​KGB generolas: 90 proc. sovietų inteligentų dirbo saugumui
I dalis

Olegas Kaluginas – vienas aukščiausio rango buvusių sovietinių saugumiečių, perbėgusių į Vakarus
Olegas Kaluginas – vienas aukščiausio rango buvusių sovietinių saugumiečių, perbėgusių į Vakarus
  © SCANPIX

Net apie 90 proc. sovietinių inteligentų dirbo sovietiniam saugumui (KGB), teigia buvęs sovietų žvalgybos rezidentūros Vašingtone darbuotojas, o vėliau sovietinio saugumo išorės kontržvalgybos vadovas Olegas Kaluginas.

Daugiau nei prieš dešimt metų buvęs sovietų saugumo generolas O. Kaluginas gavo JAV pilietybę. Rusijoje jis nuteistas už akių 15 metų laisvės atėmimo bausme, iš jo atimtas generolo laipsnis bei visi apdovanojimai. Vieniems jis – neeilinis agentas, drąsus, ryžtingas ir įtakingas žvalgas. Kitiems – išdavikas, išdavęs Tėvynę, draugus, bendradarbius ne už 30 sidabrinių, o už JAV pilietybę. Jo paradinis generolinis munduras su visomis regalijomis yra eksponuojamas tarptautinių šnipų muziejuje Vašingtone.

Sklando gandai, kad O. Kaluginas nuo 1979 metų (kitų šaltinių teigimu, net nuo 1957-ųjų) buvo JAV Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) agentas. 1995 metais, bijodamas būti atskleistas ir nubaustas, jis paliko Rusiją ir išvyko į Jungtines Valstijas. Šiuo metu konsultuoja, rašo knygas, straipsnius ir skaito paskaitas KGB tematika.

Pateikiame įdomiausias ištraukas iš išsamaus O. Kalugino pokalbio su ukrainiečių žurnalistu Dmitrijumi Gordonu:

Perestroikos metu jūsų priešai neva išsiaiškino, kad jus ir Aleksandrą Jakovlevą (Sovietų Sąjungos Komunistų partijos Politbiuro kandidatas, artimas Michailo Gorbačiovo bendražygis, perestroikos ideologas – Alfa.lt) JAV Kolumbijos universitete, kai ten stažavotės, užverbavo CŽV?

KGB, kai jai vadovavo Vladimiras Kriučkovas, surengė šmeižikišką kampaniją prieš mane ir A. Jakovlevą. Kaip jūs žinote, buvau Jurijaus Andropovo favoritas, tačiau mano tiesmukiškas charakteris – netylėti, viską, ką manau, rėžti tiesiai į akis, neužmerkti akių, kai matau blogybes – apgadino santykius su juo. J. Andropovas į mane pradėjo žiūrėti įtariai.

1979 metais J. Andropovas man sako: „Tu ilgai gyvenai Amerikoje. Tu visiškai nepažįsti Rusijos. Nežiūrint į tai, kad esi puikus ir profesionalus darbuotojas, geriau tau trumpam išvažiuoti padirbėti į Leningradą. Nebijok, mes tavęs nenuskriausime.” Tokiu būdu tapau Leningrado srities KGB valdybos vadovo pirmuoju pavaduotoju. <...>

Mes tuo metu turėjome apie tris tūkstančius bendradarbių. Būtent tuomet aš supratau, kad iki tol gyvenau kaip inkstas taukuose. Pradėjau prisiminti Niujorką, „Times” aikštę, gyvenimą Maskvoje. Iki tol gyvenau lyg kitame pasaulyje, realaus sovietinio gyvenimo nebuvau ragavęs ir nepažinojau.

Kuo tai pasireiškė?

