Kolekcininkas Lanauskas: norisi, kad Kaunas būtų bent žingsniu priekyje

Dainius Lanauskas
Dainius Lanauskas
© Alius Koroliovas

Viena iš priežasčių surengti šią parodą ir buvo noras patiems kauniečiams parodyti tų daiktų, kuriuos jie turi, vertę. Neabejoju, tarp atėjusiųjų į parodą bus tokių, kurie sakys, tokia kėdė stovi mano balkone, o mano močiutė tokį fotelį turėjo. Gal kauniečiai kitaip pradės žiūrėti į tą senovinį baldą. Bent jau nepaliks jo prie konteinerių“, – kalbėjo skulptorius, baldų kolekcininkas Dainius Lanauskas su bendraminčiais Karininkų ramovėje atidaręs parodą „ArtDeco Kaune 1919–1940. Namų jausmas“. Ši yra duoklė estetiškai, prabangiai laikinosios sostinės praeičiai, o Kauno dabartį neseniai čia apsigyvenęs vyras mėgina pagražinti kitais, gana idealistiškais darbais.

Kunigaikščių menėje įsikūrė jai pritinkantys antikvariniai daiktai

Prie parodos pavadinimo pridėjote žodžių junginį „namų jausmas“. Kauną norite gražinti kaip savo namus?

Buvo noras sukurti ekspoziciją taip, kad atėjusieji pasijaustų lyg namuose, kad juos apimtų namų jausmas, – pasakojo renginio iniciatorius D. Lanauskas, prieš pusmetį persikėlęs iš Vilniaus gyventi į Kauną. Nuo spalio 1 iki 15 dienos paroda vyks gražiausioje Karininkų ramovės salėje, vadinamoje Kunigaikščių menėje. Nuo spalio vidurio iki gruodžio 27 dienos ekspozicija persikels į trečią istorinio pastato aukštą. –

Iš tikrųjų Kaune trūksta asmeninės iniciatyvos. Kauniečiai gal jau pripratę prie savo aplinkos, dažnai atrodo, kad mato tik savo butą, susitaikę su apleistais pastatų fasadais, nepastebi jų išorinio grožio. Žaviuosi Kauno, viso miesto, išplanavimu. Man gražiausias vadinamasis naujamiestis su Laisvės alėja ir pastatais gatvėse apie ją, Aleksotas, Žaliakalnis, labai patinka senamiestis. Pirmiausia Kauno grožį sieju su dviem dalykais – architektūra ir gamta. Kaune gamta natūraliai įsiliejo į miestą, kaip ir tarpukario architektūra natūraliai pereina į interjero grožį.

Jaučiate silpnybę tarpukario kūriniams?

Gal ne visas tarpukaris man patinka, o labiau miestietiškas art deco stilius. Nuo 1930-ųjų mes judėjome kartu su visa Europa. Kaunas buvo modernus miestas. Norisi, kad jis ir dabar toks būtų, bent jau žingsniu priekyje.

Man tiesiog įspūdingi to laikotarpio baldai. Jų monumentali forma primena skulptūras. Gal dėl to, kad esu baigęs skulptūrą? Tačiau praeitis yra gerai, bet joje nebūtina užsidaryti. Negyvenu tame laikotarpyje, tam neturiu didelės nostalgijos. Priimu, ką paveldėjome geriausia, bet žiūriu į priekį.

Minėjote, parodos atidaryme lankytojams parodysite asmeninius daiktus, kuriuos žmonės sutiko paskolinti. Čia taip pat eksponuojami ne tik Jūsų, bet ir kitų kolekcininkų sukaupti baldai. Kiek Jūsų, pagrindinių organizatorių, yra?

Didelius eksponatus – baldus ir jų komplektus – parodai sutiko parodyti trys kolekcionieriai ir kauniečių šeimos. Kai kurie jų nepanoro būti viešinami. Kaunietė Laura Bohne, kuri prekiauja persiškais kilimais, parodai parinko būtent tuos, kurie pagaminti 1919–1940 metais. Galima įsivaizduoti, kad kauniečiai vadinamais Smetonos laikais tokį kilimą galėjo būti atsivežę ir patiesę savo svetainėje.

Mano dalis šioje parodoje pati kukliausia. Aš parodžiau didesnę iniciatyvą, tik siekdamas patiems kauniečiams atskleisti, ką jie turi vertingo ir sulaukiau palaikmo. Gal idėja ilgai tvyrojo ore, tik niekas nesiėmė jos įgyvendinti?

