Nupūtė dulkes nuo skiedrų amato

Įsigijęs lobį skubu juo dalytis. Tokia nuostata vadovaudamasis gyvena Gintas Čekauskas (Nuotrauka autorės  ir Zanavykų muziejaus)
Įsigijęs lobį skubu juo dalytis. Tokia nuostata vadovaudamasis gyvena Gintas Čekauskas (Nuotrauka autorės ir Zanavykų muziejaus)
  © Archyvas
Ūkininko patarėjas
2015-10-27 17:44

Įsigijęs lobį skubu juo dalytis. Tokia nuostata vadovaudamasis gyvena Gintas Čekauskas. Lobis jam – senoviški obliai, kiti etnografiniai įrankiai, daiktai.

Gintui ir jo žmonai Linai smagu savo sodyboje Lekėčiuose, Šakių r., sulaukti smalsuolių iš įvairių šalies kampelių, norinčių susipažinti su unikalia daugybės oblių kolekcija, kitais senaisiais medžio apdirbimo įrankiais, buities rakandais, spaudos bei literatūros leidiniais, radijo aparatais. Visa tai saugoma sutuoktinių sodyboje esančiame muziejuje.

Su naujausiu savo lobiu – skiedrų drožimo staklėmis G. Čekauskas pats išsiruošia pas lankytojus. „Noriu žmones, ypač vaikus, supažindinti, kaip Lietuvoje nuo XIX a. pradžios buvo gaminamos skiedros“, – sako lekėtiškis.

Parsivežė iš Dzūkijos

G. Čekauskas, nuvykęs į Ūtos kaimą netoli Dusmenų, Varėnos r., parsivežti savo muziejui eksponato – medžio pjovimo staklių, iš šeimininko išgirdo, jog šis turįs ir skiedrų gaminimo stakles. Vyrai greitai sulygo dėl kainos, ir Gintas namo grįžo su dvejomis staklėmis. Vienos – ypatingos.

„Tokios staklės Lietuvoje atsirado XIX a. pradžioje, kai šiaudinius stogus imta keisti skiedriniais“, – aiškina G. Čekauskas, patikslindamas, kad tuo laiku jo gimtasis kaimas, esantis Vilkaviškio r., pasienyje, taisėsi ne tik skiedrų – dar ir čerpių stogais. Čerpių gyventojai parsiveždavo iš užu sienos buvusios Vokietijos.

„Iš tėvelio pasakojimų atsimenu, kad senelis molines čerpes pirko Vokietijoje“, – sako G. Čekauskas.

Jo įsigytos skiedrų drožimo staklės pagamintos apie XX a. vidurį pagal pirmųjų Lietuvoje tokios paskirties staklių pavyzdį.

„Tai autentiškas įrenginys – tik dulkes apvaliau ir dvi ožiuko kojas pakeičiau. Pagamintas prieš karą arba pokariu“, – naujuoju lobiu, įsigytu pavasario pradžioje, gėrisi Gintas.

Žmogų pakeitė arkliukas

Be ožiuko, skiedrų drožimo įrenginį sudaro svirtis ir dvi medžio kolonos. Jos – tai mažesnis ir didesnis rąstigaliai. Svirtis įtaisyta į žemąją koloną taip, kad būtų paslanki. Ši kolona padėta ant trinkos (kaladės). Aukštesnė kolona dideliais geležiniais lankstais sujungta su žemesne, kad šioji būtų stabili sukant svirtį su joje pritaisytu peiliu. Kaskart pusračiu stumiant svirtį į priekį, joje pritvirtintas peilis skiedromis verčia rąstigalį. Jį, priveržtą, tvirtai laiko ožiukas.

XIX a. pradžioje ir vėlėliau svirtį stūmė vienas labai stiprus vyras arba du silpnesni.

Pasak Ginto, maždaug XIX a. pabaigoje pjaunant skiedras žmogų pakeitė arkliukas – jis stūmė svirtį. Staklės buvo pagamintos tuo pačiu principu, tik arkliukas žengė ratu, tempdamas svirtį, kad ji nurėžtų po skiedrą jau ne nuo vieno rąstigalio, o nuo keturių arba penkių. Taigi jau keturi arba penki ožiukai laikė po drožiamą rąstigalį. Žmogui teliko eiti paskui arkliuką ir rinkti skiedras.

Dalyvauja edukacinėse programose

G. Čekauskas kovo pabaigoje gavo skiedrų drožimo staklių kaip tautinio paveldo produkto sertifikatą ir bemat išskubėjo su juo pažindinti žmones, rodyti, kaip nuo XIX a. pradžios Lietuvoje buvo gaminama ši stogo danga.

„Dalyvavau devyniose edukacinėse programose, pirmoji vyko Zanavykų muziejuje, kitos – miestų ir miestelių šventėse: Marijampolės, Lekėčių, Kriūkų, Trakų, Prienų, Gelgaudiškio, Kauno r. Raudondvario, Kauno, Panevėžio.

