Apie blogus žmones ir gerus ginklus

Antanas Manstavičius (Nuotr. Odė juostai/
Antanas Manstavičius (Nuotr. Odė juostai/
© Asmeninis albumas

Mūsų jau seniai nestebina pranešimai apie masines žudynes Jungtinėse Valstijose. Tarsi kokia gamtos stichija, jie ateina ir praeina, lydimi įnirtingų, tačiau niekur nevedančių diskusijų JAV bei pavienių pasisakymų Lietuvoje. Mes puikiai žinome, kad taip buvo ir bus, kad JAV greičiausiai nepasikeis, kad ir kiek tai kainuotų, todėl renkamės nekreipti didesnio dėmesio. Kaip ir daugelis amerikiečių, jautriau reaguojame į teroro išpuolius, kurių, laimei, Lietuvoje pasitaiko itin retai. Kitatikis savižudis teroristas – štai aiškus, svetimas priešas, kurio taip lengva bijoti ir nekęsti, nuo kurio reikia gintis visomis įmanomomis priemonėmis, su kuriuo taip paprasta „civilizacijų konflikto” įkarštyje sutapatinti ketvirtadalį žmonijos. Daug sunkiau įsivaizduoti, kad vieną dieną ginklą į jus gali atsukti žmogus, su kuriuo jūs daugelį metų kartu mokėtės ar dirbote.

Dar ne šiandien, ne mūsų krašte, ne mūsų kaimynystėje. Kartais šaudosi suomių moksleiviai, bet (laimei) tikrai ne lietuviai. Sprendžiant iš pastarojo meto viešų diskusijų turinio, įsileisti porą šimtų pabėgėlių, svajojančių susikurti geresnį gyvenimą kuo toliau nuo nesibaigiančio karo žiaurumų ar žeminančios tironijos, lietuviams atrodo baisiau už perspektyvas kada nors tapti neaiškios motyvacijos, galbūt tiesiog psichinį sutrikimą turinčio, žudiko auka. Tik ne Lietuvoje.

Tačiau labai įdomu tai, kad būtent Jungtinės Valstijos mūsų šalyje dažnai pateikiamos pavyzdžiu, kaip reikėtų reguliuoti (arba veikiau nereguliuoti) šaunamųjų ginklų įsigijimo. Vos ne po kiekvienų didesnių skerdynių kitapus Atlanto, kurias bent kiek plačiau nušviečia tarptautinė žiniasklaida, koks nors vietinės reikšmės apžvalgininkas suskumba pareikšti: „štai, matote, kas būna, kai vaikų darželio auklėtojams/mokytojams/gydytojams draudžiama pašonėje turėti ginklų”.

Žmonės gali būti sugedę ir blogi, o štai ginklai visada geri – kartais atrodo, kad būtent taip galvoja aršiausi ginklų entuziastai ne tik tolimosiose Jungtinėse Valstijose, bet ir Lietuvoje. Žinoma, konkrečios frazės dažniausiai būna kiek kitokios, ir jos net nebūtinai yra klaidingos. „Žudo žmonės, ne ginklai” (kaipgi kitaip), „daugiau ginklų – daugiau saugumo”, „žmonės žūsta ten, kur draudžiama įsinešti ginklų”, ir taip toliau, ir panašiai. Energingai mėginama nukreipti dėmesį nuo ginklų paplitimo problemos, o ginkluota mažuma pristatoma kaip neva diskriminuojama grupė, kuriai despotiška valstybė ir visokios „raudonosios lervos” kenkėjiškai trukdo pačiai pasirūpinti savo saugumu.

Panašu, kad saujelės entuziastų gretose klesti vizija pasaulio, kuriame visi ar beveik visi vaikščiotų ginkluoti ir pasirengę žudyti, o neginkluota auka iš esmės galėtų kaltinti tik save – dėl to, kad esą nesirūpino savo saugumu. Esi beginklis, silpnas ar, neduokdie, pacifistas – drebėk! Daugiau laisvės, daugiau ginklų, mažiau valstybės kontrolės – štai jums rojaus receptas! Tai tokie romantiški, Clinto Eastwoodo akyse po surauktais antakiais stambiu planu atsispindintys Laukiniai Vakarai, kur kiekvienas – pagaliau – yra savo laimės kalvis, pats sau teisėjas ir, prireikus, budelis.

