Ar sunku emigruoti kartu su savo augintiniu?

Augintinis
Augintinis
© 123rf.com

Emigracija, kelionės, nuolatinis žmonių judėjimas iš vienos šalies į kitą – natūralus ir neišvengiamas reiškinys. Kaip ir kiekvienoje srityje, čia taip pat galime rasti tiek šviesiąją, tiek tamsiąją puses. Gyvūnų globėjams, prieglaudų vadovams ir savanoriams emigracija dažniausiai kelia ne pačių geriausių asociacijų. Išvykdami žmonės labai dažnai išsižada savo keturkojų draugų, palieka juos artimiesiems, prieglaudose ar blogiausiu atveju gyvūnais atsikratoma. Internetas mirgėte mirga nuo skelbimų, kad gyvūnams skubiai ieškomi nauji namai ar globėjai, nes jų šeimininkai tiesiog išvyko gyventi į užsienį. Emigracija – viena iš dažniausiai pasitaikančių keturkojų atidavimo į prieglaudas priežasčių.

„Problema pakankamai opi, nes per mėnesį į prieglaudą atkeliauja po kelis šunis, kurių šeimininkai išvyksta arba jau išvyko į užsienį. Šeimininkai dažniausiai net nepagalvoja apie tokią galimybę šunį vežtis kartu, nes jiems tai atrodo neįmanoma. Šuns atidavimo į prieglaudą priežastis „išvažiuoju į užsienį“ yra vis dar populiariausia. Tuo metu ne viena dešimtis mūsų globotinių naujus namus yra suradę Anglijoje, Norvegijoje, Danijoje, Vokietijoje ir pan., tad šuns keliavimas į kitas šalis tikrai nėra kažkokia utopija. Tereikia noro“, – pasakojo Sandra Štabokaitė, VšĮ „Penkta koja“ direktorė.

VšĮ „Tautmilės globa“ vadovė Tautmilė pasidalijo savo karčia patirtimi: „Išvykstančių ir paliekančių savo augintinius Lietuvoje problema labai rimta. Tie, kurie palieka savo augintinius prieglaudose, dažnai jais nesirūpina net ir namuose: atvežami neskiepyti, nekastruoti / nesterilizuoti gyvūnai, o prašymas bent jau paaukoti šioms procedūroms jiems yra per įžūlus. Pasiūlymas investuoti į naują narvą, kuriame galės gyventi ir kiti nelaimėliai, baigiasi grasinimais savo keturkojį užmigdyti. Tačiau yra žmonių, bet tik maža dalis, kurie ieško kitos išeities prieš išvykdami, ir dažniausiai ją randa, nors svetimoje šalyje rasti būstą, kad priimtų su augintiniais, yra ganėtinai sunku.“

„Prieglaudos perpildytos benamiais gyvūnais ir nereikia jų pildyti naminukais, jei pasikeitė jūsų gyvenimo sąlygos. Tiesiog atlikite savo pareigą iki galo, investuokite į augintinio pervežimą, turėkite kantrybės ilgiau paieškoti gyvenamosios vietos ir išbūti su savo augintiniu iki galo“, – ragina VšĮ „SOS gyvūnai“ vadovė Ilona Reklaitytė-Mezenceva.

VšĮ „Gyvūnų gerovės iniciatyvos“, siekdama taip pat padrąsinti ir paraginti emigruojančius tautiečius išvykstant nepalikti savo keturkojų, nutarė visiems parodyti, kad keliauti su augintiniu yra įmanoma ir kad tai toli gražu nėra taip baisu, kaip gali atrodyti. „Keturkojis emigrantas“ – tai projektas, kur žmonės kviečiami pasidalyti savo sėkmės istorijomis ir papasakoti visiems, kaip jiems sekėsi keliauti, kraustytis iš vienos šalies į kitą, ieškoti gyvenamosios vietos kartu su savo keturkojais draugais. Pirmieji projekto dalyviai jau pasidalijo savo gerąja praktika, nešykštėjo patarimų planuojantiems keliauti su augintiniais ir skatino nebijoti žengti šio žingsnio.

„Ar mes laimingi, kad jį pasiėmėme? Jaučiamės fantastiškai! Susirasti būstą, kuriame būtų galima auginti gyvūną, žinoma, sudėtingiau, be to, Olandijoje kartą per metus už šunį reikia mokėti mokestį. Tačiau dėl Tučio padarytume viską“, – pasakojo Rasa, iškeliavusi kartu su šuneliu Tučiu.