Kiek užtrukote organizuodami šią parodą nuo idėjos išgryninimo iki jos realizavimo?

Apie pusę metų. Labai džiaugiuosi, kad mane palaikė žmonės, turintys baldus, juos leido eksponuoti, kiti prisidėjo mažomis gražiomis interjero detalėmis. Pasiruošimas parodai vyko sklandžiai. Man net pasirodė keista, nes paprastai rengiant meno projektus, vis susiduri su kliūtimis. Gal tiesiog šios parodos Kaunui reikėjo.

Spaudoje aptikau Jūsų išsakytą mintį, kad su kitais kolekcininkais galėjote surinkti tiek art deco laikotarpio daiktų, kad būtų užtekę užpildyti visą didžiąją salę, bet eksponuojate tik pačius vertingiausius, įdomiausius. Ką iš jų išskirtumėte?

Tiesa. Ekspoziciją sukūrėme lyg apsilankymą namuose. Ji prasideda nuo koridoriaus ir tarsi pereina į kitus kambarius. Paroda yra lyg penkių kambarių butas, apstatytas art deco stiliaus baldais. Mums gal kiek prasčiau sekėsi su miegamojo baldais. Neradome gražios lovos, bet ekspozicijoje yra įdomių detalių iš tarpukario buduarų, pavyzdžiui, veidrodis.

Vertingiausias eksponatas – 1928 metais tapytojo Adomo Galdiko užsakymu garsaus baldininko Jono Prapuolenio iš Karelijos beržo sukurtas svetainės baldų komplektas, kurį sudaro staliukas, minkštasuolis ir du krėslai. Kitas prieš pusmetį Žaliakalnyje išvystas komplektas (sofa, staliukas ir du foteliai) yra labai gražus, dengtas šviesiu riešutmedžio lukštu. Tai yra tipiškas art deco pavyzdys. Gaila, tik jo autoriaus neįmanoma nustatyti. Tarpukario Lietuvoje baldininkai, priešingai nei dailininkai, ant savo darbų nepasirašinėdavo, matyt, laikydavo save ne menininkais, o amatininkais.

Parodoje turime gražaus porceliano. Ant staliuko padėjome kortas, pagamintas 1932 metais, kur karalius pavaizduotas kaip kunigaikštis Gediminas, ant tūzų – Kauno, Trakų, Medininkų pilys. Man šios kortos – vienas mielesnių parodos eksponatų.

Teigiamas elgesys irgi gali būti užkrečiamas, arba išdaužtų langų sindromas atvirkščiai

Grįžtant prie baldų, juos galite įvertinti, nes esate studijavęs medžio apdirbimą, vėliau skulptūrą. Jūsų žavėjimasis lietuvių gamintais art deco baldais suprantamas, bet kokia tikimybė šiuo metu jų rasti sveikų, nesugadintų, kuriuos galima restauruoti?

Baldų komplektas, kuris reprezentuoja parodą plakate, rastas prieš pusmetį. Aišku, prieš du, tris ar keturis dešimtmečius eksponatų aptikti buvo lengviau, laikui bėgant art deco baldai nyksta. Yra tokių, kurie labai juos vertina ir žino, bet kai kurie kauniečiai tiesiog prie jų priprato, gal jiems tai atrodo tiesiog senas baldas, kurį verčiau pakeičia nauju. Kartais net gali jų pamatyti išmestų prie konteinerio.

Surasti tokių baldų dar galima, bet kiekvienais metai vis sunkiau. Namuose turiu miegamojo lovos dalį, kurią žmonės laikė garaže, apsemtame vandens. Esu nufotografavęs, kaip ji atrodė, kai įsigijau. Vaizdas prieš restauraciją buvo baisus. Aišku, galima baldą prikelti, bet tai kainuoja daug pinigų.

Koks įspūdis Jums susidarė, kauniečiai pakankamai sentimentalūs ir nostalgiški, nemažai tarpukario palikimo jie išsaugojo?

Kiek teko bendrauti su antikvarais, pardavinėjančiais art deco stiliaus baldus, juos labiau vertina vilniečiai ar kauniečių šeimos, išsikėlusios gyventi į Vilnių. Galbūt vilniečiai, kaip ir aš atvykęs į Kauną, tarsi iš atstumo pažvelgę, labiau įvertina tai, ką kauniečiai laiko įprastu daiktu. Jie gal pernelyg pripratę, užaugę su tais baldais.

