Kas bendro tarp Vakarų simpsonų ir Rytų gopnikų?

Jau 27 sezoną skaičiuojantys „Simpsonai” neblogai atspindi dabartinę Vakarų visuomenės būklę
Jau 27 sezoną skaičiuojantys „Simpsonai” neblogai atspindi dabartinę Vakarų visuomenės būklę
© SCANPIX

Kas šiandien galėtų tinkamai apibūdinti Vakarų pasaulį, jame vykstančius procesus ir ryškėjančias sociokultūrines įtampas bei prognozuoti tolimesnę jų raidą? Vienas iš galimų nušvietimo būdų, paaiškinančių susiklosčiusias šiuolaikines Vakarų gyvenimo formas, yra animacinis serialas „Simpsonai“.

Nors „Simpsonai” rodomi jau 27 sezoną, jų personažai yra atsparūs laikui. Kartu simpsonų laikas – tai dabarties momentas. Kiekviena nauja serija pasakoja naują istoriją be jokių tęstinumo galimybių, todėl personažai natūraliai stengiasi atsiduoti hedonizmui, naiviai nesirūpina dėl rytojaus ir sprendžia savo kasdienes banalias problemas tik tada, kai jos iškyla.

Argi ne panašioje būklėje yra atsidūrusi Europa? Dėl gyvenimo simpsonizacijos ir augančio vartotojiškumo Europos linijinio, į ateitį bei pažangą orientuoto, laiko schema žlugo. Politiniame lauke akivaizdžiai stokojama aiškios vizijos bei strategijos, sisteminių priemonių siekiant spręsti daugelį kylančių problemų. Užuot susikoncentravus į ilgalaikių politinių sprendinių paieškas, stengiamasi tik minimizuoti dabartinių krizių žąlą ir, neprisiimant atsakomybės, išsaugoti savąjį politinį identitetą. Juk atsakomybės prisiėmimas ir susikoncentravimas į ilgalaikius rezultatus kartais gali net kainuoti politinį postą. Todėl daug lengviau yra siekti vien minimizuoti dabartinių krizių žalą ir toliau gyventi šia diena. Tai patvirtina pavyzdžiai – nuo Ukrainos ir Graikijos iki pabėgėlių krizės su augančia ISIS įtaka.

Susidaro įspūdis, kad Vakarai stokoja aiškios lyderystės, tačiau iš kur ji gali kilti? Juk visuomenių simpsoniško gyvenimo modelio formavimas yra dar viena priemonė, prisidedanti prie žlungančios elito ir masių atskirties. Tai patvirtina nykstantis viešųjų intelektualų vaidmuo sprendžiant visuomenei aktualias problemas, o jų idėjų sklaidos galimybės šiuolaikinėje žiniasklaidoje taip pat yra ribotos. Kam reikalingi sudėtingi straipsniai, skatinantys žmogų mąstyti, išgyventi vidines dramas ir įtampas? Juk dabartiniai vertinimo kriterijai yra orientuoti į kiekybinius rodiklius ir komentarų skaičių, o straipsnis tampa aktualus tik tada, kai jis sukelia trumpalaikį šoką, provokuoja ir yra suprantamas kiekvienam simpsonui. Galbūt tai galėtų paaiškinti A. Užkalnio pasisekimą Lietuvoje? Tačiau ar simpsonizacija turi konstruktyvų potencialą?

Vienas iš simpsonų bruožų yra ironija. Ironija – reikšminga priemonė priešintis totalitarinei sąmonei, tačiau ji taip pat pasižymi ir disfunkcijomis. Simpsonų pasaulyje viskas gali būti išjuokta, nuo įžymaus mokslininko Stepheno Hawkingo iki Michaelo Jacksono, todėl šiuolaikinės visuomenės simpsonizacijos kontekste niekas nebeturi imuniteto nuo galimybės tapti karikatūra, prarasti savo orumą ir pagarbą, taip panaikinant skirtumus, apibūdinančius individus. Simpsonizuotoje visuomenėje, nepriklausomai nuo amžiaus, išsilavinimo ar kitų charakteristikų, niekas nebėra atsparus, todėl ar turėtų stebinti, pvz., kriminalinėse naujienose pateikiamas jaunų žmonių žiaurumas benamių atžvilgiu Lietuvoje? Juk, vertinant simpsonų kategorijomis, jie, padegdami miegantį suaugusį benamį, tenorėjo tik pasilinksminti. Todėl simpsonų karta mokykloje, kuri nėra atsakinga už nieką, gali tyčiotis iš pedagogų ir savo bendraamžių. O darbdaviai gali žeminti savo darbuotojus, nes pastariesiems nėra ateities perspektyvų. Viskas yra tik ironija, o vienintelis laikas, kurį turime, yra šiandien ir dabar.

