​Ar reikia dar vienų rinkimų Lietuvoje?

Balsavimas referendume
Balsavimas referendume
  © Tomas Lukšys

Praėjus tiesioginiams merų rinkimams, politikai nesutaria, ar reikėtų suteikti daugiau galimybių piliečiams išrinkti jiems atstovaujančius pareigūnus. Seime iškėlus siūlymą įteisinti tiesioginius seniūnų rinkimus, tokią iniciatyvą skeptiškai įvertino patys seniūnai.

Ant stalo guli du projektai

Dar praėjusių metų rudenį dalis politikų pasiūlė Konstitucijos pataisas, kurios įteisintų tiesioginius seniūnų rinkimus bei suteiktų seniūnijoms teisę turėti savo biudžetus. Tuomet ši iniciatyva palaikymo nesulaukė – buvo nutarta palaukti, kaip praeis tiesioginiai mero rinkimai. Šiems pasibaigus, Seimas kovo pabaigoje po pateikimo pritarė Konstitucijos pataisai. Ją palaikė 50 parlamentarų, tarp kurių daugiausia buvo konservatorių, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos, „Tvarkos ir teisingumo“ bei Mišrios Seimo narių grupės politikų. Mažiausiai pataisą rėmė socialdemokratai ir Darbo partija.

Kadangi už Konstitucijos pataisas Seime bent du kartus turi balsuoti po 2/3 visų parlamentarų, tiesioginio seniūnų rinkimų gali nepavykti įteisinti. Šios idėjos priešininkai, užuot parėmę pataisas, pasuko kitu keliu – šiuo metu Vyriausybėje svarstomos Vidaus reikalų ministerijos (VRM) parengtos Vietos savivaldos įstatymo pataisos, kuriomis norima tik praplėsti seniūnijų finansinį savarankiškumą, tačiau nekeisti savivaldos modelio iš esmės.

Gyventojams renkami seniūnai nesvarbūs?

Seime surengtoje konferencijoje socialdemokratė, Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto pirmininko pavaduotoja Milda Petrauskienė aiškino, kad tiesioginius seniūnų rinkimus įteisinanti Konstitucijos pataisa įneštų daug maišaties į šiuo metu jau nusistovėjusią tvarką. Esą egzistuoja gausybė techninių klausimų, į kuriuos kol kas nėra atsakymų.

„Iš projekto nuostatų nėra aišku, koks būtų seniūnijų statusas ir vieta savivaldos sistemoje. Koks seniūnų santykis su savivaldybės administracija, ar seniūnijos taptų žemesnės pakopos savivaldybėmis? Tiesiogiai išrinktas seniūnas jau būtų politikas. O tokia praktika, kad tiesiogiai išrinktas politikas būtų pavaldus savivaldybės tarnautojui – administracijos direktoriui – tiesiogiai neatitiktų konstitucinio atstovaujamosios ir vykdomosios valdžios santykio.

Be to, reikėtų peržiūrėti seniūnijų ribas, galbūt peržiūrėti savivaldybių tarybų narių skaičių, sukurti seniūnijų administracinės priežiūros institutą, atskirti seniūnijų ir savivaldybių biudžetus, keisti biudžeto sandaros, mokesčių įstatymus“, – kalbėjo politikė.

M. Petrauskienė siūlė apgalvoti alternatyvų modelį, kuriame būtų atsisakyta tiesioginių seniūnų rinkimų, tačiau pačios seniūnijos taptų finansiškai savarankiškesnės.

„Siūloma sudaryti dvi seniūnijų formas. Viena būtų palikta tokia kaip dabar, kai seniūnija yra savivaldybės administracijos filialas. Antra forma reiškia, kad seniūnijos atrodytų kaip biudžetinės įstaigos, o seniūnai būtų įstaigų vadovai“, –kalbėjo Seimo narė.

Alternatyvą Konstitucijos pataisai parengusios Vidaus reikalų ministerijos Viešojo valdymo politikos departamento direktorius Paulius Skardžius buvo dar kategoriškesnis. Jo teigimu, pagrindinė seniūnijų užduotis – teikti tinkamas ir kokybiškas paslaugas.

