Jaunoji dizainerė Barkauskaitė: būna, netgi tas blogas žodis įkvepia

Dominyka Barkauskaitė
Dominyka Barkauskaitė
  © Asmeninis albumas

„Svarbiausia yra žmonių, nesusijusių su mano aplinka, reakcija, kaip jie pamato tą pirminį vaizdą, kaip jį supranta ir priima. Man tai yra įdomiausia. Baigusieji dizainą visai kitaip žiūri į objektą. Žinoma, profesionalų įvertinimą gauti labai gera. Tai paglosto širdį, supranti, kad eini teisinga linkme – pasieki ne tik žmonių emocijas, bet ir sukuri gan gerą estetiką“, – pasakojo viena iš konkurso „Jaunojo dizainerio prizas 2015“ laimėtojų Dominyka Barkauskaitė.

Pagal muziką judantis „atmosferos kūrėjas“ žadins miegančius mūsų pojūčius

Šią savaitę prasidėjo mokslo metai. Sėkmingai užbaigėte bakalauro studijas, ar tęsite mokslus Vilniaus dailės akademijoje?

Ne, nusprendžiau padaryti pertrauką, bet kažkada norėčiau pabaigti ir magistro studijas. Šiuo metu dirbu akustines sistemas gaminančioje Lietuvos įmonėje „Audio Solutions“. Dabar viskas puiku, projektuoju garso kolonėles, – atsakė jaunoji dizainerė, vasarą baigusi keturis Vilniaus dailės akademijos Produkto dizaino katedros kursus.

Kuo Jums įdomus garsas? Jis yra gana menkai apčiuopiamas „produktas“?

Šiuo metu realiai kuriu tą apčiuopiamą – garso kolonėlės – įvaizdį. Tačiau garsu pradėjau domėtis, kurdama bakalaurinį darbą. Jo temą „Vizualiniai garso pojūčių konceptai“ pasirinkau, nes šeimoje yra mėgstančių muziką, grojančių, pati anksčiau grojau fortepijonu. Garsas, muzika mane visada traukė. Kurdama bakalaurinį darbą norėjau patyrinėti tą neapčiuopiamą dizainą, kuris išeitų į truputį kitą erdvę – pojūčius, emocijas, vaizduotę.

Kalbėdama apie savo konkursinį darbą, minėjote rašytoją Diane Ackerman ir jos mintį, kad šiuolaikiniai žmonės gyvena tarsi miegodami, jų pojūčiai apsiblausę, todėl juos reikia atitraukti nuo ekranų ir pažadinti.

Nesigilinau tiek labai daug, kad galėčiau cituoti jos tekstus. Savo projekte turėjau kažkaip įvardyti tą vaizdo, garso, lytėjimo pojūčių sujungimą. Pradėjusi daugiau tuo domėtis, atradau terminą „sinestezija“ (neurologinį reiškinį, kai tam tikri pojūčiai susilieja į vientisą srautą – red. pastaba). Žmonės jau seniai tai tyrinėja, bet aš atsiradau tokia nieko nežinanti apie tai, pradėjau daug skaityti, tyrinėti sukauptą informaciją.

Šią sinestezijos idėją norėjau perkelti iš teorinės į namų erdvę. Kai žmonės grįžta į namus ir bendrauja ne su savo vaikais ar draugais, o įninka į kompiuterius, telefonus. Pamiršta ir vaizdinius malonumus, ir gamtą. Tas mano projektas buvo atmosferos kūrėjas, norėjau pagyvinti namų, „ofiso“ ar kitos vietos atmosferą, padaryti ją jaukesnę. Šis mano darbas gal iškelia daugiau klausimų, nei duoda atsakymų. Skatina žmones susimąstyti, kaip, o kodėl garsas gali būti matomas. Aišku, kai kurie turi tą gebėjimą nuo gimimo – matyti garsą ar užuosti spalvas.

Priklausote kartai, kuriai sulįsti į ekranus yra labai natūralus dalykas. Ar čia iš tikrųjų matote problemą, ar ją tiesiog turėjote surasti, rašydama baigiamąjį darbą? Tikrai žmones reikia žadinti?

Problema yra akivaizdi. Bet kai žmonės tikrai nori bendrauti, jeigu jiems tikrai kažkas įdomu, jie į tai ir įninka, o ne į virtualų pasaulį. Jeigu juos kas ne taip stipriai domina, pasirenka paprastesnį kelią, žiūri į ekraną, kuriame suranda visą informaciją, lengvai gali prie jos prieiti. Norėjau juos nuvilioti nuo vieno ekrano prie kito, tačiau tokio gyvesnio, kuris ne taip lengvai pateikia atsakymus.

Kompiuterių, planšečių ar žaidimų konsolių ekranai sukelia labai stiprius pojūčius, kartais realybėje tokių nė nepatiriame. Siūlote sugrįžti prie švelnių, esminių, giluminių pojūčių, bet jie ekranų atbukintiems žmonėms gali būti nebeįdomūs, nes ne taip stipriai jaudina.

