Katalikiškos pažinčių svetainės įkūrėjai: šių dienų visuomenės iššūkis – nepamesti jautrumo kitam

Jurgita ir Vytautas Saliniai, katalikiškos pažinčių svetainės įkūrėjai.
Jurgita ir Vytautas Saliniai, katalikiškos pažinčių svetainės įkūrėjai.
  © Asmeninis albumas

Vienišiai Lietuvoje turi naują galimybę susipažinti – katalikišką pažinčių svetainę. Austrijoje kilusi ir į kitas šalis pasklidusi idėja greitai įsišaknija, nes žmonės, jau įpratę savo kasdienybę tvarkyti internetu, ilgisi progos čia sutikti būsimą sutuoktinį. „Patirtis rodo, kad žmonėms susipažinus vertybiškai paremtose svetainėse santuokų rodiklis penkiskart didesnis nei įprastinių. Kai žmonės susitinka panašūs, jiems lengviau įveikti didelę dalį skirtumų“, – pastebėjo viena iš lietuviško svetainės varianto kūrėjų, kaunietė Jurgita Salinienė. Tiesa, svetainės idėją kartu auginantį vyrą Vytautą ji sutiko ne internete – simpatijos chemiją patyrė per Joninių šventę ant kalno, dabar laukia gimsiant šešto vaiko ir sako, kad santuokoje svarbu tarpusavio pagarba, pasitikėjimas, bendruomenės palaikymas.

Pažinčių svetainėje – ir kunigo patarimai

Mintis sukurti pažinčių svetainę tikintiems žmonėms kilo Austrijos vyskupui Andrea Launui, kuris neatsigindavo jaunų žmonių klausimų, kaip susirasti antrąją pusę. Vienintelis dalykas, kurį dvasininkas galėjo patarti, – melstis, bet jam kirbėjo noras pasiūlyti daugiau. Taip prieš dešimtmetį atsirado Austriją, Vokietiją, Šveicariją apimanti interneto erdvė, kurioje galėjo susipažinti vieniši katalikai, turinti daugiau nei 8 tūkst. registruotų narių. Svetainę įkūrė teisininkė ir teologė Gudrun Kugler, keturių vaikų mama, idėja prigijo Vengrijoje, Kroatijoje, Lietuvoje.

Kurį laiką auginusi vaikus ir svarsčiusi, kokia nauja veikla galėtų užsiimti, kauniečių Salinių šeima išgirdo pasiūlymą kurti erdvę sutuoktinių ieškantiems tikintiems žmonėms susipažinti. Pirmą kartą sužinoję apie tokią galimybę, abu susižvalgė – mintis atrodė neįprasta. Pasidaliję ja su draugais, išgirdo, kad nemažai jau susituokusių porų susipažino internetu, nors iš pradžių į šį būdą žiūrėjo skeptiškai.

Pažinčių svetainės idėją palaikė sutuoktinių kalbinti dvasininkai, dažnai sulaukiantys klausimų, kaip sutikti sau skirtą žmogų. Vienas kunigas pirmosiomis pažinčių svetainės dienomis atsiuntė laišką klausdamas, ar galėtų prisidėti – dabar jis atsakinėja į narių klausimus dėl santykių. Vieni prašo maldos, kiti domisi, kodėl Bažnyčia lytinius santykius iki vedybų laiko nuodėme, ką sako apie neištikimybę, konsultuojasi kitais santykių klausimais.

Į neįprasto verslo upę įbridusi Salinių šeima pažinčių svetainės platformą gavo iš austrų, savo ir programuotojų jėgomis ją pritaikė lietuviams. Per pirmąjį mėnesį anketas užpildė daugiau nei pora tūkstančių žmonių.

Kartais svetainės įkūrėjai sulaukia pastabų, kad čia, kaip ir kitose pažinčių platformose, vyrų mažai. Iš tiesų užsiregistravusių vyriškių trečdalis – moterys pusmetį veikiančia svetaine domisi labiau. Pasaulyje pažinčių svetainių rinkoje didesnę dalį lankytojų sudaro vyrai, užtat gyvuose susitikimuose moterų visada daugiau.