Dirbau ir gyvenau užsienyje su užsieniečiais, o čia susidūriau su savo tėvynainiais, kurie buvo nusivylę sistema, nepatenkinti, norintys pasikeitimų. Mano uždavinys buvo identifikuoti nepatenkintus žmones, fiksuoti jų nuomones, išsakymus, pasakymus, o vėliau siųsti juos į psichiatrines ligonines – tai buvo toks andropoviškas problemos sprendimas. <...>

Kartą teko dalyvauti aukštų pareigūnų diskusijoje dėl skandalingai nuskambėjusio Bulgarijos disidento Georgijaus Markovo nužudymo. Bulgarai paprašė mūsų pagalbos. J. Andropovas V. Kriučkovui pasakė, kad jis yra prieš politines žmogžudystes. V. Kriučkovas atsakė, kad tokiu atveju mūsų nesupras kolegos bulgarai. Jie mūsų klaus: „Kas čia dedasi? Ar jau mumis nepasitikite? Mes privalome jiems padėti išspręsti šią problemą.” J. Andropovas atsakė: „Duokime jiems reikalingą techniką, bet patys į šį reikalą nesivelkime.” Bulgarams pasiūlėme Japonijoje pirktą lietsargį, kurio smaigalyje buvo įtaisyta ampulė su nuodais. Paspaudus specialų mygtuką, ampulė kaip kulka iššaudavo. Tarp kitko, Vašingtono tarptautinio šnipinėjimo muziejuje, kurio vienu iš direktorių esu aš, yra toks pat lietsargis. Galite jį pamatyti. <...>

Apie Rusijos manipuliacijas su nuodais pasaulis sužinojo, kai buvo nunuodytas Aleksandras Litvinenka. Buvo pritaikyti itin modernūs nuodai, kuriuos labai sunku aptikti žmogaus kūne. Buvo manoma, kad nuodai pėdsakų nepalieka ir juos identifikuoti yra labai sunku. Tačiau Didžiosios Britanijos specialistai, kurie tyrė A. Litvinenkos mirties aplinkybes, sugebėjo rasti nuodų pėdsakus ir nustatyti jų rūšį bei kilmę. Tai tapo pradžia tarptautinio skandalo, kuris tęsiasi iki šių dienų.

Tačiau buvo ir daugiau tokių žmonių, matyt, tokiu būdu pašalintų – pavyzdžiui, Jurijus Šekočichinas, jeigu tokį pamenate. <...> Kai jį laidojo (2003 metais – Alfa.lt), milicija niekam neleido prieiti prie kapo ir patys stengėsi nuo jo laikytis atokiau, nes bijojo radiacijos ir nenorėjo užsikrėsti poloniu. Atrodo, kad J. Šekočichinas ir A. Litvinenka buvo pašalinti, naudojant tuos pačius nuodus. <...>

Viktoras Suvorovas, kuris savo laiku buvo rezidentūros Šveicarijoje vadovo pagalbininku, sakė, kad iš Sovietų Sąjungos į Šveicariją atvykdavo specialūs lėktuvai, pilni maišų su pinigais. Jie buvę skirti KGB agentams Vakarų šalyse. Ar pinigai verbuojant atlikdavo svarbiausią vaidmenį?

Šią V. Suvorovo išsakytą versiją atmetu, kadangi pinigai buvo perduodami visai kitais kanalais. Pinigus komunistų partijoms pristatydavo kitais būdais. Pavyzdžiui, į Maskvą atvažiuodavo Jungtinių Valstijų Komunistų partijos vadovas. Jis susitikdavo su aukštais sovietų partijos nariais, su aukštais KGB pareigūnais ir visas smulkmenas aptardavo: kaip, kada ir kam permesti pinigus. Pinigų pristatymai užsienyje veikiančioms organizacijoms ar asmenims nesudarydavo didelių problemų.

Juos perduodavo per GRU?

Ne, už saugų pinigų gabenimą buvo atsakinga KGB. GRU (sovietų karinė žvalgyba – Alfa.lt) politinėmis partijomis užsienyje neužsiėmė. Partijos nebuvo jos taikinys. Aišku, GRU turėjo savo agentų partijų gretose, bet tik tam, kad jie ar jų pagalba GRU galėtų lengviau įsiskverbti į valstybės karines institucijas bei karinį pramonės kompleksą.