Bekurdama šitą projektą, beeksperimentuodama, pastebėjau, kad visiems – tiek garbaus amžiaus žmonėms, tiek vaikams – jis buvo įdomus. Buvo labai smagu stebėti, kaip žmonės reaguoja. Jie susidomėję stebi, kai muzika groja ir judina plokštumas, skirtingus paviršius. Tai tėra fizika. Tačiau visiems norisi tuos paviršius paliesti, visi pradeda su jais žaisti.

Lytėjimas mano projekte yra, tik reikėtų geriau jį išvystyti, uždėti apsauginius paviršius, kurie apsaugotų judančias plokštumas. Per „Jaunojo dizainerio prizo“ parodą, kurią apžiūrėjo įvairiausi žmonės, vaikai apsikabino mano darbą, glostė, kišo galvą į kolonėles ir norėjo jį išsinešti į namus.

Ir be stiprių dirbtinių dirgiklių galima budinti susidomėjimą, skatinti net ir suaugusiųjų vidinį norą žaisti?

Taip, galima tai padaryti paprasčiau, be sintetinių produktų, netgi be skaitmenos. Tiesiog pasikliauti „primityviais“ dalykais kaip fizika.

Kokias medžiagas šiame darbe naudojote, jei, kaip sakėte, jas reikėtų apsaugoti, kad jos atlaikytų dažną lytėjimą?

Buvo trys skirtingi paviršiai, su kuriais eksperimentavau. Tiksliau, pasilikau prie popieriaus, vinilo ir audinio. Jie skirtingai reaguoja į garsus, jų impulsus ir vibracijas. Buvo bandymų su biriais produktais ir vandeniu, bet su juo jau yra padaryta darbų ir labai teisingų, nesinorėjo jų kartoti. Pasirinkau keičiamus paviršius, kuriuos būtų paprasta pritaikyti prie nuotaikos.

Vadinasi, garsas ir sukuria tuos užburiančius judesius, ar pasitelkiate dar kažkokį papildomą šaltinį?

Pasitelkiu pačios garso kolonėlės techninę charakteristiką, kad garsiakalbis yra išjudinamas, jis kilnojasi aukštyn žemyn. Jam reikalingas oras, kuris jį iškelia arba įtraukia. Veikimo principas paremtas fazoinvertoriumi, vadinamuoju alsuokliu, ir garsiakalbiu. Tai veikia labai paprastai.

Širdį glosto į laisvę paleistų kūrinių sėkmė

Laimėjote pagrindinį „Jaunojo dizainerio prizą 2015“ produkto kategorijoje. Svarbu, kad jūsų kūrinys būtų naudojamas? Kol kas sukūrėte vieną, ar jau yra daugiau, kaip pavadinote, „atmosferos kūrėjų“?

Dabar ieškau gamintojo. Jis kaip ir yra, bet esu atvira ir kitiems pasiūlymams. Norėčiau šį projektą išvystyti iki tokio brandesnio objekto, tada žadu užsiimti ir prekyba.

Kur norėtumėte, kad jis atsidurtų? Kur pati jį matote?

Pas žmones namuose, „ofise“. Labai norėčiau, kad jis atsidurtų viešoje erdvėje. Gal net esu linkusi atsisakyti elektros energijos ir pasitelkti vėją ar saulę. Tada tai būtų toks „amžinas variklis“, kuris veikia nuolatos ir gali parodyti, kaip, tarkime, šiandien pučia vėjas.

Dominyka, kurie įvertinimai kaip kūrėjai labiausiai paglostė širdį – žmonių, kurie apsikabina jūsų kūrinį ir nori išsinešti namo, ar kolegų profesionalų skirtas prizas?

Svarbiausia yra žmonių, nesusijusių su mano aplinka, reakcija, kaip jie pamato tą pirminį vaizdą, kaip jį supranta ir priima. Man tai yra įdomiausia. Baigusieji dizainą visai kitaip žiūri į objektą. Žinoma, profesionalų įvertinimą gauti labai gera. Tai labai glosto širdį, supranti, kad eini teisinga linkme – pasieki ne tik žmonių emocijas, bet ir sukuri gan gerą estetiką. Malonu buvo gauti šį prizą.

Šiuo metu renkatės ne teoriją, nes patiko iššūkiai, einate sunkesniu keliu, mėginti ieškoti realiai veikiančių sprendimų. Norisi kurti produktą ne tik dėl įvertinimo, bet kad jis būtų naudojamas, teiktų kažkam džiaugsmą ar pasitenkinimą?

Taip ir gyvenu. Visada renkuosi sunkesnį kelią, nes jis yra įdomesnis. Aišku, kartais pritrūksta to paprastumo, paprasto požiūrio ar kelio, nes pavargstu sudėtingai spręsti problemas.

Nieko geriau nėra, kaip matyti savo produktą, paleistą į laisvę ir naudojamą. Labai smagu, kai produktas pasiekia vartotoją. Aišku, tai skamba komerciškai. Tačiau tai smagu, nes tie mūsų kūriniai yra kaip vaikai. Paleidi juos ir stebi, kaip jiems sekasi.

