Nenubridę referendumų šunkeliais

Rimantas Varnauskas
Rimantas Varnauskas
  © Asmeninis albumas

Kaip balsuotų Lietuvos Respublikos piliečiai, jei referendume būtų pateiktas klausimas: „Ar sutinkate gauti algas, kokios gaunamos Vokietijoje, o dirbti taip, kaip dirbama Graikijoje?“ Arba – papildyti Konstituciją nuostata, kad „Lietuvos Respublikos piliečio senatvės pensija negali būti mažesnė kaip 4/5 įstatymu nustatyto minimalaus darbo užmokesčio dydžio“. Arba – „Ar sutinkate tapti 51 Jungtinių Amerikos Valstijų valstija?“

Teigiamas atsakymas į paskutinį klausimą toli gražu negarantuotų sotesnio gyvenimo ar didesnių socialinių garantijų, geriausiu atveju stabilesnę saugumo padėtį. Neatmestina, kad „ant karštųjų“, nesivargindama alinančiais parašų rinkimais ir atgrasiomis diskusijomis, tauta nubalsuotų už pirmąjį pasiūlymą. Kad ir šiaip, juokais, įkyrėjusiems valdžiažmogiams paerzinti, kad tie patys suktųsi tautos valią vykdydami.

Antrasis klausimas – ne iš lubų nurašytas. 2004 m. buvo įregistruota tokio referendumo iniciatyva, tačiau jam paskelbti nebuvo surinktas reikiamas parašų skaičius. Beje, bent kelis kartus buvo mėginama įteisinti nuostatą, kad referendumai būtų skelbiami piliečių iniciatyva, jeigu jo reikalauja ne mažiau kaip 100 tūkst. rinkimų teisę turinčių Lietuvos Respublikos piliečių. Paskutinį kartą 2014 m. birželio 29 d., sunkiai, bet surinkus daugiau kaip 300 tūkst. piliečių parašų. Rašytis žmonės rašėsi, bet galiausiai referendumas neįvyko. Nors pagrindinis šios visuotinės privalomosios apklausos akcentas buvo kitas – siekta įtvirtinti Konstitucijos pataisas, kurios būtų įtvirtinusios nuostatas, kad žemė, vidaus vandenys, miškai, parkai nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos Respublikos piliečiams ir valstybei, o valstybinės ir bendruomeninės reikšmės gamtos išteklių išgavimo ir naudojimo klausimai būtų sprendžiami tik referendumu.

Tačiau tautininko Juliaus Pankos ir žurnalisto-ūkininko Pranciškaus Šliužo tandemas tapo tik gardžiu kąsniu humoro laidų kūrėjams. Pyragui iškepti (drausti pirkti žemę užsienio piliečiams, nors ir neuždraudus neteko girdėti, kad ji būtų masiškai perkama) buvo atšipę noragai – būtų galima perfrazuoti P. Šliužo kurtą laidą „Pyragų nebus be noragų“.

Iniciatyvų referendumams per ketvirtį nepriklausomybės amžiaus būta įvairiausių – į Seimą vietoj dabar esamo 141 atstovo (Seimo nario) rinkti ir 91, ir 101, ir 131. Tam tikros logikos tokiuose siūlymuose lyg ir būtų. Natūraliai – dėl menko gimstamumo ir gausios ekonominės emigracijos – mažėjant gyventojų skaičiui juos atstovaujančių politikų (kaip, beje, ir valstybės tarnautojų) nemažėja. Bėda tik ta, kad niekas negali numatyti, ar tie prakutę emigrantai kada nors negrįš. Vėl reikėtų referendumo, kuris atstatytų proporcingą atstovavimą parlamente? O ir gimstamumo kreivė lyg ir buvo šoktelėjusi, kai valstybė būsimoms mamytėms padidino išmokas, kurias vėliau teko gnaibyti su prokurorų pagalba.

Siūlyta Seimo narius rinkti tik vienmandatėse apygardose, atsisakant nepopuliarių (jei nepasakius – nekenčiamų) partijų sąrašų. Ilgainiui šios iniciatyvos prigeso, politikams susivokus, kad gali nusipjauti šaką, ant kurios dar net nespėjo pasėdėti. Juk šios kadencijos Seime nebūtume pamatę margaspalvių „Drąsos kelio“ partijos veikėjų, jei ne proporcinė rinkimų sistema (nors demokratija dėl to tikrai nebūtų nukentėjusi).

