​Pūras: mūsų visuomenės problema – susiskirstėme į normalius ir „nurašytus“

Dainius Pūras
Dainius Pūras
  © Karolis Kavolėlis / Alfa.lt

„Objektyvi analizė valdžios elito nepasiekia arba juos supantys valdininkai jiems suteikia vienpusę informaciją. Tada vėl ir vėl matome nuolatinį lipimą ant to paties grėblio, kai resursai eina į nereformuotą psichikos sveikatos sistemą. Kartais mes, kalbantys iš nepriklausomų ekspertų pozicijos, save pradedame kaltinti, gal kokie „lūzeriai“ esame? Mes lojame, o karavanas toliau eina. Jau ir loti leidžia, nes mato, kad 25 metus tą patį šnekame ir mūsų poziciją politikai atkakliai ignoruoja“, – sakė tiek su valdžios atstovais, tiek su nevyriausybininkais nuolatos psichikos sveikatos sistemos padėtį Lietuvoje aptariantis Dainius Pūras, todėl juokais save pavadino dvigubu agentu.

Vaikų psichiatras, specialusis Jungtinių Tautų pranešėjas sveikatos klausimais iš tiesų yra didžiausias mūsų šalies advokatas, ginantis teisę visiems visuomenės nariams gyventi oriai. Jei anksčiau jo pasisakymuose buvo nemažai pesimizmo, dabar medicinos mokslų daktaras turi vilčių, kad nauja sostinės ir Vilniaus universiteto valdžia susivienijusi galėtų imtis bendrų projektų ir taip duotų pradžią proveržiui. 

„Pilotiniai“ projektai sulaužytų ydingos sistemos stuburą

Esate vienas Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Viltis“ steigėjų. Po penkiolikos metų šios visuomeninės organizacijos išleistame papildytame Jūsų rašytos knygos „Apie proto sveikatą ir jos sutrikimus“ leidime nebeliko žodžio „viltis“. Juokavote ar iš tikrųjų praradote viltį, kad situacija šioje srityje pasikeis?

Ne, vilties nepraradau. Paprasčiausiai prieš dešimt ar penkiolika metų su pykčiu pradėjau stebėti, kad Lietuvoje tada vos prasidėjusios sustojo permainos psichikos sveikatos srityje. Dabar į tai žvelgiu be pykčio. Racionaliai bandau suprasti, kokios yra giluminės to fakto priežastys, kad šioje srityje Lietuva ne tik prastai atrodo, bet vis dar vengia tai oficialiai pripažinti.

Esu Lietuvos patriotas ir džiaugiuosi dideliais mūsų šalies laimėjimais daugelyje sričių. Užtat su psichikos sveikata susijusioje srityje atsiliekame nuo valstybių, kurios už mus yra prasčiau išsivysčiusios. Jos rado savyje jėgų perlaužti stuburą tai nevykusiai paveldėtai sistemai ir kurti naują. O mes vis atidedame tą proveržį, surasdami tam visokių pasiteisinimų. 

Nepraradau vilties, bet noriu, kad visi pripažintume – penkiolika metų pramiegojome. Sakau, penkiolika, nes pirmi dešimt Nepriklausomybės metų buvo neblogi. Būtų gerai, kad dar ir kitų penkiolika metų taip nepramiegotume. Jau ir dabar apsileidimo pasekmių grėsmė yra didelė, taigi tolesnis esminių permainų atidėliojimas būtų nedovanotina klaida.

Jūsų rašytą knygą išleido bendrijos „Viltis“ moterys, kurios augina ar jau užaugino sutrikusio intelekto vaikus, jos asmeniškai laukia tų pokyčių, bet nebesulaukia. Jei pasako „niekuo nebetikiu, esu pikta ir nusivylusi“, supranti, kad nevilties daugėja.

Pažįstu daug šeimų, kurios augina vaikus su sunkesniais raidos sutrikimais, pavyzdžiui, sunkesniais autizmo atvejais. Tarp jų daugėja tokių, kurie pasirinko išvažiuoti į Airiją arba Angliją. Tai yra ne ekonominiai emigrantai, jie suvokė, kad tokiai šeimai, kad ir atvykėlių, tose šalyse bus užtikrintas minimalus paslaugų standartas. Tokio Lietuvoje jie nesulauks. Tai yra grėsmingas Lietuvos netolygios raidos signalas, kai nemažos grupės piliečių teisės ir laisvės yra aukojamos.

