O kas, jei Rusija niekada nebus demokratinė?

Romualdas Bakutis
Romualdas Bakutis
© Dmitrijus Radlinskas

Reikšminga dalis Lietuvos intelektualų ir užsienio politiką formuojančių pareigūnų nesąmoningai vadovaujasi marksizmą menančiu įsitikinimu, kad mus supantis pasaulis gali būti tobulas.

Bolševikai 1917 metais Rusijoje įvykdė revoliuciją, nes tikėjo, kad tai, kas krikščionybėje pasiekiama tik Rojuje, galima įgyvendinti dar šioje žemėje. Be šio įsitikinimo jie tiesiog būtų užgrobę valdžią, o ne puolę naikinti privačią nuosavybę ar diegti naują komunistinę moralę. Šiandien komunizmas jau senokai miręs, tačiau ilgus dešimtmečius diegta marksizmo-leninizmo dvasia dar klaidžioja po Lietuvą.

Viena iš tokios dvasios apraiškų – Vladimiro Putino režimo žlugimo ir Rusijos demokratizacijos laukimas. Šiuo metu Lietuvos užsienio politika daugmaž remiasi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) misija, o pastaroji savo tapatybę grindė bajoriškosios demokratijos priešiškumu despotiškajai Maskvai. Remiantis šia koncepcija, Lietuva savo pagrindiniu uždaviniu laiko buvusių LDK valdų – Baltarusijos ir Ukrainos – demokratizaciją. Viliamasi, kad Rusiją supsiančios sėkmingos demokratinės valstybės eiliniams rusams parodys alternatyvų vystymosi modelį, o tai paskatins juos iš Kremliaus reikalauti demokratinių permainų. Šiandien šias viltis kaitina provakarietiška revoliucija Ukrainoje, smunkančios naftos kainos ir Rusijos elito verslams smogiančios sankcijos.

Tačiau kas, jei ši progresyvi Rusijos demokratizacijos vizija niekada neturėjo rimtesnio pagrindo? Ar Lietuvos užsienio politikos formuotojai kada svarstė, kaip reikėtų elgtis, jei paaiškėtų, kad Rusija ir Baltarusija niekada netaps demokratinėmis?

Štai praėjusią savaitę Lietuvoje viešėjo ir savo įžvalgomis pasidalijo ilgametis V. Putino kalinys Michailas Chodorkovskis. Be Lietuvos politikams nemaloniai skambėjusių raginimų švelninti sankcijų Kremliui režimą, šis opoziciniu laikomas milijardierius dar kartą pareiškė, kad patekęs į valdžią Krymo Ukrainai negrąžintų. Beje, analogiškomis mintimis mėgsta pasidalyti ir viena pagrindinių Rusijos opozicijos vilčių – nacionalistas Aleksejus Navalnas.

M. Chodorkovskis Vilniuje savo sprendimą paaiškino paprastai ir įtikinimai. Kad ir kaip atrodytų lietuviams ar vakariečiams, Rusijos žmonių vertinimu, Krymas aneksuotas visiškai teisėtai, o pasaulio istorijoje reta pavyzdžių, kai kuri nors valstybė kitai šiaip sau atiduoda net ir užgrobtas teritorijas. Kadangi po V. Putino nuvertimo naujoji Rusijos valdžia siektų kuo aukštesnio gyventojų palaikymo, svarstyti Krymo grąžinimo klausimo būtų neįmanoma. Galiausiai Krymo perdavimas Ukrainai būtų neįsivaizduojamas be sąžiningai surengto referendumo. Savaime suprantama, leido suprasti M. Chodorkovskis, visi žinome, kokie būtų jo rezultatai.