Dominyka, esate jauna kūrėja, bet jau gavote nemažai padrąsinimų pristatyti kūrybines idėjas. Pernai Jums atiteko „Gero dizaino“, šiemet „Jaunojo dizainerio“ prizai. Tai suteikia drąsos bandyti, pasitikėjimo savimi?

Reikia tikėti savo kūryba. Pirmiausia juk savimi turi pasikliauti. Paskui turi stebėti, ko vis dėlto reikia žmonėms, nes kuri ne tik sau, bet ir kitiems. Kai gauni teigiamą atsiliepimą iš aplinkos, supranti, kad eini tinkama linkme. Tie prizai yra šaunus dalykas, labai džiaugiuosi, kad kažkas tuos konkursus organizuoja. Jauniems žmonėms labai reikia tokių paskatinimų. Geriausia, ką tai man davė, supratau, kad galiu būti kitiems naudinga. Labai noriu būti naudinga, daryti tai, ką reikia.

Jus įvertino, paskatino, dabar telieka ieškoti įkvėpimo, toliau įgyvendinat idėjas? Ar jo ieškojote keliaudama po Europą? Ilgokai susirašinėjome su Jumis keliaujančia, kol galiausiai pavyko susitikti.

Mus akademijoje (Vilniaus dailės akademijoje – red. pastaba) išmokė rasti problemą. Labai keista taip sakyti, bet dažnai inspiracija man tampa kažkokia problema. Mažas butas, kuriam reikia sukurti baldą, turintį kelias funkcijas. Ar, tarkime, užakėję žmonių pojūčiai, kaip juos pabudinti.

Kuriant įkvėpimas ateina iš gamtos, keliavimas irgi labai padeda. Deja, studijos reikalavo daug laiko, mažai galėjau keliauti, tai dabar stengiausi atsigriebti, pamatyti daugiau pasaulio. Žmonių buitis, bendravimas – viskas yra inspiracija.

Keliaudama galite pamatyti netikėtų, ne dirbtinai sumąstytų, o tikrų problemų?

Keliaudamas pamatai tuos pačius žmones, taip pat sutvertus, bet kitaip gyvenančius, jų kultūra kitokia. Tai daug duoda, nes įšoki į jų pasaulėlį, pamatai, kaip jie gyvena, kokią duoną valgo ar kokius piešinius tapo. Taip pleti savo akiratį, taip gali kurti ne mažai bendruomenei, o didesnei. Tada kyla klausimų, bet surandi ir daugiau atsakymų.

Kol kas liekate Lietuvoje, nes garso kolonėlės kūrimo iššūkis Jus tenkina, ar paskui jo ieškosite svetur?

Pabaigusi akademiją planavau keliauti gana toli, ieškoti savo kelio, bet likau čia, nes man pasiūlė darbą. Jis labai atitiko mano bakalaurinio darbo temą. Matysim, kaip čia viskas bus. Kol kas labai smagu kurti su garsu susijusį objektą.

Kažkada norėčiau išvažiuoti ir pažiūrėti, kaip kūryba, dizaino projektavimas vyksta kitur. Dabar reikia nusiraminti po bakalauro darbo kūrimo, sėsliai pabūti kokius metus ir tada galbūt ieškosiu laimės. Rugsėjį su kitais dizaineriais iš Vilniaus dailės akademijos keliausiu į tarptautinę dizaino parodą „Tent London“. Tokią galimybę mums suteikė Vilniaus dailės akademijos Dizaino inovacijų centras.

Man tai labai svarbu, nes neturėjau dar galimybės išvežti ir parodyti savo darbo „gyvai“. Konkursuose jį siuntinėji, pristatai dvimatėje erdvėje. Tai bus pirma mano paroda, labai jai ruošiuosi, stengiuosi patį projektą šiek tiek atnaujinti. Gal ir gamintoją ten surasiu.

Panašu, esate optimistiškas žmogus, iššūkiai ar nesėkmės Jūsų negąsdina?

Turiu užsispyrimo. Būna, netgi tas blogas žodis įkvepia ištaisyti savo klaidas. Juk visi jų darome. Taisai klaidas, pasiseka, tada vėl padarai klaidų, vėl taisai. Be užsispyrimo toli nenukeliausi.

Bet sėkmės irgi reikia? Juk Jus supa daugybė savitai mąstančių, kūrybingų žmonių, o pastebimi ne visi.

Nežinau, nelabai ja tikiu. Kiekvienas juk kuria savoje kertelėje, savame kelyje yra sėkmingas. Jei aš ar kitas žmogus laimėjo konkursą, tai nereiškia, kad kitas yra pralaimėtojas, – įsitikinusi dizainerė D. Barkauskaitė, ketinanti savo pojūčius žadinantį projektą nusiųsti ir į kitus dizaino konkursus.

Jaunoji dizainerė Barkauskaitė: būna, netgi tas blogas žodis įkvepia

Dominyka Barkauskaitė
+5