Jeigu aptarinėtume širdies, plaučių ar kitų kūno ligų gydymą Lietuvoje, matytume, kad čia jau pasiekėme Europos standartus. Psichikos sveikatos srityje esame be galo toli nuo šių standartų. Kai paaiškėja, kad tokiems vaikams reikėtų ne vaistų ar aparatų, o psichosocialinių paslaugų, sakoma, taigi pas mus jų nėra. Jeigu nėra, darykime, kad būtų. Kodėl, praėjus 25 metams, vis dar proteguojamas visiškai susikompromitavęs sovietinis psichikos sutrikimų gydymo modelis? Tokiems vaikams vis dar skiriama daug vaistų arba tėvams siūloma vaiką atiduoti į tas nelemtas nuolatinės globos įstaigas, kurių jau net turėtų nebūti. Todėl žmonės, praradę viltį, išvažiuoja į Airiją arba Angliją. 

Yra daugybė įrodymų, kad šis Lietuvos apsileidimas tokioje svarbioje srityje nesusijęs su finansinių išteklių stoka. Tos valstybės, kurios pertvarkė sistemą, sutaupė daug lėšų ir tapo ekonomiškai ir dvasiškai sveikesnės, o mes su tuo sovietiniu palikimu grimztame gilyn. Mane labiausiai neramina, kad nėra net pirmojo etapo požymių. Pirmas etapas bet kokiai problemai šeimoje ar visuomenėje spręsti būtų nebeslėpti jos. Kol kas giluminė sisteminė problema yra vyriausybės lygiu slepiama, tarsi būtų labai gėda ir baisu pripažinti, kaip šioje srityje apsileista.

Tik tai padarius, galima imtis rimtų sprendimų – priimti permainų pasiūlymus ir siekti jų kartu. Kiekvienąkart, kai keičiasi valdžios, tam būna labai palankus momentas, bet kol kas valdžios viena iš kitos perima ydingos sistemos protegavimo tradiciją

Dabar turiu vilčių, susijusių su kai kurių miestų ir universitetų vadovybės permainomis. Sakykime, Vilniuje turime įdomią situaciją. Atėjo naujas meras ir nauja valdžia, kuri turi ambicijų realizuoti modernias idėjas. Žinau, meras Remigijus Šimašius yra aistringas šalininkas idėjos, kad vaikai nebegyventų įstaigose. Vilniui atsiranda galimybė tapti miestu, siekiančiu ne žodžiais, o darbais perimti geriausias pasaulio ir Europos vaikų globos praktikas, kad vaikai gyventų šeimose, o ne įstaigose.

Tokioms permainoms reikia daug ekspertinės ir vadybinės paramos, modernias žinias ir įgūdžius turinčių specialistų. Kodėl nepasinaudojus tuo,  kad turime naują Vilniaus universiteto vadovybę su ambicinga permainų vizija? Modernioji psichikos sveikatos apsauga – tai medicinos, psichiatrijos, psichologijos, sociologijos, visuomenės sveikatos, edukologijos, socialinio darbo, filosofijos, teisės ir vadybos sankirta. Taigi turime palankią situaciją, kai sostinės savivaldybės ir universiteto bendradarbiavimas galėtų pasiekti visiems naudingą proveržį. Pamačius tokias permainas, neabejotinai išsijudintų ir prie jų prisijungtų Seimas ir Vyriausybė.

Tarkime, sostinės valdžia su Vilniaus universitetu ir partneriais pilietinėje visuomenėje pradeda vykdyti pilotinius (bandomuosius – red. pastaba) projektus, transformuodami šios srities paslaugų infrastruktūrą. Taip per kelerius metus pasiektume, kad Vilnius savo miestiečiams, vaikams ir suaugusiems su psichikos problemomis, teiktų civilizuotas bendruomenines paslaugas. Tada nereikės kūdikių, vaikų ir suaugusiųjų išvežti į dideles psichiatrijos ligonines ar nuolatinės globos įstaigas. Visa tai įmanoma, nes Vilniuje yra daug specialistų. Kai Vilnius parodo, kad galima, tada kiti irgi daro ir išsijudina visa Lietuva. Tiesiog kažkur turi tai prasidėti, tai galėtų būti Vilniuje.