Šis V. Putino oponento minčių viražas atskleidžia reikšmingą aspektą – net jei vadinamoji Rusijos opozicija kuriuo nors stebuklingu būdu patektų į valdžią, daugiausia, ko galėtume tikėtis, tai elito kaitos, kuri savaime nepakeistų per šimtmečius nusistovėjusių Kremliaus geopolitikos principų. Norint iš esmės transformuoti Rusiją, joje būtina surengti Niurnbergo tribunolą 2.0, kurio metu būtų pripažinti tiek komunistinio režimo nusikaltimai žmoniškumui, tiek dabartinio režimo agresija prieš aplinkines valstybes ir savus piliečius. Tik tuomet galėtume tikėtis tokių eilinių rusų sąmonės pokyčių, kokie po Antrojo pasaulinio karo įvyko Vokietijoje.

Akivaizdu, kad tokio pobūdžio tribunolas gali būti surengtas tik Rusijos karinės okupacijos metu, o šis scenarijus nėra įmanomas visų pirma dėl to, kad karinio pralaimėjimo atveju Maskva veikiausiai panaudotų savo branduolinį arsenalą (taip pasielgtų ir bet kuri kita jį turinti valstybė). Dėl to plataus masto karas tarp Vakarų ir Rusijos nėra įmanomas, kadangi jis baigtųsi abipusiu susinaikinimu.

Jokių kitų Rusijos laisvėjimo alternatyvų šiuo metu nėra, tad, net šaliai tapus formaliai demokratine, ji vis vien liktų imperialistinė. Tai liudija ir jos praeitis – liberalu laikyto Boriso Jelcino laikais iš mirties taško nejudėjo nei Padniestrės, nei Abchazijos ar Pietų Osetijos konfliktai.

Panašios tendencijos vis labiau įsitvirtina ir kituose pasaulio regionuose. Artimuosiuose Rytuose „Arabų pavasaris“ galutinai sugriovė arabiškų valstybių demokratizacijos perspektyvą – šiame regione daug svarbesnė gentinė ir religinė, o ne nacionalinė demokratinė tapatybė. Tuo metu Kinijoje per visą jos istoriją niekada neegzistavo demokratijai būtina teisės viršenybės koncepcija – šioje šalyje įstatymo šaltiniu buvo imperatoriaus, net jei jis vadinasi ir prezidentu, valia. Žinoma, kartais imperatorius pasitaikydavo itin blogas ir šalis subyrėdavo, tačiau jokiu būdu nedemokratizuodavosi. Šiuolaikiniams kinams už demokratiją svarbiau ekonominis augimas ir Taivano bei Sibiro susigrąžinimas.

Kaip tokiame kontekste užsienio politiką reikėtų dėlioti tiek Lietuvai, tiek kitoms demokratinėms Vakarų valstybėms? Visų pirma reikia pripažinti, kad utopinė pasaulinės demokratizacijos idėja yra nereali. Antra, atsižvelgus į tai, privalu išmokti vadovautis nacionaliniais interesais ir bendradarbiauti su tomis valstybėmis, kurios yra mūsų priešių priešės. Pavyzdžiui, Lietuvoje kiek trūksta atviros diskusijos apie Rusijos ir Baltarusijos santykius. Ar mainais už pažadą susitaikyti su A. Lukašenkos režimu nebūtų galima užsitikrinti Baltarusijos neutralumo žaliųjų žmogeliukų scenarijaus Baltijos šalyse atveju?

Galima imti pavyzdį ir iš amerikiečių – skirtinga pasaulėžiūra jiems netrukdo petys į petį dirbti su Saudo Arabija, kuri oficialiai atstovauja vienai iš nuožmiausių islamo interpretacijų. Lygiai taip pat britams brutalus prodemokratinio judėjimo nuslopinimas netrukdo ir toliau remti naftos turtingus Bahreino šeichus.

Atversti į demokratiją reikia tik tas šalis, kurios turi tam perspektyvą. Visur kitur reikia prisiminti klasikinės geopolitikos principus ir žiūrėti, kas mums yra naudinga. Ne todėl, kad taip teisinga. Tiesiog žmogaus prigimtis per silpna sukurti tobulesnį pasaulį.