„Nemažai porų susipažįsta internete, tik to neskelbia, – pastebėjo V. Salinis. – Pasigirsta: „Ką, aš koks nevykėlis, nemoku merginos užkalbinti, negi turiu ieškoti antros pusės internete.“ Tai klaidingas ir nebrandus požiūris, internetas yra vienas iš įrankių, kuriuo galima naudotis.“

Kartais žmonės nenori pripažinti, kad interneto erdvė persipynė su fizine, nors kasdien darbe sėdi prie kompiuterio, jį įsijungę susiplanuoja laisvalaikį ar bendrauja su draugais. „Yra tokia nuostata, kad internetas tarsi netinkama vieta susirasti sau porą, ji daugiau egzistuoja tarp katalikų. Tokios pažintys jiems atrodo nerimtos. Žmones ima baimė, nes jie nežino, su kuo bendrauja internete, ir tai pagrįsta – bet pripažinti sau, kad „aš ieškau“, įvardinti tai viešai yra brandos, apsisprendimo ženklas. Internetas yra vieta užmegzti kontaktą, padėti žmonėms sužinoti vieniems apie kitus, paskui skatiname bendrauti gyvai“, – pasakojo J. Salinienė, pažinčių svetainę pavadinusi Kitolink.lt ir planuojanti, kad ateityje jos nariams galės pasiūlyti bendrų užsiėmimų, renginių.

Lietuviams pripažinti, kad ieško poros, dažnai nebūna paprasta – savanoriškai Kauno arkivyskupijos Šeimos centre su norinčiais bažnyčioje tuoktis sužadėtiniais bendraujanti šeima iš pokalbių susitikimuose suprato, kad toks pripažinimas yra brandos, noro keisti situaciją ženklas. Svetainės lankytojai, iš pradžių besidrovintys būti nesuprasti, ilgainiui įsidrąsina – užsiregistruoja ir vyresnio amžiaus žmonių, kurie jau buvo susitaikę su perspektyva likti vieni.

Ilgas vienišumas pradeda slėgti

Prieš kurdami naują vietą susipažinti, sutuoktiniai kurį laiką stebėjo šalyje veikiančias svetaines ir suprato, kad žmonių srautas jose didžiulis, tenka jį filtruoti ir praleisti nemažai laiko ieškant rimtiems santykiams pasiruošusių narių. Norėdami paskatinti gyvenimo draugo ieškančius žmones būti nuoširdiems, nenutylėti savo praeities, jie įvedė naujovę, kurios nebuvo užsieniečių katalikiškose svetainėse, – prašo registruojantis pažymėti, ar kandidatai buvo sudarę santuoką.

„Mes pamatėme didelį skaičių besiregistruojančių moterų, kurių pavardės sakė, kad jos buvo ištekėjusios. Tik keletas užsiregistravusių prisipažino, kad buvo sudariusios civilinę santuoką, bet ji nebegalioja, Santuokos sakramentas anuliuotas. Žmonės noriai šią informaciją užpildo, tikiu, kad didžioji dalis apie save parašo tiesą“, – sakė svetainės įkūrėja ir pripažino, kad nuslėpti santuokų faktus kol kas būtų lengviau vyrams.

Paprastai susipažinti registruojasi 25–40 metų amžiaus katalikai, jie neslepia ieškantys rimtų santykių. Dažnai vienišiai būna įsisukę į darbo ir namų rutiną, turi nusistovėjusį pažįstamų ratą, pomėgius, ne visada drįsta leistis į pažintis su naujais žmonėmis. Vis dėlto jie ieško būdų sutikti savo žmogų – prieš atsirandant svetainei, būrys vienišių susitikdavo maldos grupėse, žygiuose, stovyklose.