Jeigu ambicinga sostinės valdžia su ambicingu Vilniaus universitetu to imtųsi, per kelerius metus įmanoma ne kokia nors nevykusi reforma, o sklandi, kai niekas neišmetamas į gatvę. Kalbu apie tuos žmones, kurie ir gyvena tose įstaigose ir kurie jose dirba. Dabar sėjama panika. Viena ranka paskelbiama, kad prasideda globos įstaigų reforma, o kita ranka tie patys valdininkai gąsdina įstaigas, kad kažkas nori jiems blogo. Tai yra patys blogiausi vadybos pavyzdžiai, kurie rodo nemažą riziką, kad reforma bus sukompromituota. Tada bus galima pasakyti: „Matote, nieko nepavyko.“ Jei norėsime, kad nepavyktų, tai ir nepavyks.

Psichikos sveikatos sistemoje karas vyksta dėl finansinių srautų

Vilčių teikia, kaip minėjote, valdžios pasikeitimai, bet ko dar reikia, kad visuomenė prisidėtų? Užtektų, kaip sakėte, bent dešimties procentų visuomenės narių, kad jie imtų reikalauti pokyčių ir jie prasidėtų. Kodėl mums, kurių tiesiogiai neliečia psichikos negalią turinčių žmonių problemos, turėtų rūpėti, kad jų padėtis keistųsi?

Kartais paprovokuoju pažįstamus ir bandau diagnozuoti, kur yra problema. Radęs progą, kokiam mokslo, kultūros, politikos elito atstovui užduodu klausimą, ar norėtumėte, kad Jūsų vaikas ar anūkas gyventų kūdikių namuose. Dažniausiai sukeliu emocingą reakciją, to esą niekada nenutiks, nes jie esą normalūs žmonės.

Čia ir yra mūsų visuomenės problema – susiskirstėme į normalius ir „nurašytus“. Todėl ir girdime prikurtų siaubo pasakų, kad kūdikių namuose esą vien prasigėrusių žmonių pragertomis smegenimis kūdikiai. Jeigu jau taip, tegu jie ten ir būna, vis tiek nieko gero iš jų nebus. Italai ar amerikiečiai žino, jei spės kuo greičiau iš tokių įstaigų paimti vaikus, jie augs normaliai išsivystę. O lietuviai patiki dezinformacija, kad kūdikių namuose visi kūdikiai yra nesveiki, jų raida sutrikusi. Šiai dezinformacijai skleisti net sugalvotas šių įstaigų pavadinimas – „sutrikusio vystymosi kūdikių namai“. Jei Lietuvos valdžia paisytų mokslo žinių, jau seniai būtų galėjusi nutraukti šią dezinformaciją ir iš pradžių bent jau pervadinti šias įstaigas į „sutrikdomo vystymosi kūdikių namus“. Juk seniai įrodyta, kad ilgiau kaip tris mėnesius kūdikiui gyvenant įstaigoje jo raida sutrinka.

Mūsų visuomenėje trūksta supratimo, kad visi esame susiję ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Vakariečiai jau seniai suprato: jeigu per viešą interesą prisidės prie šių problemų sprendimo, tas „atsipirks“ jei ne man ir mano kartai, tai mano vaikams ir jų kartai. 

Šio gebėjimo žvelgti plačiau trūksta Lietuvos visuomenei, besitvarkančiai savo ir artimųjų reikalus taip, kaip išmokė sovietmetis. Elitu save vadinantys žmonės arba vidurinioji klasė savo problemas tvarkosi, vieni skaidriau, kiti korupciniais būdais, o štai šią sritį gana vieningai aukoja. 

Kodėl mums, sakoma, turėtų rūpėti, kad šeši tūkstančiai suaugusiųjų ir keturi tūkstančiai vaikų gyvena kažkokiose įstaigose? Ogi todėl, kad visi esame susiję, todėl, kad taip trikdome visuomenės sveikatą, todėl, kad taip leidžiame netinkamai naudoti mūsų visų, mokesčių mokėtojų, lėšas, taip stipriname socialinę atskirtį ir programuojame naujas dideles valstybės raidos problemas. Tai tiesiog negali nerūpėti kiekvienam iš mūsų.

Pristatydamas antrąjį knygos leidimą kalbėjote apie sėkmės ir nesėkmės istorijas. Minėjote sėkmingą pradžią, trukusią beveik dešimtmetį, bet pokyčiai buvo sustabdyti. Taip pat Jūsų įsteigtą Vaiko raidos centrą, kuris dvejus metus stovi su įgriuvusiu stogu. Pasidžiaugėte Vaiko raidos centro inicijuotu projektu „Vaikų linija“, kuris dabar sėkmingai tęsiamas kitų. Būtent ši linija būtų akivaizdus pavyzdys visuomenei, kaip visiems jos nariams naudinga gauti tokias paslaugas, nemedikamentines, ne izoliuojančias, o suteikiančias pagalbą laiku ir vietoje.