KGB pagrindinis tikslas buvo politinė žvalgyba. Antras pagal svarbumą uždavinys buvo kontržvalgyba, t.y. įsiskverbimas į užsienio valstybių saugumo struktūras ir žvalgybos agentūras. Ir tik trečias uždavinys buvo mokslinė – techninė žvalgyba. Mes jai neskyrėme didelio dėmesio, nes šioje srityje aktyviau veikė GRU.<...>

V. Suvorovas sakė, kad, norint įgyti itin vertingą agentą, reikia imtis neįtikėtinų dalykų: jei taikinys turi silpnybę moterims, tai jam reikia pristatyti pačias gražiausias moteris, jeigu jis mylėdavo vyrus, tai pristatydavo tikrus „eržilus“.

Jis teisus. Sovietų žvalgyba ir kontržvalgyba tuo užsiimdavo. Sovietinės moterys šioje srityje turėjo stulbinamų pasiekimų. Maskvoje jos sugebėjo suvilioti ne vieną dešimtį diplomatų, karininkų ar ambasadų apsaugininkų. Taip, jaunos, gražios merginos prakaitavo ir vargo dėl tėvynės. Tačiau tai, tarp kitko, labiau būdinga sovietinei ir Rytų Europos žvalgybai. Amerikoje tokia sistema menkai išplėtota, kas didžiąja dalimi susieta, manau, su kitokiu moterų vaidmeniu, jų savarankiškumu ir nepriklausomybe. <...>

Kuo jūs, jei tai nėra paslaptis, užsiėmėte dirbdami Leningrade ir būdami atsakingi už kontržvalgybą šalies viduje?

Užsiėmiau inteligentais. Taip, taip, o kas pas mus daugiausiai kritiškai atsiliepdavo apie valdžią? Juk ne darbininkų klasės atstovas, ne vairuotojas koks ar darbuotojas, stovintis prie staklių, o inteligentas, kuris labai mėgsta plepėti, diskutuoti, ginčytis. Kai dirbau Leningrade, galėjau susipažinti su slapčiausia informacija, peržiūrėjau ne vieną archyvinę bylą, skaičiau šimtus operatyvinio tyrimo bylų. Mane labiausiai domino garsios pavardės. Radau žmones, kuriuos buvo galima įtarti bendradarbiavus su KGB, ir jie iš tiesų tai darė. Dabar galiu drąsiai tvirtinti: 90 proc. sovietinių inteligentų dirbo valstybės saugumo organams.

Kai kurie dirbo dėl karjeros galimybės – juos domino aukšti postai, pinigai, tačiau daugelis tikėjo, kad KGB vykdė itin sudėtingą ir valstybei reikalingą misiją – kovojo su slaptais valstybės priešais, kurie norėjo jai pakenkti ir ją sugriauti iš vidaus. <...> Paminėsiu tik kelias pavardes, kurie yra žinomi visam pasauliui. Vienas – RSFSR liaudies deputatas Sergejus Baburinas <...>, kitas – Volodia Žirinovskis. Kai aš jį taip pat pavadinau KGB agentu, tikėjausi nervingos reakcijos. Ir štai per kažkokį priėmimą Maskvoje – o aš tada buvau vieša figūra – pamačiau, kad eina prie manęs V. Žirinovskis, rodos, grėsmingai nusiteikęs. Na, galvoju, tuoj prasidės – jau pasiruošiau kumštynėms, o jis priėjęs: „Klausyk, ar galiu paspausti tau ranką?” „Taip, sakau, o kodėl?” „Turiu tau prisipažinti, Olegai – juk tu dabar ant žirgo sėdi, o aš iki šiol šešėlyje buvau likęs, nors didžiuojuosi tuo, kad visą gyvenimą dirbau KGB, ir tebedirbu. Dėkui, kad pasakei visiems girdint – šaunuolis!” <...>