„Vis tiek mūsų tikslas yra, kad žmonės surastų sau sutuoktinį – ne partnerį, ne sugyventinį, bet sutuoktinį. Registruodamiesi žmonės, net jei aiškiai sau neįvardija, manau, širdyje to tikisi“, – įvertino V. Salinis, laukiantis, kol bus galima skaičiuoti susipažinusiųjų santuokas – užsieniečiai, kurių šalyse pažinčių platforma veikia ilgiau, jau sulaukė nemenko jų derliaus.

Vienišumo laikotarpį ieškant mylimosios vyrui teko išgyventi ir pačiam. „Ieškai tos antros pusės ir visa širdimi trokšti, bet nėra. Ir, atrodo, nesi nevykėlis, nebijai žmonių, bendrauji, bet nesutinki. Pradeda kilti klausimų, gal su manimi kažkas negerai, imi vos ne kompleksuoti, kad draugų vaikai jau paaugę, o tu dar vienas, aplinkiniai klausinėja: „Tai kada?“, „Ko lauki?“, „Neišsirenki?“ Nerandu! Labai suprantu žmones, kurie ieško ir nesutinka antrosios pusės – būna, kad tiesiog nesutinki to žmogaus.

Ilgas vienišumas pradeda slėgti. Jau buvau pasakęs sau: „Viskas, Viešpatie, čia ne mano reikalas, suprantu, kad man nepavyksta, jeigu manai, kad reikia, tai tu ir organizuok“, – šypteli būsimas šešių vaikų tėvas, atvirai kalbantis apie šių dienų visuomenės vienišumo problemą.

Netrukus draugai Vytautą pakvietė susitikti ant kalno švęsti Joninių – ten jis pirmą kartą pamatė Jurgitą. Antrą kartą keliai nuvedė į tą pačią ateitininkų stovyklą, kurioje abu savanoriškai dirbo su vaikais. Bendra veikla suartino, abu stebėjo vienas kitą greitų sprendimų reikalaujančiose situacijose, kalbėjosi. Suveikė ir panašus požiūris į pagrindines vertybes, ir chemija.

Pasitempęs karjeristas ar nuoširdus ir jautrus kitam?

„Mūsų dienų visuomenė akcentuoja, kad turi būti gražus, pasitempęs, išmintingas, protingas, komunikabilus, daryti karjerą, ir per tą žvilgsnį į save mes prarandame žvilgsnį į kitą. Dažnai būna, kad nustatome kriterijus, koks turi būti kitas žmogus, bet tada nepamatome, koks jis yra iš tikrųjų. Jeigu sugebame atsipalaiduoti ir apsidairyti, kas vyksta aplinkui, netruksime įsitikinti, kiek įdomių ir gražių žmonių yra – nebūtina žiūrėti į kiekvieną kaip į potencialų partnerį, nes tai automatiškai kelia įtampą, bet galima pažvelgti kitaip.

Žinoma, pagrindinės vertybės svarbios, bet svarbu ir žvelgti į žmogų atviru žvilgsniu. Nesavanaudiškas žvilgsnis į kitą padeda ir pačiam tobulėti. Moterys kartais galvoja – aš jį pakeisiu, išsiauklėsiu. Šaržuoju, bet mes visi kartais nejučiomis pradedame tokį metodą taikyti bendraudami su kitais – norime, kad jie keistųsi, taikytųsi, patys keistis nenorime. Tada prarandame jautrumą kitam žmogui, atsiribojame ir tampame vieniši“, – vieną iš žmonių santykiams kylančių iššūkių įvardijo J. Salinienė.

„Labai patogu pasakyti: va, aš esu toks, ir viskas, laikyti tai tarsi kokybės ženklu. Tai klaidinga“, – antrino V. Salinis.

