Seksualinį smurtą patyrę vaikai nebekeliaus po institucijų kabinetus

Vaiko pasakojimas apie patirtą seksualinį smurtą – žuvytei akvariume, žaislams, šuniui, stebint patyrusiems psichologams. Iki šiol policijos komisariatuose įrengtų vaiko apklausos kambarių nelabai prireikdavo, nes trūko pasiruošusių su jais kalbėtis specialistų. Netrukus buvusiame viešbutyje Verkių regioniniame parke Vilniuje atsidarys centras nuo seksualinio smurto nukentėjusiems vaikams, kuriame visi vaikui reikalingi specialistai bus vienoje vietoje, jam nereikės keliauti per skirtingas institucijas ir kelis kartus duoti parodymų.

Vaikai savo patirčių atskleisti nenori

„Lietuvoje 2013 metais buvo identifikuota 90 seksualinio smurto prieš vaikus atvejų, pernai – 64, bet tenka pripažinti, kad tai, ko gero, nėra tikroji statistika, nes apie tokius dalykus vaikai nenori kalbėti ir kartais problema iškeliama po daugelio metų“, – antradienį sostinėje vykusioje spaudos konferencijoje pristatydama atsidarysiantį centrą vaikams, sakė socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė.

Tyrimai rodo, kad daugeliui seksualinę prievartą patyrusių vaikų nustatomi laikini ar ilgalaikiai psichikos sutrikimai, jie gali lydėti visą gyvenimą.

Penkerius metus vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos srityje eksperte dirbanti ir mokslinį tyrimą apie seksualinius nusikaltimus prieš vaikus ir paauglius Lietuvoje kartu su kolege Ieva Viltrakyte atlikusi Vida Kilikevičienė Alfa.lt yra pasakojusi, kad ši tyrimų sritis sudėtinga.

„Ji mūsų šalyje, kaip ir kitose šalyse, išlieka sudėtinga, ypač kol vaiko pasakojimas pasiekia specialistus – vaikų psichiatrus, psichologus, teismo psichiatrus, kurie turi specialių žinių ir gali suprasti bei perteikti, įvertinti vaiko pasakojimą, jo patirtį, išgyvenimus. Vaikai sunkiai atskleidžia šią savo sudėtingą patirtį, nėra linkę jos pasakoti, kartoti net klausiami“, – sakė Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vaikų ir paauglių teismo psichiatrijos skyriaus viršininkė, teismo psichiatrė ekspertė V. Kilikevičienė, pridūrusi, kad sunkių, sudėtingai tiriamų nusikaltimų prieš vaikus Lietuvoje buvo ne vienas ir ne du.

Ekspertizių dėl seksualinio smurto prieš vaikus santykinis kiekis 2009 metų antrą pusmetį ir 2011 metų pirmą pusmetį buvo panašus, pakylėjimas stebėtas 2010 metais, kai atliktos ekspertizės seksualinį smurtą patyrusiems vaikams sudarė 64 proc. visų vaikams tekusių ambulatorinių kompleksinių teismo psichiatrijos psichologijos ekspertizių.

V. Kilikevičienė ir jos kolegė išanalizavo 150 ekspertizių ir nustatė, kad iš nukentėjusių vaikų 73 proc. sudarė mergaitės, o 27 proc. – berniukai. Jauniausi nuo seksualinio smurto nukentėję vaikai buvo keturi vos 3–4 metų sulaukę vaikai, 35 proc. visų nukentėjusių sudarė vaikai nuo 7 iki 11 metų amžiaus. Dauguma nukentėjusiųjų patyrė invazinę – vaginalinę, analinę, oralinę – prievartą.

Nustatyta, kad dažniau seksualinio išnaudojimo faktai išaiškinami žemesnio socioekonominio sluoksnio šeimose. Seksualinę prievartą dažniau patiria žemai save vertinantys, turintys bendravimo sunkumų vaikai. Be to, turėjo reikšmės tėvų nebuvimas šeimose, patėvių buvimas šeimose, alkoholio vartojimas, vaiko gyvenamoji vieta – visi šie veiksniai yra svarbūs rizikos faktoriai.