Jei prakalbote apie kūrybingą inteligentiją... Velionis Michailas Kozakovas man prisipažino, kad buvo KGB agentas. Jį esą užverbavo, kad padėtų kovoti su užsienio priešiškomis žvalgybomis, jis miegojo su žurnaliste iš Amerikos, išgaudavo iš jos informacijos, o kažkada pakišo amerikiečių pasiuntinio sekretorių – nugirdė, ištraukė kažkokius dokumentus... O štai Liudmila Markovna Gurčenko, taip jau mirusi, man pasakojo, kad ją prieš Jaunimo ir studentų festivalį 1957 metais iškvietė KGB ir pasakė: „Festivalyje reikės padirbėti.“ Ji paklausė: „Kaip?“. „Miegoti su užsieniečiais”.

Tikra tiesa, žinau apie tai.

Aktorė atsisakė padėti KGB todėl, kad jos uošvė, kurios vyrą, rašytoją Pilniaką, sušaudė KGB, ir kuri pati sėdėjo, jai sakydavo: „Niekada nesutik bendradarbiauti su jais.“ L. Gurčenko, kuri tuo metu jau buvo suvaidinusi filme „Karnavalo naktis“ ir tapusi kino žvaigžde, daugelį metų buvo išbraukta. Jai taip ir sakė: „Nenorėjote patarnauti Tėvynei, tai nevalgysite duonos su sviestu. Valgysite šūdą. Karjerą sužlugdysime! Nuo žemės paviršiaus nušluosime! Tokios pavardės niekas nežinos!“

Taip, jos karjera buvo sužlugdyta.

Liudmila Markovna skėsčiojo rankomis: „O visos kitos aktorės sutiko padėti, ir po to be jokių apribojimų važinėjo į užsienius, filmavosi kinuose”.

Taip, toks buvo atlygis už bendradarbiavimą. Žmonės, kurie padėjo KGB, gaudavo papildomų privilegijų, nesusidurdavo su trukdžiais išvykstant į užsienį. Jie puikiai žinojo ir suprato, kad jei nesutiks, tai jų karjera bus sužlugdyta ir jokios užsienio šalies niekada nematys. Kai dirbau Leningrade ir užėmiau aukštas pareigas KGB, aš taip pat dalyvavau komisijos, kuri priimdavo galutinį sprendimą, leisti ar neleisti asmeniui išvykti į užsienį, darbe. Šalia manęs komisijos nare sėdėjo Valentina Matvijenko. Dabar – trečias žmogus valstybėje, Federacijos Tarybos pirmininkė.

Irgi jūsų žmogus?

Na, Valia buvo aktyvi komjaunuolė, lyderė, tai buvo jos partinė-komjaunuoliška pareiga. Ir štai mes su ja sėdėdavome, ir, manau, visiškai atvirai kalbėdavomės...

Norėčiau grįžti prie to, ką anksčiau pasakiau. O ką reikėjo žmonėms daryti? Ką jie galėjo padaryti? Nieko. Tais laikais inteligentai buvo priversti bendradarbiauti su KGB, net jeigu ir nebūdavo formaliai įtraukti į skundikų sąrašus. Dalis inteligentų elgėsi, kaip V. Matvijenko, jausdami didelę partinę – sovietinę pareigą padėti KGB, tačiau tai, žinoma, galiausiai padėdavo karjerai. <...>

Kita dalis inteligentų bendradarbiavo su KGB siekdami nekliudomai daryti karjerą, uždirbti daugiau pinigų, tapti geriau žinomais. Dar kita dalis – buvo priversta jiems dirbti prieš jų valią. <...>

(Tęsinys – sekmadienį)

​KGB generolas: 90 proc. sovietų inteligentų dirbo saugumui

Olegas Kaluginas – vienas aukščiausio rango buvusių sovietinių saugumiečių, perbėgusių į Vakarus
+8