„Norime priminti senąjį stogdengystės amatą – stogų dengimą skiedromis. Be to, malonu pabendrauti su žmonėmis, taip pat savo muziejų pareklamuojame“, – Gintas aiškina, kodėl jis, į automobilį įsidėjęs skiedrų gaminimo stakles ir lydimas žmonos, kartais vaikų, savaitgaliais skuba į miestų ir miestelių šventes.

Smagu būtų, jei paremtų

„Kol kas daugiausia savo lėšomis važinėju, kad supažindinčiau su senuoju stogdengystės amatu. Tikrai finansiškai neapsimoka – sunkus darbas... Zanavykų muziejus bandė kompensuoti išlaidas edukacijai, – sako Gintas. – Ketinu kreiptis į Žemės ūkio ministeriją, kad atestuotų mane tradicinių amatų meistru. Jei atestuos, bandysiu tai pačiai ministerijai teikti projektą – ji remia tradicinius amatus: skiria lėšų įsigyti transportui, degalams, aprangai, technikai. Ir atlygis numatytas – 38 eurai už edukacinę dieną. Smagu būtų, jei tokią paramą gaučiau.“

Šventėse Gintas pasakoja apie senąją stogdengystę, rodo, kaip drožiamos skiedros. Truputį pasilenkia prie svirties, rankomis į ją įsistvėręs spusteli ir, stumdamas pirmyn, raiko trinką lyg duonos kepalą dailiomis riekėmis – skiedromis. Iš pirmo, antro, dar kelinto karto ne kiek­vienam vyrui taip pavyksta. Antai skiedra atplyšta nuo „kepalo“ nė nebaigta riekti, o riekėjas stabteli pasiduodamas: „Reikia gerai pašiauštų raumenų...“

Tinka tik drėgna mediena

„Sveikatos reikėdavo... – šypsosi G. Čekauskas. – Drožti skiedras seniau buvo vienas sunkiausių darbų. Arti žemę plūgu ir skiedras tokiomis staklėmis drožti – beveik tiek pat fizinių jėgų reikia. Turbūt vyrai dviese svirtį stumdavo.“

Pasak G. Čekausko, seniau prireikus į sodybą ateidavo 2–3 stogdengiai ir iš šeimininko paruoštos medienos droždavo skiedras. Jos dar vadinamos malksnomis.

Paruošta mediena – tai drėg­na mediena: ką tik nupjauto medžio arba išmirkyta. Sodybų šeimininkai, laukdami stogdengių, sausas trinkas sumesdavo į kūdrą, kad mediena išmirktų ir subręstų. Trinkų, iš kurių drožiamos skiedros, ilgis – maždaug 50 cm. Tokio tad ilgio ir skiedra.

„Skiedroms ideali mediena – be šakų. Tinka tik pirmi medžio rąstai – 6–10 metrų iki pirmų šakų. Daugiausia skiedras pjaudavo iš drebulių. Mat jų mediena, skirtingai nei kitų medžių, ilgiausiai išsilaiko neturėdama sąlyčio su žeme. Skiedroms tinka ir eglės, pušys, juodalksniai – visi medžiai, jei jų mediena drėgna“, – aiškina lekėtiškis.

Stogas dengiamas ką tik pagamintomis skiedromis. Apdžiūvusios kalant skilinėja.

Šalyje vienintelis

G. Čekauskas – vienintelis šalyje, supažindinąs visuomenę su senuoju skiedrų gaminimo būdu. Yra skiedrininkų, turinčių tautinio paveldo sertifikatą, tačiau jų amatas – pragyvenimo šaltinis, ne edukacija. Be to, jie skiedras gamina elektrinėmis staklėmis. Pasak lekėtiškio, ar droši rankinėmis, ar elektrinėmis staklėmis, skiedrų kokybė nesiskirs, tik plotis: pirmosios skiedros – 7–8 cm, antrosios – 12–15 cm pločio.

Gintas, paklaustas, ar gaminąs skiedras parduoti, sako, jog tokia veikla kirstųsi su jo darbiniais santykiais. Puse etato dirbąs eiguliu, puse – medelyno meistru. Tad negalįs skiedrų nei gaminti, nei parduoti.

„Edukacinėse programose išdrožtas skiedras parsivežu, galbūt užsidengsiu ką nors. Jei kas išsidrožia skiedrą, gali pasiimti kaip suvenyrą – užrašau autografą, jei nori. Stogai dengiami 5–7 mm pločio skiedromis. Taupydamas medieną drožiu plonesnes“, – šypsosi Gintas. Jam džiugu matyti, kai vaikai entuziastingai puola gaminti skiedras, keliese įsikibę į svirtį: „Keturi penki vaikai greitai kaladukę sudrožia.“