo rogėse, nepatinka šalis, jos oras. Tačiau grįžimas į Lietuvą atrodo kaip pralaimėjimas, pripažinimas, kad jie bandė ir nepavyko“, – sakė L. Baltrukonienė.

Panašią būseną jai teko patirti, kai po metų ėmė svarstyti, ar sugebės psichologiškai prisitaikyti prie pokyčių. Mintis, kad galima būtų grįžti į Lietuvą, atrodė kaip pralaimėjimas prieš save – prireikė laiko suprasti, kad sprendimas pasilikti ar grįžti nėra „laimėjimas“ ar „pralaimėjimas“.

„Savo šalyje vienaip toleruoji sėkmes ir nesėkmes, išvažiuoji – ten lygiai toks pat pasaulis, reikia ir dirbti, ir uždirbti, skaičiuoti, tik kitomis sąlygomis. Svarbu tai, kaip esame subrendę kaip asmenybės, išmokę gyventi, nes mums išvažiavus asmenybė nepasikeičia, tik aplinka.

Išvažiavimo nesiečiau su psichologinės būsenos pasikeitimu, bet vienu aspektu jį vertinu kaip žmogaus stiprybę, nes reikia drąsos ir stiprybės nuspręsti, kad išvykstu. Turi rasti savyje jėgų pripažinti savo nesėkmes, tegu ir negarsiai, judėti, ieškoti, prisiimti atsakomybę prieš save – čia matau daug stiprybės reikalaujantį veiksmą. Bet reikia stiprybės judėti toliau, jei nepasiseka, kai nesinori grįžti, nes visi žinome, ką reiškia grįžti atgal ir pripažinti, kad nepavyko“, – Alfa.lt yra sakęs Krizių įveikimo centro savanoris, emigrantus internetu konsultuojantis psichologas Giedrius Dvilaitis.