Naujo pavyzdžio paslaugų kaip „Vaikų linijos“ ar kitų buvo įkurta daug. Deja, daugelis jų jau numirė. Čia toks blogas simptomas –„Sąjūdžio“ daigai šioje srityje miršta. Vaiko raidos centras nemirė, bet yra kritinės padėties. Tokių centrų turėjo būti daug, bet liko vienintelis, ir neaišku, ar tas išgyvens. Buvo daug modernių iniciatyvų, kurios turėjo plėtotis ir tapti taisykle, o liko išimtimi ir išgyveno arba ne.

Didžiuliai nepanaudoti resursai slypi nevyriausybinių organizacijų galimybėse. Geru pavyzdžiu galėtų būti Paramos vaikams centras, įkurtas Vilniuje, Latvių gatvėje. Ten dirba labai geri specialistai, ekspertai ir teikia labai geras paslaugas rizikos grupės vaikams ir šeimoms. Pamenu, kai ši nevyriausybinė organizacija vykdė projektą su mamomis, kurios yra pasimetusios ir svarsto, ar atiduoti vaiką į kūdikių namus. Tikslių skaičių neatsimenu, bet rezultatai buvo puikūs. Rimtai su šiomis mamomis padirbėjus, suteikus joms reikalingą psichologinę, socialinę ir kitokią pagalbą, absoliuti jų dauguma apsisprendė pačios auginti kūdikį ir tai joms neblogai sekėsi. Atrodytų, fantastika! Bet projektui skirtos lėšos baigėsi ir viskas sustojo. 

Panaši yra daugelio organizacijų, kurios metė iššūkį nužmoginančiai sistemai, padėtis. Valdžios institucijos jų nemėgsta, laiko jas „ant bado dietos“, tarsi jos būtų valstybės priešai. Valdžia, deja, renkasi proteguoti tas įstaigas, kurios atstovauja senajai sistemai. Tai yra besitęsianti Lietuvos tragedija.

Kodėl Lietuvos valdžia negali pirkti paslaugų iš modernias paslaugas teikiančių organizacijų, kaip tai vyksta Bulgarijoje ir Gruzijoje? Ten daugumą modernių, spragas užpildančių paslaugų vykdo nevyriausybinės organizacijos. Jos tai daro atsakingai, jų veikla prižiūrima. Visas pasaulis žino: nepelno siekiančios nevyriausybinės organizacijos, teikiančios tam tikras paslaugas, jas visada teiks geriau už valdiškas įstaigas.

Pas mus dar vis į nevyriausybines organizacijas žiūrima kaip į valdžios priešus. „Ak, tai mus dar ir kritikuoja? Tada visai negaus pinigų“, – lyg šie pinigai būtų valdininkų. Tą girdžiu, nes jau daug metų esu tarsi dvigubas šnipas, dirbu ir su vienais, ir su kitais. Girdžiu tiek nepasitikėjimo, lyg vyktų tikras karas. Ką kalba reformų oponentai? Kad kažkas nori perimti finansinius srautus. Tie, kurie dabar juos valdo, reformos šalininkus suvokia vienareikšmiškai – kažkas nori atimti jų pinigus. Ministerijose valdininkus labai sunku įtikinti, kad tai viso labo yra idėjinė kova. Šioje srityje laikas yra pavojingai sustojęs ir vis dar neaišku, ar mes apsispręsime pagaliau atsisakyti ciniško sovietinio modelio ir perimti geriausias pasaulio ir Europos praktikas.

Monstriškas globos įstaigas reikėtų išmontuoti pirmiau už Žaliojo tilto skulptūras

Dauguma sprendimų priimami, siekiant pragmatiškos naudos, ir tai nėra blogai, ar kai tiesiogiai paliečiami įtakingi politikai, tada reformos vyksta greičiau, taip rodo pasaulio pavyzdžiai. O kaip Lietuvoje?