Todėl abejojame, ar šiuolaikinis Vakarų pasaulis gali prilygti savo modernistiniam vystymosi laikotarpiui, kažkur apie 8-9 praėjusio amžiaus dešimtmetį, kai dar buvo tikima ir gyvenama ne tik pagal ekonominius, bet ir socialinius bei kultūrinius pažangos kriterijus, siekiama tiesos. Simpsonizuotoje kultūroje tai tapo visiškai arba iš dalies nebeaktualu, o vertybiniam reliatyvizmui ir individualistinei išmonei, nepripažįstant jokių autoritetų ir objektyvių kriterijų svarbos, atsivėrė visi vartai.

Būtina pažymėti, kad ir Rytų Europos šalys jungėsi prie modernistinių Vakarų tuo metu, kai jose dar aiškiai dominavo gerovės valstybės, o liberalusis gerovės valstybės modelis, egzistuojantis anglo-saksiškose šalyse, socialiniu požiūriu buvo vertinamas kritiškiau negu kontinentinės Vakarų Europos konservatyvusis ar, tuo labiau, – Šiaurės Europos socialdemokratinis-perskirstomasis modelis. Juk iš esmės, atmetus technologinę pažangą, tikrieji Vakarai ir yra tai, kas juose liko iš pokarinio kelių dešimtmečių laikotarpio, kai buvo kuriamos gerovės valstybės. Nors tarptautinių konfliktų tada netrūko, bet dauguma jų, net ir „šaltasis karas“, buvo kontroliuojami, taip pat, kaip kontroliuojami buvo ir socialiniai-ekonominiai konfliktai, kurie daugiau ar mažiau sėkmingai sprendėsi socialinio dialogo, kolektyvinių derybų, o kartais – ir streikų būdu. Nors per pastaruosius 25 metus vykusi technologinė revoliucija kėlė viltis, kad socialiniai ir kultūriniai reikalai irgi pradės lengviau spręstis, tačiau pažadas, kad technologinė pažanga sąlygos socialinę pažangą, taip ir liko neištesėtas.

Kritiškai vertinant simpsonizuotus Vakarus, būtina pripažinti, kad ne ką dėkingesnė padėtis yra ir su Vakarais konfrontuojančioje Rusijoje, kuri valdoma keistais voliuntaristiškais būdais ir vis labiau persiima įvairiais „gopnikų“ kultūros modeliais, kurie reiškia prasčiokišką, atgrasų elgesį kitų asmenų atžvilgiu, kai tikrajai „kultūrai“, o tuo labiau – „atjaučiančiam ir suprantančiam“ elgesiui, priešpastatomas demonstratyviai iššaukiantis ir kitus niekinantis elgesys. Kūrybiškesnius principus keičia primityvios jėgos demonstravimu pagrįsti gyvenimo modeliai, kurie yra orientuoti į galimybes patiems kurti savas taisykles, diktuoti sąlygas, naudojant baimės kalbą. Kita vertus, beveik imperatyviu principu tampa „savų“ palaikymas bet kokiomis priemonėmis ir gebėjimas pademonstruoti nuolankumą mafijos hierarchijos viršūnėms. Skirtumas tik tas, kad „gopnikų“ kultūra Rusijoje, skirtingai nuo „simpsonų“ kultūros Vakaruose, vystėsi jau ir senais sovietiniais metais, pradėjusi savo metus skaičiuoti nuo porevoliucinio „proletkulto“ pradžios, kai buvo naikinamos „buržuazinės“ vertybės.

Simpsonizuotos, ar gopnikų kultūros paveiktos, visuomenės nekuria, o griauna, neteigia, o paneigia, ne vertina, o neįvertina bei išjuokia, ir viską supaprastina. Galbūt tokiu atveju tikrai belieka kviestis kaip galima daugiau gyvybingų jėgų iš Azijos ir Afrikos, jeigu jau patys sau tapome „svetimi“? Nors, kita vertus, net ir simpsonų pagrindinis veikėjas Houmeris, retais atvejais susivokęs savo keblioje situacijoje, kartais sušunka „D'oh“! – galbūt tokio sugrįžimo į realybę mums ir tetrūksta?

Adomas Vincas Rakšnys ir prof. Arvydas Guogis – Mykolo Romerio universiteto mokslininkai.