reklama

Tačiau labai didelė tikimybė, kad Laukiniuose Vakaruose geriau ginkluotas bus ne tik geradarys, bet ir paskutinis niekšas. Atitinkamai sunkesnė ir teisėsaugos pareigūnų dalia. Štai Jungtinėse Valstijose atlikdami tarnybinę pareigą kasmet žūsta apie 150 gerai ginkluotų policijos pareigūnų, o Didžiojoje Britanijoje, kur policininkai tik išimtiniais atvejais gatvėse pasirodo ginkluoti, jų žūtys – vienetiniai atvejai. JAV policininkai, priversti veikti visuomenėje, kur kiekvienas smulkus pažeidėjas potencialiai yra ir didelio ginklų arsenalo savininkas, linksta pirmiau šauti, o po to aiškintis, ar įtariamasis tikrai kėlė grėsmę. Britų „The Guardian” paskaičiavimu, per pirmus aštuonis šių metų mėnesius dėl JAV policininkų veiksmų gyvybės neteko 759 asmenys – anaiptol ne visi jie buvo ginkluoti ir pavojingi. Kaip parodė masinių protestų banga JAV, tai kelia vis didesnį visuomenės pasipiktinimą. Tuo metu Didžiojoje Britanijoje per visus 2013 metus policijos pareigūnai iš viso tik 3 kartus panaudojo šaunamąjį ginklą. Niekas nebuvo nušautas. Atitinkamai ir įtampos visuomenėje bei su tuo susijusių masinių neramumų – gerokai mažiau.

Rimtų abejonių kelia teiginiai, kad didelis ginklų paplitimas padeda sumažinti nusikalstamumą. Akivaizdu, kad tai bent jau tikrai nepadeda užkirsti kelio masinėms žudynėms, kurios vis dažniau lyginamos su pavojinga epidemija. Dar rugpjūčio pradžioje „The Economist”, remdamasis Stanfordo universiteto surinktais duomenimis, paskelbė 2015-uosius – vos įpusėjusius – metus rekordiniais pagal masinių žudynių aukų skaičių (skaičiuojant nuo 7-ojo dešimtmečio pradžios). Maždaug nuo 9-ojo dešimtmečio vidurio stebima vis daugiau neaiškios motyvacijos ginkluotų išpuolių, pasibaigiančių daugelio žmonių žūtimi.

Dažnai girdimas ginklų šalininkų atsakymas – kad tik įvairių valstijų ir federalinės valdžios suvaržymai neleidžiantys piliečiams patiems pasirūpinti savo saugumu. Valstybėje, kuri ryškiai pirmauja pasaulyje pagal piliečių disponuojamų šaunamųjų ginklų skaičių (manoma, kad JAV šiuo metu yra beveik tiek pat šaunamųjų ginklų, kaip ir gyventojų), išlieka suvaržymų, kur ir kada su tais ginklais galima pasirodyti viešumoje. Entuziastų teigimu, ginkluoti piliečiai esą galėtų sustabdyti daugelį ginkluotų išpuolių, arba bent sumažinti aukų skaičių, anksčiau davę užpuolikui atkirtį.

Akivaizdu, kad naujausio smurtinio nusikaltimo – dviejų Virdžinijos valstijos televizijos žurnalistų nužudymo tiesioginiame eteryje – atveju pagalba iš šono vargiai būtų veiksminga. Išpuolis užtruko vos keletą sekundžių – žurnalistai nebūtų spėję sureaguoti ir patys apsiginti, o pašalinių asmenų įsikišimas jau bet kokiu atveju būtų pavėluotas. Kalbant apie kitus liūdnai pagarsėjusius atvejus, kaip kad žudynės Ororos kino teatre 2012 metais, ar šiuometinis išpuolis Čarlstono juodaodžių bažnyčioje, bent jau galima ginčytis, ar kuri nors auka būtų spėjusi pasinaudoti ginklu, jei tokį turėtų po ranka. Greičiausiai, kad ne, tačiau čia atsakymą gali koreguoti ideologiniai įsitikinimai.

Vis dėlto abejotina, ar žinojimas, kad beveik visi aplinkiniai asmenys gali būti ginkluoti, atgrasytų dvasinių sutrikimų turintį asmenį, kuris eina žudyti, gerai žinodamas, kad ir pats neteks gyvybės, ir siekia išgarsėti. Teigiantieji, kad dabar išpuoliai rengiami tik tose vietose, kur ribojama teisė nešioti ginklą, negali garantuoti, kad žudikas, kaip 2012 metais nutiko Niūtaune, nepultų pradinės mokyklos, net ir žinodamas, kad mokytojai gali būti ginkluoti. Tam, kuris turi prieigą prie ginklų ir siekia kuo daugiau nužudyti, maži vaikai išlieka viliojantis taikinys.

Žudikas taip pat gali turėti specifinių paskatų – atkeršyti konkrečiai institucijai ar konkretiems asmenims. Ir tokiais atvejais lengviau tikėtis, kad nuo savižudiško išpuolio jį atgrasytų ne tiek baimė žūti (nes jis nebijo), kiek papildomos kliūtys legaliai įsigyti šaunamąjį ginklą. Jei kas nors mėgina ginklą įsigyti nelegaliai, tai jau yra ženklas, kad rengiamasi nusikaltimui, ir atitinkamai išauga tikimybė, kad teisėsaugos pareigūnai įstengs tam užkirsti kelią. Kai ginklas parduodamas legaliai ir net nesivarginant tikrinti pirkėjo biografijos, kas vis dar būdinga daugumai JAV valstijų, teisėsauga neturi pagrindo sunerimti, o potencialus žudikas išlaiko didelę veiksmų laisvę ir gali nesunkiai sukaupti ištisą arsenalą.