Taip, žinome pasaulyje pavyzdžių, garsiausias turbūt iš Kennedy‘žių šeimos. Garsi devynių vaikų šeima, iš jos kilo Amerikos prezidentai ir senatoriai ir jie turėjo protiškai sunkiai atsilikusią seserį. Kai Johnas F. Kennedy‘is tapo prezidentu, gana greitai iškėlė šitą klausimą, neslėpdamas kodėl, nes turi seserį ir žino šitų žmonių problemas. Jis pasakė, kad Amerikoje šitie žmonės gyvens oriai, o ne kažkokiose uždarose įstaigose. Tai nebuvo korupcinis modelis pasirūpinti seserimi, bet padaryti, kad visiems būtų gerai. Buvo išleistas federalinis įstatymas ir tai įvyko.

Lietuvoje, kaip ir visur, yra aukštas pozicijas užimančių politikų ir įtakingų visuomenės veikėjų, kurių šeimose yra tokių žmonių. Bet jie tai slepia arba tyliai eina pas specialistus įprastu sovietiniu būdu, ieškodami „blatinių“ paslaugų. Ir žinote, ką jie sužino? Kad šitoje srityje, skirtingai nei kūno organų gydymo, neveikia „blatas“.

Kai tokių svarbių žmonių šeimoje atsiranda vaikas ar suaugęs su proto ar psichikos negalia, jie pradeda blaškytis. Jie netgi supyksta, kad nėra normalių paslaugų, nors, užimdami aukštas pareigas, nieko nepadarė, kad jų atsirastų. Tokių paslaugų vienam žmogui nepasiūlysi, reikia sukurti paslaugų sistemą visiems. Čia neužteks gauti brangų vaistą ar prijungti prie brangaus aparato. Arba yra sukurta normali paslaugų infrastruktūra valstybėje, arba nėra. Tada paaiškėja, kad telieka vežti vaiką į internatą arba už savo pinigus samdyti keletą žmonių, nors už šias paslaugas turėtų atlyginti valstybė, bet neatlygina. Šios įtakingos šeimos pakliūna į tą pačią bėdą, bet nepastebėjau, kad dėl to kas nors pasikeistų. Jos kenčia tyliai, pyksta, bet Kennedy‘žio varianto pakartojimo neįvyksta.

Kodėl?

Nežinau, man visokių minčių kyla. Kur čia slypi tas raktas? Turbūt jokių stebuklų nėra. Trūksta kritinės masės viršuje (Seime, Vyriausybėje, partijose) ir apačioje lygiai taip pat. Kiek tenka kalbėti, kiekvienoje partijoje yra nemažai žmonių, suprantančių ir žinančių, ką reikia daryti, bet dar jie pralaimi kitai ciniškesnei partijos daliai. Problema yra ir apačioje, visuomenėje. Žmonės jaučiasi pavargę, vyrauja egocentrizmas, konsumerizmas, nenorima matyti toliau savo nosies, daiktai ir pinigai rūpi labiau negu dvasinė sveikata. Visa tai sudėjus, šita problema nustumiama ir paaukojama. Politikams neatrodo, kad rinkėjams rūpėtų šitos problemos.

Kartais, rodos, tiek nedaug trūksta, kad pakartotume Gruzijos ar Bulgarijos pavyzdį, apie Estiją jau nekalbu. Jie nuo pat pradžių racionaliai ir pragmatiškai tvarkėsi, jų visada nežavėjo priklausomybė nuo sovietinių reliktų.

Knygutės įvade paminiu Vilniaus Žaliojo tilto skulptūras ir, nors jomis nesižaviu, rašau, kad yra svarbesnių totalitarinės ir okupacinės sistemos simbolių už jas. Tos monstriškos paveldėtos įstaigos (ne ten dirbantys žmonės!), kuriose gilinamos ten patekusių vaikų ir suaugusių, kartu ir visos visuomenės, problemos, – tai jos yra tos tikrosios totalitarizmo „skulptūros“, kurias tikrai reikia demontuoti. Bet Lietuvoje vyksta kol kas atvirkščiai, jas remia politikai, jos nuolat gauna išskirtinį finansavimą, jų vadovų balsas būna lemiamas, kai politikai daro sprendimus. Tam tikra prasme tai yra kenkimas valstybei, bet skaudžiausia, kad visa tai vyksta valstybės vardu. 

Tokiose įstaigose negali nebūti sisteminių žmogaus teisių pažeidimų, negali nenutikti taip, kaip nutiko Švėkšnos įstaigoje, kažkodėl vadinamoje ugdymo centru.