Vaiko apklausos kambarių yra, specialistų trūksta

Iki šiol seksualinę prievartą patyrę vaikai turėdavo apsilankyti ne vienoje institucijoje, bendrauti su ne vienu specialistu. Tikimasi, kad Socialinės apsaugos ministerijos ir globos namų „Užuovėja“ pagal Islandijoje pasiteisinusį pavyzdį sukurtas modelis padės jiems sumažinti traumuojančių patirčių.

„Saugioje vaikui vietoje bus atliekama bendra apklausa, kad vaikas nebūtų tampomas po keletą apklausų, apžiūrų, vienoje vietoje bus visi specialistai – medikas, psichologas, prokuroras, jei reikės, bus teikiama ir stacionari pagalba. Specialiame apklausos kambaryje su juo kalbėsis tik psichologas, pokalbis bus filmuojamas.

Ar anksčiau buvo panašių saugių vietų vaikui? Prieš kelerius metus apskričių policijos komisariatuose atidaryti vaiko apklausos kambariai, investuota nemažai lėšų, bet apklausos nevyksta, kadangi nėra tam paruoštų specialių psichologų. Ir šiandien tik kelios nevyriausybinės organizacijos savo jėgomis padeda ikiteisminio tyrimo tyrėjams vykdyti vaikų apklausas, tačiau sistema nėra sutvarkyta, kad jie būtų apklausiami tik kartą. Vaikai traumuojami, nes apklausiami kelis kartus skirtingų specialistų“, – apie poreikį kitokiu žvilgsniu pažvelgti į vieną iš problemų kalbėjo Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šeimos ir bendruomenių departamento atstovė Daina Urbonaitienė.

Jos teigimu, planuojama, kad iš Lietuvos biudžeto ir Europos Sąjungos fondų finansuojamame vaikams skirtame centre, arba Vaiko name, dirbs penki psichologai, perėmę islandų patirtį. Islandijoje tokia vaiko namo praktika gyvuoja jau aštuoniolika metų.

„Seksualiniai nusikaltimai prieš vaikus yra unikalūs ta prasme, kad labai sunku surinkti akivaizdžių įrodymų. Labai sudėtinga rasti medicininių įrodymų – iš esmės tik 5 proc. bylų jie yra lemiami. Dažniausiai nėra kitų liudininkų, tik vaikai, turime pasitikėti jų atsivėrimu. Jie turi sunkumų atskleisdami seksualinio smurto patirtis, yra daug priežasčių, kad apie jas nekalbėtų: paprasčiausiai gali būti per maži suprasti, kas įvyko, neturėti tinkamų žodžių tam apibūdinti, bijo prieš juos smurtavusio žmogaus, kuris dažnai yra šeimos dalis, arba yra prie jo prisirišęs, nes tai artimas žmogus“, – sunkumus tiriant seksualinio pobūdžio nusikaltimus prieš vaikus apibūdino Islandijos vyriausybinės vaiko teisių apsaugos agentūros „Barnaverndarstofa“ generalinis direktorius Bragi Gundbrandsson.

Apie 30 miestų Europos šalyse pasekė Islandijos pavyzdžiu kurdami panašius vaiko namus, nes praktika parodė, kad juose apklausiami vaikai jaučiasi saugiau, gauna visą reikiamą pagalbą vienoje vietoje.

Nežino, kam išsipasakoti

Lietuvoje iki šiol su nuo seksualinio smurto nukentėjusiais vaikais nemažai dirbdavo Paramos vaikams centro psichologai.

„Paramos vaikams centras turėjo tokį pavyzdį, kad vaikas susitikimo metu kalbėjo akvariume plaukiojančiai žuvytei. Vaikai piešia, kalba žaislams, žuvims, šunims“, – vieną iš būdų netiesiogiai prakalbinti nuskriaustus vaikus papasakojo projekto, skirto nuo seksualinės prievartos nukentėjusiems vaikams, vadovė Jolanta Aviženytė.

52 proc. seksualinę prievartą patyrusių vaikų, V. Kilikevičienės ir jos kolegės tyrimo duomenimis, nustatyti sudėtingi psichikos sutrikimai: potrauminio streso, adaptacijos sutrikimai su nerimu, fobijomis, susirūpinimu, depresinė nuotaika, nesugebėjimu susitvarkyti su esama situacija, dalyvauti kasdienėje veikloje, emocijų, elgesio pakitimai. Vadinasi, šiems vaikams pasekmės gali tapti sunkiai gydomos, jos gali trukti ilgą laiką arba net visą gyvenimą. Kitiems vaikams sutrikimai gali išryškėti vėliau dėl amžiaus, asmenybės ypatumų, kai jie ims geriau suprasti patirtą žalą. Nustatyta, kad kuo vyresnis nepilnametis nukentėjęs nuo smurto, tuo didesnė potrauminio streso sutrikimo išsivystymo tikimybė.

