Ką statysime – Smetoną ar Putiną?

Antanas Manstavičius (Nuotr. Odė juostai/
Antanas Manstavičius (Nuotr. Odė juostai/
© Asmeninis albumas

Smetoniška gira, smetoniška dešra, smetoniški politiniai sentimentai. Lietuvoje vis dar gaji pirmojo prezidento, ir vienintelio tautinio diktatoriaus, Antano Smetonos legenda. Ją uoliai palaiko ne tik pelno siekiantys verslininkai, bet ir aukščiausias pareigas einantys politikai.

Mūsų šalyje dar nėra laikoma blogo tono ženklu, kai parlamento narys, atėjęs į Valstybės atkūrimo dienos minėjimą, su šypsena fotografuojasi A. Smetonos portretų apsuptyje. Jei tai tinka patriotiškai nusiteikusiems rinkėjams, kodėl gi nepasimaudžius autoritarinės legendos šlovės spinduliuose?

Vargu ar ką galėtų nustebinti ir tai, kad A. Smetonos atvaizdą, kai reikia ir nereikia, su savimi tamposi pilietiškai nesusipratęs jaunimas. Grupė triukšmautojų „tautos vadą” spraudžia tarp Lietuvą pasauliui mėginusio atverti Gedimino ir eilėmis tautinį atgimimą skatinusio Maironio – gal ir visai nebloga pozicija, nors minčių gali kilti įvairių. Bent jau tikrasis tautos patriarchas, daktaras Jonas Basanavičius, pagarsėjusiame tautininkų transparante susimąstęs žvelgia į šoną, tarsi kažko gėdytųsi.

Ir vis dėlto sunku sulaikyti nuostabą, kai šlovinamieji žodžiai A. Smetonai pradeda lietis ne iš kur kitur, o iš Daukanto aikštės, šiandieninio Lietuvos politinio gyvenimo centro. Virginija Būdienė, demokratiškai išrinktos prezidentės Dalios Grybauskaitės vyriausioji patarėja, antradienį pareiškė, kad prieš 100-ąsias valstybės atkūrimo metines šalyje turėtų iškilti ne vien J. Basanavičiaus, bet ir A. Smetonos paminklai.

„Deja, tenka apgailestauti ir prisiimti atsakomybę, kad per 25 metus atkurtos Nepriklausomos Lietuvos padangėje neatsirado vietos savo didvyrių paminklams pastatyti, – „Žinių radijo” eteryje sakiusi V. Būdienė, atstovaudama Prezidentūros poziciją. – Prezidentės nuomonė yra absoliučiai vienareikšmiška: (...) mūsų garbės reikalas iki 2018 metų, kai bus minimas Valstybės atkūrimo šimtmetis, pastatyti paminklus Jonui Basanavičiui ir pirmajam prezidentui Antanui Smetonai.”

Iš šios trumpos naujienų agentūros žinutės galima suprasti, kad didieji Lietuvos herojai, prezidentės D. Grybauskaitės įsitikinimu, yra J. Basanavičius ir A. Smetona (kuriam skirtas paminklas, beje, jau beveik 20 metų stovi Kaune, prie istorinės prezidentūros pastato). Daugiau pagerbimo vertų didžiavyrių (ar didmoterių) Lietuvoje, o ypač tarp Vasario 16-osios akto signatarų, rasti nesugebėta – bent kol kas.

Sunku būtų rasti priekaištų J. Basanavičiui – ir iš tikrųjų keista, jog vienai iškiliausių Lietuvos istorijos asmenybių, nepriklausomybę paskelbusios Lietuvos Tarybos pirmininkui, iki šiol neatsirado ryškesnės vietos sostinės memorialiniame žemėlapyje. Galima būtų suprasti ir siekį dar kartą įamžinti pirmąjį prezidentą, nusipelniusį valstybei asmenį A. Smetoną – jei ne viena nedidelė, bet labai svarbi „smulkmena”. Jo politinė karjera ta pirmąja kadencija, deja, neužsibaigė.

Mano supratimu, demokratinės šalies politikams turėtų būti gėda net minėti pavardę žmogaus, kuris 1926 metais, apsiskelbęs Tautos Vadu (vokiečiai sakytų – fiureriu), uzurpavo valdžią ir remdamasis kariuomene ėmė griauti trapias demokratinės santvarkos užuomazgas, persekioti kitaminčius (ir ne vien realų pavojų valstybei kėlusius komunistus). Dviguba gėda, kai vienintelį Lietuvos istorijoje autentišką, nuosavą diktatorių, tegu ir svetimomis lūpomis, pradeda viešai šlovinti dabartinė šalies vadovė.