Anksčiau sakėte, tokie skandalai tik atveria ydingos sistemos žaizdas, o jų atsivers vis daugiau, jei nieko nekeisime?

Sistema tokius atvejus užprogramuoja. Ne todėl, kad blogi žmonės ten dirba. Didelės įstaigos personalas negali aprėpti visų auklėtinių, todėl jie iš bejėgiškumo pereina prie kalėjimo kultūros. Socialinių problemų turintiems paaugliams, kaip tuo atveju Švėkšnoje merginoms, netrukdoma atlikti „vierchių“ funkcijų. Tai vyksta su tykiu personalo pritarimu, nes personalas nesugeba pats tinkamai valdyti įstaigos, kurioje daug sudėtingų vaikų ir dalis valdymo perduodama „vierchėms“. O tada nereikia stebėtis, kodėl kitos merginos teikdavo sekso paslaugas.

Užuot už didžiulius mokesčių mokėtojų pinigus gydę tų vaikų dvasinę sveikatą, mes juos bendru visuomenės sutarimu jau 25 metus luošiname. Dėl to šalies prezidentė, tokią sistemą pavadinusi vaikus luošinančia, visiškai teisi. Bet vien prezidentūros pastangų neužteks. Visos valdžios privalo nustoti proteguoti ydingą sistemą ir pasiryžti visapusiškai remti permainas. Visi pilietiškai nusiteikę Lietuvos žmonės turi pasiųsti valdžioms aiškų signalą, kad taip, kaip buvo ir yra iki šiol, toliau būti nebegali.

Daug mano jaunesnių kolegų, geri vaikų psichiatrai, dirba Škotijoje, Airijoje, Anglijoje, Danijoje ir kitur. Juos valdžios vietoje pasikviesčiau nuolat dalytis geriausia praktika, o kai kuriems pasiūlyčiau grįžti ir užimti vadovaujančias pozicijas, kuriant naują sistemą. Tai labai sveikai prisidėtų prie permainų kokybės.

Dažnai pasakoma, ak, jie ten Vakaruose ir Šiaurėje yra turtingi, gali sau leisti. Ypač domėjausi Vokietija, kur po karo šalis buvo nušluota, demoralizuota, tiek žmonių žuvę. Jau per pirmą dešimtmetį po karo jie pradėjo kurti bendruomenines paslaugas, o per antrą ir trečią dešimtmečius tai įtvirtino. Kai ten nuvykau 1990 metais ir su trimis socialiniais darbuotojais važinėjau pas rizikos šeimas, mačiau, kaip teikia prevencines paslaugas. Pažaidžia su vaikais, mamą pamoko kokių nors motinystės įgūdžių, ją pagiria, po dviejų dienų vėl atvažiuoja. Tūkstančiai tokių socialinių darbuotojų dirba prasmingą darbą.

Tada grįžęs galvojau: sukursime ne vieną vaiko raidos centrą, o tinklą ir po dešimt metų teiksime tokias paslaugas. Praėjus 25 metams vis dar jų nėra. Tas užstrigimas kelia nerimą. Norėčiau sulyginti sistemos ir žmogaus gydymą. Visiems aišku, jeigu nori medicinoje geriau gydyti, reikia nustatyti diagnozę. Mes savo atliktomis studijomis ir visa veikla diagnozę jau nustatėme. Klausiame valdžios, ar jai pritariate. Jei pritariate, tada reikia ne simptominio, o rimto sisteminio gydymo. Bet kol kas neįtikiname. Todėl vis dar tęsiasi simptominis gydymas, pasireiškiantis nevykusios sistemos dekoravimu. Tai kelia nerimą, nes metastazių ir jų pasekmių daugės.

Esu tikras, tas proveržis įvyks. Tik niekada nežinai kada. Ir gruzinai, ir bulgarai man sakė, kad jie patys nesuprato, kodėl vieną dieną staiga tai įvyko. Todėl, kad „viršus“ sukibo su „apačia“ ir nutarė „darom!“. Gruzijoje tai prasidėjo po 2008 metų karo. Gruzinai galvojo, kaip kitaip didžiajam kaimynui parodysime, kad savo šalyje geriau tvarkomės. Jie pasirinko psichikos sveikatos sritį, panaudojo tarptautinės paramos lėšas, atsisakė nuolatinės globos įstaigų ir sukūrė alternatyvią sistemą. Prie to kaip konsultantas prisidėjau ir tuo didžiuojuosi. Norėtųsi, kad tai ir Lietuvoje būtų, bet, kaip sakoma, pranašu savoje šalyje nebūsi.