Būta siūlymo, kad tas pats asmuo Seimo nariu gali būti renkamas ne daugiau kaip du kartus iš eilės. Panašų variantą – rotacijos principu reikia leisti kiekvienam Lietuvos piliečiui bent vieną kadenciją pabūti (ir tuo pačiu praturtėti) seimūnu, ministru – yra siūlęs ir Juozas Erlickas. Tačiau šio referendumo iniciatoriams neužteko fantazijos į savo gretas pasitelkti gyvąjį literatūros klasiką.

Sunkiai kelią skynėsi ir iniciatyvos tiesiogiai rinkti savivaldybių merus. Pirmasis siūlymas apsispręsti referendumu kilo bene 2003 m. Viktorui Uspaskich. Tačiau Kėdainių „kniaziumi“ tituluotam veikėjui nepavyko surinkti reikiamo parašų kiekio. Šiemet ši savivaldos demokratėjimo puota jau įvykusi.

2002 m. buvo įregistruota iniciatyva atsiklausti, ar Lietuvos žmonės pritaria Lietuvos Respublikos stojimui į NATO? Šio referendumo iniciatoriais tapo a.a. Rolandas Pavilionis, signatarai Rolandas Paulauskas, Egidijus Klumbys ir kiti. Savotiška mišrainė iš tuo metu gyvavusių Naujosios sąjungos, vadovautos dviprasmiškai besielgusio Artūro Paulausko, ir Tautos pažangos partijos „pacifistų“, iki šiol NATO matančių tik kaip „agresyvų JAV įrankį“. Stojimą į NATO remiant apie 60 proc. Lietuvos gyventojų, parašų surinkti nepavyko.

Derlingiausi referendumais buvo1991-1992 m. Anuo metu įvyko gyventojų visuotinė apklausa dėl Lietuvos Respublikos nepriklausomybės (1991 m. vasario 9 d., virš dviejų milijonų pasisakė „Taip“, nors ir 147040 – „Ne“), referendumas dėl buvusios SSSR kariuomenės besąlygiško ir neatidėliotino išvedimo iš Lietuvos teritorijos 1992 m. ir padarytos žalos Lietuvai atlyginimo (1992 m. birželio 14 d., panašūs rezultatai), referendumas Konstitucijai priimti (1992 m. spalio 25 d.). Pastarasis buvo lyg ir tų pačių metų gegužės 23-ąją neįvykusio, nes sprendimas nebuvo priimtas, referendumo „Dėl Lietuvos Respublikos Prezidento institucijos atstatymo“, tęsinys. Atsigavę po šoko buvę komunistai pasipriešino stipresnių galių nei turima dabar prezidento institucijos įteisinimui. Esama pusiausvyrų, atsvarų tvarka gal ir nėra bloga – kiekvienas prezidentas tų galių pasiima tiek, kiek mano esą reikalinga.

Šiokie tokie nesusipratimai nutiko su patariamuoju (konsultaciniu) dėl naujos atominės elektrinės statybos. Statyboms pritarė 35,23 proc., o prieš pasisakė 64,77 proc., tačiau dalyvavusiųjų referendume ir tuo pačiu metu vykusiuose Seimo rinkimuose buvo vos 52,58 proc. rinkėjų, tad prasidėjo spekuliacijos, kad tai nėra visos tautos valia. Ryžtingų sprendimų stokojančiam premjerui Algirdui Butkevičiui toks tautos pasirinkimas tapo parankus, leidžiantis nustumti problemą į giliausius stalčius. Kas bus, jei kitus rinkimus laimėtų dar vienas radioaktyvus politikas a la Kubilius? Viskas iš pradžios? Būtų vėl klausiama patarimo?

Nors kartais lietuviai, lyginant su latviais bei estais, ir yra vadinami Baltijos pietiečiais, tačiau pakankamai turininga referendumų istorija rodytų ką kitką. Nuogais užpakaliais į dilgėles nepuolama – net kai klausiama (o buvo ir taip), ar kompensuoti gyventojų indėlius teisingai privatizuojant valstybės turtą.