Save pažįstame per santykį su kitais – bendraudami atrandame juose ir sau būdingas savybes, pasitikriname, ar sugebame išgirsti, užjausti. Atvira širdis visuomenėje, mokančioje tvirtumo, lyderystės, kartais patiria smūgių, bet kurti santykius pasirengus keistis kartu vienuolika metų santuokoje gyvenantiems Saliniams atrodo vertybė. Svarbu suvokti ir savo paties vertę – tikintiems šis supratimas reiškia jaustis mylimiems Dievo, tai leidžia pripažinti silpnybes ir duoda tvirtumo nepasiduoti išorės spaudimui. Vienišius arba, kaip juos vadina svetainės kūrėjai, vienužius padrąsina žinojimas, kad jie gali būti savimi ir įsilieti į panašių vertybių turinčių žmonių bendruomenę.

„Vertybės padeda išlaikyti pusiausvyrą, – įsitikinusi pažinčių svetainės įkūrėja. Pagarba kitam asmeniui, gyvybei – tai suteikia pagrindą po kojomis. Žinojimas, kad esu verta būti mylima, padeda nugalėti baimes ir nedrąsą eiti link kito. Tai padeda išlaikyti pusiausvyrą net fiziniu, išorės lygmeniu, esu verta meilės ir man nereikia stengtis išpuoselėti kūną, kad pati sau patikčiau“.

Šeši vaikai – ne toks jau didelis iššūkis

Paklausti, kas jiems svarbiausia santuokoje, abu kuriam laikui prityla. Dalį sėkmingo ryšio lemia panašus požiūris į gyvenimą, dalį – protu nepaaiškinama chemija, prisideda ir šeimos, aplinkinių pavyzdžiai. Norisi, kad vaikai – nuo vyriausios dukros, kuriai dabar devyneri, iki beveik dvejų jaunėlio jaustųsi laimingi. Augdama Jurgita matė tvirtas tėvų, senelių šeimas, santuoka kuriamas ryšys buvo laikomas vertybe. Norėjosi, kad jos pačios vyras būtų tikintis, kartu nukeliauti tikinčios poros kelią. Svarbi buvo pagarba ir tarpusavio pasitikėjimas. Šeimos visą laiką norėję pašnekovai neslepia, kad jų kasdienybė nėra idiliška, tačiau jie mokosi su dėkingumu žvelgti į ją ir vienas į kitą.

„Su laiku, žvelgdamas atgal, galvoju, kad mums visą laiką buvo svarbu pasitikėjimas, vienas kito palaikymas. Buvo visokių iššūkių, sprendimus reikėjo priimti sugaištant ne vieną vakarą. Labai svarbu bendro sprendimo ieškojimas“, – pastebėjo V. Salinis.

Sutuoktiniams stiprybės suteikia ir draugų paskatinimas, bendruomenė, kitos šeimos, su kuriomis galima pasidalyti bendrais džiaugsmais, rūpesčiais ar malda. Dabar J. Salinienė sako neatsistebinti, kaip kartais gyvenimas suveda žmones: kai gimė pirmoji dukra, draugė ją pakvietė į neformalų mamų klubą, kurio narės susitikdavo pakalbėti vaikų auginimo klausimais. Palaipsniui susipažino ir jų vyrai, šeimos nutarė laiką leisti prasmingai ir kartą į mėnesį susitikti bendrai maldai. Netrukus susitikimai padažnėjo, visi susiburdavo kartą per savaitę, dalijosi ir šeiminiais, ir tikėjimo kelionės atradimais. Vaikai augo, pradėjo atsirasti daugiavaikių šeimų.

„Bičiuliai susilaukė penkto, mes žiūrėjome į juos išsižioję iš nuostabos – nesuvokiamas skaičius, jūs tikrai patys to norėjote? Praėjo ne tiek daug metų, žiūrime, kad mūsų bičiulių rate jau penkios šeimos turi po penkis vaikus, mes laukiame šešto, ir tai neatrodo iššūkis“, – prisipažino V. Salinis, patyręs, kad aplinką kuriame ir patys, o ji veikia mus.

„Mes esame atsakingi už bendruomenės kūrimą“, – pritarė jo žmona, pastebėjusi, kad net sunkiausiais momentais atsiranda palydinčių, besidalijančių žmonių.