Homofobiškų komentarų lobynai: ar tikrai visuomenė nepasirengusi?
Skaitytojo nuomonė

Homoseksualų eitynės Gedimino prospekte
Homoseksualų eitynės Gedimino prospekte
  © Akvilė Petraitytė

Atsargiai: visuomenė nepasiruošusi! Pastaruoju metu viešojoje erdvėje vis dažniau sumirga straipsniai LGBT asmenų teisių tema mūsų šalyje. Vis dažniau pasirodo vieši palaikymo pareiškimai, pavienių piliečių skatinimai nenuleisti rankų ir kovoti už savo tikslus. Tai sveikintina ir pagirtina, džiugi tendencija, prognozuojanti svarbių pokyčių mūsų šalyje. Visuomenei atėjo laikas apie LGBT asmenų teises kalbėti garsiai ir drąsiai, nesidangstant „nepasiruošimo“ etiketėmis.

Tačiau džiaugsmas dėl augančio visuomenės atvirumo šia daugeliui nepatogia tema staiga priblėsta vos pasiekus komentarų skiltį. Ten atsiveria plataus masto netolerancijos lobynai. Nuo skambių epitetų iki grasinimų susidoroti – tokie žodžiai, atvira tėkme plūstantys iš homofobiškai nusiteikusių asmenų lūpų, yra žiauri LGBT atstovų realybė.

Nors, rodos, gyvename XXI amžiuje, tačiau mūsų elgesys viešojoje erdvėje atskleidžia, kad civilizuotai ir argumentuotai išreikšti savo nuomonės vienu ar kitu klausimu vis dar negebame. Gaila, tačiau nemažai daliai piliečių vaizdingi epitetai, grasinimai susidoroti kumščiu ar kitais įnagiais vis dar tebėra geriausi jų tiesą pagrindžiantys argumentai. O skaudžiausia matyti tai, kad komentaruose savo mintis tokiais būdais reiškia jau nebe aštuoniolikiniai, o į vidutinį amžių įžengę asmenys, kurie vėliau toje pačioje viešojoje erdvėje lies graudžias ašaras dėl neišprususios ir žiaurios jaunosios kartos, taip stipriai linkusios į agresiją ir smurtą.

Ryškiausias to pavyzdys – „BalticPride” eitynės Vilniuje. Tai, ką Vakarų Europa ir didžioji dalis pasaulio valstybių laiko džiaugsmo ir žmogaus teisių pergalės diena, mes vertiname kaip demonstratyvią, dėmesio ištroškusių asmenų eiseną, ir grasinimus, išreikštus viešojoje erdvėje, tuojau pat, nieko nelaukdami, perkeliame į realybę: mosuojame kumščiais pareigūnams prieš nosį, smaginamės minios link skraidindami daiktus, eiseną palydime necenzūriniais žodžiais. Kitaip tariant, visam pasauliui parodome, kad bijome. Bijome kažko, kas galbūt kiek nauja. Bijome, nes nepažįstame, tačiau ir noro susipažinti nėra.

Didžiojoje visuomenės dalies atmintyje stipriai įsirėžusios sovietinio mentaliteto relikvijos yra stabdys, neleidžiantis judėti į priekį. Kol nepatrauksime jo iš kelio, kol tikėsime, kad homoseksualų nėra, nes „Dievas tokių nesukūrė“, kol gyvensime užsisklendę savo mažuose tobuluose pasaulėliuose ir visais įmanomais būdais stengsimės atsiriboti nuo realybės, stagnuosime. Stagnuosime ir po dešimties ar daugiau metų dėl to, ko nepadarėme, galėsime kaltinti tik patys save.

Mūsų idealai – demokratija, žmogaus teisės. Už juos kovojome šimtmečiais. Ne tik Lietuva, bet ir visas pasaulis. Visi kartu nuveikėme daug – dar visai neseniai moterys, juodaodžiai ir netgi visi skurdžiau gyvenantys žmonės buvo beteisiai. Bet pasaulis tobulėja ir šiandien diskriminacija dėl lyties, odos ar turto tampa vis sunkiau suprantama.

Martinas Lutheris Kingas 1963-aisiais sakė: „I have a dream.“ Nuo to laiko pasikeitė labai daug – šiandien JAV turi juodaodį prezidentą. Taigi ir aš tikiu, kad mano mylima Tėvynė vieną dieną taps draugiška visiems. Aš tikiu, kad mano tautiečiai kurs draugišką, atvirą valstybę, kurioje būtų miela gyventi kiekvienam.

Vilius Talkevičius yra Kauno liberalaus jaunimo organizacijos valdybos narys.