Jeigu kalbame apie lietuviškojo art deco palikimą, jį siejame su Kaunu?

Drąsiai galime su juo sieti. Tuo metu Kaunas buvo laikinoji Lietuvos sostinė. Čia pagal užsakymą buvo gaminami lietuviški art deco baldai, bet jų buvo ir Vilniuje. Tik ten jie patyrė daugiau lenkiškojo art deco įtaką. Lietuviškuose art deco dirbiniuose galima rasti tautiškų motyvų, gal jų formos šiek tiek santūresnės.

Kiek tų išsaugotų šio laikotarpio baldų yra? Jeigu surinktumėte iš visų kolekcininkų ar žmonių, juos išsaugojusių namuose, užpildytumėte ne vieną Karininkų ramovės salę Kaune?

Oi, gal visus keturis aukštus apstatytume. Norėčiau pabrėžti, kad šeimos, išsaugojusios ar įsigijusios art deco baldus, juos vis dar naudoja. Pavyzdžiui, mano minėti Jono Prapuolenio kurti baldai stovi jo sūnaus Bangučio namų svetainėje. Tai nėra neliečiamas daiktas, visi baldai yra naudojami. Jie gyvena namuose, duok Dieve, kad dar daugiau tokių baldų kauniečių šeimose gyventų.

Viena iš priežasčių surengti šią parodą ir buvo noras patiems kauniečiams parodyti tų daiktų, kuriuos jie turi, vertę. Neabejoju, dauguma atėjusiųjų į parodą sakys, o tokia kėdė stovi mano balkone, o mano močiutė tokį fotelį turėjo. Gal kauniečiai kitaip pradės žiūrėti į tą senovinį baldą. Bent jau nepaliks jo prie konteinerių.

Minėjote garsų tarpukario baldų meistrą J. Prapuolenį. Ar pakankamai informacijos galima rasti apie kitus meistrus, jų kūrybą, kas leistų suvokti tą laikotarpį ir ką mūsų kūrėjai per jį nuveikė?

Informacijos tiek, kad dar būtų galima kelias tokias parodas surengti. Asmeniškai bendrauju su interjero istorikais. Pavyzdžiui, interjero architektė Lina Preišegalavičienė žada „Knygų mugei“ išleisti knygą apie tarpukario interjerus, greičiausiai ji irgi minės to laikotarpio baldininkus. Aistė Dičkalnytė doktorantūros darbui pasirinko temą apie tarpukario baldus. Yra žmonių, kurie tuo domisi, tyrinėja. Vis daugiau žinių bendraudamas, sukaupiu ir aš.

Ši paroda po Kalėdų baigsis, visi daiktai iškeliaus į savo namus ir niekas jų daugiau nematys?

Pirmiausia įvertinsime, kaip ši paroda pavyko. Gal mėginsime ją atvežti į Vilnių. Paskui gal ji peraugs į kitą iniciatyvą. Tarkime, turime tokią „Gražinkime Kauną“, – pasakojo D. Lanauskas, kuris yra vienas šio projekto iniciatorių. – Atradę tarpukario laikotarpio pastate mums gražias duris, bet apleistas, siekiame jas restauruoti. Svarbiausia, taip norime paskatinti tuose gražiuose pastatuose gyvenančius žmones tvarkytis. Tikimės, kad jie, pamatę vietoj sugriuvusių durų naujas, galbūt restauruos laiptinę, pašto dėžutes, gal kada prieis ir iki fasado.

Vis duodu pavyzdį apie išdaužto lango sindromą, kai name yra vienas iškultas langas, netrukus bus išdaužti visi kiti. Norime, kad mūsų pavyzdys suveiktų atvirkščiai. Galbūt tai skamba kiek idealistiškai, bet Kaune ir Kaunui reikia, kaip minėjau interviu pradžioje, ne laukti, o imti ir patiems rodyti iniciatyvą.

Kol kas, kaip suprantu, nekeičiate namų, liekate Kaune ir toliau tęsiate su juo susijusius sumanymus?

Lieku. Tikrai čia jaučiuosi kaip namuose, širdis tai sako, – tikino parodos „ArtDeco Kaune 19191940. Namų jausmas“ sumanytojas D. Lanauskas. Parodą apžiūrėti galima nuo spalio 5 iki gruodžio 27 dienos Kauno Karininkų ramovėje.

Kolekcininkas Lanauskas: norisi, kad Kaunas būtų bent žingsniu priekyje

Dainius Lanauskas
+19