Yra teigiančių, kad Jungtinės Valstijos, nepaisant didžiausio ginklų paplitimo, iš tiesų yra pakankamai saugi šalis. Su tuo galima sutikti, tačiau tik iš dalies. Kaip rodė „The Washington Post” 2012 metais iš įvairių šaltinių surinkti duomenys, JAV pagal tyčinių žmogžudysčių ir gyventojų skaičiaus santykį iš tiesų netgi nežymiai nusileido Lietuvai ir Estijai bei daugmaž prilygo Latvijai. Tačiau pagal žmogžudysčių, įvykdomų panaudojant šaunamuosius ginklus, skaičių JAV patenka tarp pasaulio lyderių. Ko gero, sudėtinga būtų užginčyti, kad šaunamasis ginklas yra gerokai efektyvesnis žudymo įrankis, lyginant su peiliu ar plikomis rankomis – būtent tam jis ir buvo sukurtas. Galima būtų spėti, kad bendras žmogžudysčių, įskaitant ir masines žudynes, JAV būtų gerai mažesnis, jeigu šalyje šaunamųjų ginklų būtų keletą ar net keliolika kartų mažiau. Atitinkamai ir Lietuvoje galima būtų tikėtis gerokai daugiau smurtinių mirčių, jeigu (dažniausiai) neblaivūs buitinių konfliktų dalyviai po ranka turėtų ne vien virtuvinių peilių, bet ir pistoletų ar net pusiau automatinių karinio pavyzdžio šautuvų.

Žinoma, dėl JAV siaučiančios masinių žudynių epidemijos negalima kaltinti vien didelio šaunamųjų ginklų prieinamumo. Galų gale, dar reikia paaiškinti, kodėl jau kurį laiką padėtis šioje srityje prastėja, nors amerikiečiai visada buvo gerai ginkluoti. Be to, reikia pastebėti, kad tuo pačiu metu, kai daugėja masinių žudynių, „tradicinio” žūtimis besibaigiančio smurto, seniau buvusio tikra didmiesčių rykšte, užfiksuojama gerokai mažiau; neišeina sakyti, kad auga bendra tolerancija prievartai.

Ir vis dėlto didelis ginklų paplitimas leidžia savo liguistas fantazijas palyginus nesunkiai realizuoti tiems asmenimis, kurie kitu atveju būtų priversti papildomai rizikuoti juodojoje rinkoje. Maža to, į potencialiai pavojingų žmonių, tokių kaip Ororos žudikas Jamesas Holmesas, rankas Jungtinėse Valstijose visiškai teisėtai patenka net ir pusiau automatiniai karinio pavyzdžio šautuvai, šiaip jau mažai ką turintys bendro su populiariu „savigynos” argumentu. Tai paaiškinti kaip nors kitaip, negu galingų karo pramonės lobistų poveikiu, sudėtinga.

Sutinkama ir dar viena grupė argumentų, kuriais bandoma grįsti galimą ginklų kontrolės liberalizavimą. Gyvai piešiama laisvų asmenų laisva bendruomenė, kuri apsiginklavusi galėtų efektyviau priešintis politinei tironijai ir/ar užsienio agresijai. Duokite mums daugiau ginklų, sako entuziastai, ir palaukite, kol mūsų sienas be skiriamųjų ženklų peržengs elitiniai Rusijos kariuomenės daliniai – štai tada mes jiems parodysime!

reklama

Žinoma, ginklų šalininkų sujudimas Lietuvoje pirmiausiai sietinas su Rusijos agresijos pakurstytu Šaulių sąjungos atgimimu. Ir – galbūt aš jus nustebinsiu – tai yra gerai! Gerai turėti aiškią viziją ir aiškią struktūrą, kurios rėmuose entuziastai gali plėtoti savo pomėgį, o kartu realiai prisidėti prie didesnio šalies saugumo. Vilniaus miesto mero socialiniame interneto tinkle viešai demonstruojamas pistoletas gal ir ne visiems patinka, tačiau greta šaulių emblemos jis skleidžia laiko patikrintą žinią – jei nori taikos, renkis karui. Šauliai siekia teisės namuose laikyti automatinius ginklus? Tebūnie, su sąlyga, jog bus užtikrinta griežta kontrolė, pasirūpinta, kad didesnės galios žudymo įrankiai neatitektų neadekvatiems, liguistų polinkių turintiems asmenims.

Tą patį principą norėtųsi girdėti ir matyti visose būsimose diskusijose apie galimybę Lietuvoje palengvinti ginklų įsigijimą. Anaiptol ne visi asmenys, norintys legaliai įsigyti ginklų, yra pasirengę tokiai atsakomybei, ir į tai būtina atsižvelgti. Reikia suvokti, kad bet koks mėginimas sekti JAV pavyzdžiu ginklų kontrolės srityje greičiausiai būtų žalingas ir netgi pavojingas.

Nederėtų puoselėti vilties, kad ginklai yra geri. Jie neutralūs – ir būtent todėl pavojingi blogų žmonių rankose.