„Šiandien gyventojams nesvarbu, kaip tos paslaugos iki jo atkeliauja. Jam svarbu, kad jos būtų kokybiškos ir prieinamos, nereikėtų toli važinėti“, – Seime sakė valdininkas.

Anot P. Skardžiaus, būtų keblu įvesti bendrą seniūnijų modelį visoje šalyje, kadangi tai neveikia jau ir dabar.

„Turime situaciją, kad 548 seniūnijos yra skirtingos. Jeigu kalbėsime apie jų funkcijas, tai Vietos savivaldos įstatymas joms nustato 20 vienodų funkcijų, tačiau šiandien faktas yra tas, kad kai kurios vykdo visas 20 ir dar joms taryba paveda jų daugiau, tačiau kai kurios, pavyzdžiui, Vilniuje, vykdo tik keturias. Taigi praktika parodė, kad vienas modelis savivaldybėse neveikia. Jei pažiūrėtume į skiriamą finansavimą seniūnijoms, tai jis kai kur skiriasi iki 100 kartų“, – sakė direktorius.

Seniūnai nenori būti renkami

Lietuvos savivaldybių seniūnų asociacijos viceprezidentas Kęstutis Vilkauskas taip pat prieštaravo siūlymui įteisinti tiesioginius seniūnų rinkimus. Jo teigimu, šiuo metu svarbiau ne įvesti tiesioginius seniūnų rinkimus, tačiau decentralizuoti savivaldybes, kad centriniai jų organai galėtų užsiimti investicijomis ir strateginiu planavimu, o techninius darbus pavestų seniūnijoms.

K. Vilkauskas Seime baiminosi, kad seniūno institucijos politizavimas gali sugriauti ilgus metus puoselėtą žemiausią savivaldos lygmenį, kadangi šiuo metu seniūnas turi valstybės tarnautojo statusą, taigi, norėdamas užimti šį postą, privalo išlaikyti egzaminus. Politikams tokie reikalavimai nėra taikomi, tad jų kompetencija gali būti daug prastesnė.

„Labiausiai neramina tai, kad nebūtų sugriautas žemiausias savivaldos lygmuo. Kartais, būna, ateina politikai, o ne ūkininkai ir pradeda vadovauti dažnai neįsivaizduodami, koks tai yra darbas. Dabar visi tarnautojai turi išlaikyti testus, pereiti pokalbius. Šiek tiek matome tokį politinį atspalvį prieš Seimo rinkimus, bet turime suprasti, kad seniūnų laukia sunkus kasdienis darbas, o tai sugriauti labai lengva, nes tose vietovėse nėra daug aktyvių žmonių“, – sakė seniūnų viceprezidentas.

Konservatorius: suprantama, kad seniūnai idėja nesužavėti

Vienas iš Konstitucijos pataisos iniciatorių Jurgis Razma nenustebo, kad seniūnai nėra suinteresuoti siūlomais pokyčiais, nes tai pablogintų tiek jų, tiek savivaldybių padėtį.

„Merui visiškai neįdomu, kad dalį savarankiškam valdymui skirto biudžeto tektų atiduoti seniūnams. Kiekvienas meras galvos, kad neaišku, ką seniūnijos išsirinks, neaišku, kaip panaudos pinigus, todėl geriau būtų pinigus koncentruoti savivaldybėje. Dabartiniai seniūnai savo rinkimų idėja irgi turbūt nesužavėti, nes šiandien jie, būdami karjeros tarnautojais, turi neblogas garantijas ir komfortą. Jie mažiau pažeidžiami ir jiems nereikia kas kelerius metus būnančios įtampos ir rizikų“, – kalbėjo politikas.

Jo manymu, leidus rinkti seniūnus, rinkimų procesas turėtų dvigubą poveikį: pirma, leistų išryškinti bendruomenių lyderius, kurie gali vadovauti seniūnijai, antra, pats procesas prisidėtų prie bendruomenių stiprinimo.

„Ateityje norint išlaikyti kaimų ir miestelių gyvybingumą bendruomenių stiprėjimas yra labai svarbus faktorius. Ten, kur jos šiandien stiprios, kažkas vyksta, lengviau randa kelią investicijos. Kur bendruomenės silpnos, ir pirmajame etape seniūnų rinkimai vyktų vangiai, tačiau tai paskatintų jų stiprėjimą“, apibendrino konservatorius.