Pabrėžėte, kad Vilniaus universiteto patalpose vykusiame knygos pristatyme kalbėjote kaip šios mokslo įstaigos profesorius. Bet kartu ir kaip Jungtinių Tautų specialusis pranešėjas sveikatos klausimais minėjote britus, kurių partijos į savo programas aktyviai įtraukia sveikatos politikos klausimus, taip pat pasaulines organizacijas, kurios vis labiau jas laiko prioritetinėmis. Turėsime ir mes į jas atsigręžti, jei patys nesugebėjome, tai su kitų pagalba?

Matote, kai Lietuva pradėjo savo kelią, atgavusi nepriklausomybę, įvyko toks palankus sutapimas. Maždaug 1995 metais mokslo protuose ir politikos pasaulyje įvyko proveržis, pasirodė pagrindiniai dokumentai apie naują požiūrį į psichikos sveikatą. Teigta, kad reikia spręsti visų žmonių dvasines problemas, atsisakyti atskirų psichiatrijos įstaigų, turintiems sveikatos sutrikimų, o visų šių problemų sprendimą integruoti į bendrąsias sveikatos, švietimo ir socialinės apsaugos sistemas. Ir tai spręsti su visuomene, atsisakius ankstesnių stigmos tradicijų.

Atrodė, kaip gerai, mums kaip tik pakeliui. Kursime naują valstybę. Atsimenu, 2000 metais rašiau ne tik šitą knygelę, bet ir aistringus laiškus prezidentui Valdui Adamkui, premjerui Algirdui M. Brazauskui, Seimo pirmininkui Artūrui Paulauskui. Pasaulio sveikatos organizacijos pasakė, ir mes taip darykime.

Negavau rimto atsakymo, tik sekretoriatų darbuotojų paruoštus valdininkiškus atsakymus su potekste, kad vyrukas čia truputį pasikarščiavo. Kai kurie iki šiol labai įtakingi oponentai tada aiškino, kad tokia naujo požiūrio vizija kelią įtarimų dėl vizijų autorių psichikos sveikatos (mat turėti ir siūlyti viziją, kai kurių psichiatrų supratimu, yra kaip psichikos patologija). Štai tada ir pamažu aiškėjo, kad Lietuva renkasi variantą be vizijos. Suprask, Lietuva turi gerą sistemą, gal tik ją reikėtų patobulinti.

Tai buvo pirmasis nerimo signalas ir jis užsitęsė. Objektyvi analizė valdžios elito nepasiekia arba juos supantys valdininkai jiems suteikia vienpusę informaciją. Tada vėl ir vėl matome nuolatinį lipimą ant to paties grėblio, kai resursai eina į nereformuotą psichikos sveikatos sistemą. 

Kartais mes, kalbantys iš nepriklausomų ekspertų pozicijos, save pradedame kaltinti, gal kokie „lūzeriai“ esame? Mes lojame, o karavanas toliau eina. Jau ir loti leidžia, nes mato, kad 25 metus tą patį šnekame ir mūsų poziciją politikai atkakliai ignoruoja.

Lietuviai pavargę nuo nestabilumo, o čia štai yra stabili sistema, žmones su tam tikromis problemomis suveža ir uždaro įstaigose, tai kas čia blogo? Ta tradicija nusistovėjo, bet mes ištyrėme ir signalizuojame, kad ji vis labiau kenkia Lietuvai.

Šitoje srityje sukilimo ar revoliucijos scenarijaus nematau, bet regiu tokį civilizuotą procesą, kai atsiras vis daugiau išsišokėlių gerąja prasme politikoje, bet norėtųsi daugiau simpatijų modernioms permainoms ir iš visuomenės, – vylėsi vaikų psichiatras, specialusis Jungtinių Tautų pranešėjas sveikatos klausimais D. Pūras, neseniai pristatęs atnaujintą antrąją knygą „Apie proto sveikatą ir jos sutrikimus“. Ją galima įsigyti sostinėje įsikūrusioje bendrijoje „Viltis“, vėliau bus suteikta galimybė iš bendrijos interneto puslapio knygelę parsisiųsti nemokamai ir atsispausdinti. 

​Pūras: mūsų visuomenės problema – susiskirstėme į normalius ir „nurašytus“

Dainius Pūras
+4