Prievartą patyrę vaikai ima kitaip elgtis, kinta jų nuotaika, emocijos. Jei vaikas prabyla, savo neigiamą patirtį jis dažnai pasakoja padrikai ir prieštaringai arba nepasakoja visai – teisėjai nusikaltimui patvirtinti dažnai reikalauja detalaus vaiko pasakojimo, bet seksualiai traumuoti nepilnamečiai dažniau apie savo bėdą tyli. Jų istorijos į paviršių iškyla ne kaip žodinis pasakojimas, o kaip klinikinis simptomas, tam tikras elgesio sutrikimas.

„Teisėsaugos pareigūnai mokymuose pasakojo, kad būna atvejų, kai vaikas patiria seksualinį smurtą šeimoje, galbūt bijo pasisakyti – ir kam pasakyti? Galbūt atėjus į mokyklą, mokytojai, bet nežinai, kaip ji pasielgs, kai sužinos, gal vaikas bus išjuoktas. Dabar turėsime centrą, į kurį vaiką atveš, jis nebus tampomas iš vieno kabineto į kitą“, – sakė projektą vykdančių globos namų „Užuovėja“ direktorė Gytė Bėkštienė.

Dirba su nepilnametėmis mamomis

Ne vienerius metus su nepilnametėmis mamomis, randančiomis atokvėpį ir besimokančiomis iš naujo kurti gyvenimus, dirbanti globos namų vadovė pastebėjo, kad apie savo patirtis tiek jos, tiek vaikai prabyla tik tuomet, kai pasijunta saugiai. Kai kurios jaunos moterys su vaikais „Užuovėjos“ duris praveria po patirto seksualinio smurto, išprievartavimų ir patvirtina paprastą taisyklę – jeigu taip atsitinka vaikystėje, paauglystėje, ir neatsiranda tinkamos pagalbos, situacijos kartojasi.

„Daugelio istorijos labai liūdnos, įvairios. Jeigu atrandame ryšį su jauna mama, pradedame siūlyti nustatyti tėvystę, kad tėvui būtų priteisiamas išlaikymas – daugelis atsisako ir apie tėvystę nekalba. Patikėkite manimi, tikrai nėra taip, kad visi jų vaikų tėvai – buvę mylimieji, yra visokiausių atvejų, smurto, išprievartavimų“, – pasakojo G. Bėkštienė.

Daugelis su smurtiniu elgesiu susitaikiusios aukos vaidmenį perima iš šeimos, aplinkos. Kai kurios į globos namus atkeliauja socialiai apleistos, daugelis nenori eiti į mokyklą, o kartu jaučiasi ir per anksti suaugusios. „Užuovėjos“ vadovė mato, kad pastaruoju metu ir vėl daugėja nepilnamečių mamų, dėl to iš dalies kaltas ir lytinio švietimo trūkumas, ir menka pagalba sunkumų patiriantiems vaikams, paaugliams.

„Papuola įvairių jaunų mamų, būna socialiai apleistų – duodi jai su lėliuku kambarį, matai, kad yra bėdų su tvarkymusi, ji neįpratusi to daryti. Praeina kiek laiko, ir pradedi matyti, kad jau tvarkosi, prausiasi, šukuojasi, pradeda eiti į mokyklą – išvis laimė. Mus džiugina tokie „menkniekiai“.

Pas mus jos gali gyventi iki 21 metų. Visos turi pareigas, atsakomybių, skatiname lankyti mokyklą. Dažnai girdime: kai sulauksime aštuoniolikos, bėgsime iš čia, bet sueina aštuoniolika, ir nė viena neskuba, renkasi profesijas, toliau gyvena pas mus“, – pasakojo G. Bėkštienė, pridūrusi, kad kai kurios globotinės, išėjusios gyventi savarankiškai, sugeba atsitiesti, sukurti gražias šeimas.