Taip, V. Būdienės žodžiuose galima įžvelgti mėginimą akcentuoti „pirmojo prezidento” statusą – ir patogiai pamiršti „Tautos Vadą”, tokį brangų šiandienos nacionalistams. Tačiau siekis dirbtinai atskirti „gerąjį” nuo „blogojo” A. Smetonos pasmerktas nesėkmei – jo legenda natūraliai viską suplaka į vieną visumą, tarpukarį menančioms bobutėms atsidūsėjant „O prie Smetonos buvo...”

Būtina vieną kartą aiškiai ir nedviprasmiškai pripažinti, kad tas pats žmogus, vadovavęs valstybei kritiniais 1919–1920 metais, kai jai teko gintis nuo gausių išorės priešų, vėliau tapo jos (vidiniu) priešu. Ir vargu ar tai buvo atsitiktinumas – jau greičiau nuosekli išdava pažiūrų politinio veikėjo, kuris iš pradžių siekė Lietuvoje įvesti monarchiją, o vėliau su nepasitenkinimu stebėjo bandymus plėtoti parlamentinės demokratijos institucijas – ir juos su bendrininkais vienu kirčiu nutraukė.

Nėra sunku suprasti, kodėl A. Smetona žavisi tarpukario laikų įsitvėrusi vyresnioji patriotų karta, arba savas autoritarinės, nepakančios valstybės vizijas plėtojantys šių dienų tautininkai. Tačiau, jei jau kalbame apie autoritetus, J. Basanavičių būtų gerokai lengviau įsivaizduoti šiuolaikinės parlamentinės politikos rėmuose, negu „kieto kumščio” teise tikėjusį, o pastaruoju metu dar ir slaptais ryšiais su priešišku sovietiniu režimu kaltinamą, A. Smetoną. 

Pirmojo prezidento gyvenimo tragizmą dar labiau pabrėžia ir tai, kad jam galiausiai nepavyko įgyvendinti pažadų išsaugoti valstybę, kuriais remtasi, gniuždant trapią demokratiją. Tikslas priemonių, pasirodo, galiausiai taip ir nepateisino. Tuo didesnis paradoksas, kad daugybės tuometinės Lietuvos gyventojų, ir jų palikuonių, atmintyje būtent smetonmetis, kai buvo suvaržytos jų galimybės laisvai ir atsakingai dalyvauti valstybės valdyme, liko tarpukario nepriklausomos Lietuvos kvintesencija. Juk po to atėjo raudonieji ir rudieji okupantai – lyginant su karo ir masinių represijų sukrėtimais, A. Smetonos režimas iš tiesų atrodė kaip prarasta idilė. Taip gimė ir šiandieninė „pirmojo prezidento” legenda, kurios niekaip nesugebame atsikratyti.

Žinoma, nereikėtų būti naiviems: ir šiandien mes turime apsčiai smetonų, kurie, pirmai progai pasitaikius, mėgintų uzurpuoti valdžią ir vienasmeniškai diktuoti savąją valstybės viziją. Turime ir tokių (ne vien Lietuvoje, bet ir visoje Europoje!), kurie atvirai simpatizuoja Rusijos autokratui Vladimirui Putinui, tik KGB karininko asmenyje įžvelgdami atsvarą visais įmanomais būdais keikiamai liberaliai politinei minčiai. Tačiau iki šiol nei vieniems, nei kitiems Lietuvoje, laimei, dar nepavyko sukliudyti lėtos demokratinių institucijų raidos.

Realybė tokia, kad Lietuvos smetonos ir putinai, bent kol kas, lieka didžiosios politinės scenos pakraščiuose, priversti tenkintis menkais mitingais ir ilgesingais rašinėliais. Tuo labiau norisi tikėti, kad iš Prezidentūros, pastaraisiais metais, beje, sukaupusios daug realios politinės galios ir išmokusios drebinti ne paties tvirčiausio premjero pozicijas, atsklidę signalai – tik nemalonus nesusipratimas, ar bent pragmatinių išskaičiavimų, o ne nuoširdžių simpatijų, išraiška.

Pradėję statyti skulptūras Tautos Vadui, galime nespėti apsidairyti, kai šalia – kad ir ant Žaliojo tilto, vietoje atgrasių sovietinių balvonų – atsidurs ir V. Putino atvaizdas. Geriau pagalvojus, gal ne taip ir keistai žiūrėtųsi tokia kaimynystė?