Išbandymas daina apie vyrų ir moterų lygybę: kodėl lietuviai bijo feministų kaip teroristų?

Aistė Lasytė
Aistė Lasytė
  © Akvilė Petraitytė

„Aš moteris/Ne žmogus, žmogus – tai jis“, – sudainavo „Auksinio balso“ laimėtoja Aistė Lasytė, ir užkariavo Lietuvos nacionalinės televizijos žiūrovų širdis. O paskui dalį simpatijų prarado dėl to, kad, komisijos nario paklausta, ar yra feministė, tarė „ne“. Dalis feminizmo idėjomis gyvenančių žmonių nusivylė neišnaudota galimybe padaryti stiprų socialinį pareiškimą, kiti įsitikinę, jog svarbiausia – visuomenės stereotipus pašiepiančio kūrinio sklaida. Lietuviai vis dar baidosi prisipažinti esantys feministai: jiems ši sąvoka turi neigiamą prasmę, nors iš tiesų kiekvieną, pritariantį lygioms vyrų ir moterų galimybėms, galima pavadinti feministu.

Vengia etiketės „feministė“

Pusiau rimtai, pusiau juokais konkurso dalyvė A. Lasytė dūrė į skaudžią visuomenei vietą – moterų ir vyrų lygybę, ir privertė už ją balsuoti net televizijos dainų konkursams abejingas feministes. „Man susidarė įspūdis, kad tai tam tikras lūžis, pradėjau agituoti savo draugus ją palaikyti, nors niekada gyvenime nebalsuoju tokiuose konkursuose. Kai matai, kad atsirado toks stiprus palaikymas, vadinasi, tai užkabino didelę auditorijos dalį ir, atkreipkite dėmesį, neišgąsdino.

Aistės atvejį esu labiau linkusi vertinti tuo požiūriu, kokį poveikį jos viešas kalbėjimas daro bendrai – daina pati savaime padarė labai daug“, – džiaugėsi Lygių galimybių plėtros centro projektų vadovė, humanitarinių mokslų daktarė Margarita Jankauskaitė.

Mokslininkė, kaip ir daugelis bendraminčių, tikėjosi, kad dainininkė į klausimą, ar esanti feministė, atsakys teigiamai. Daina, pasak jos, yra viešas pareiškimas, pasirodymas dainuojant tokį kūrinį reikalauja kiek kitokios socialinės laikysenos. Vis dėlto menininkės, mokslininkės, ypač jei nėra labai angažuotos politine prasme, Lietuvoje dažnai vengia etiketės „feministė“ užkabinimo, nes nenori išpildyti gana siauro įsivaizdavimo, kas yra feministė.

„Dabar labai populiaru sakyti, kad aš už lygias galimybes, bet nesu feministė, feministas. Šis žodis labai stereotipizuojamas, jis siejamas su nepalankumu vyrams, netgi vyrų nekentimu, neskustomis kojomis, nenorėjimu, kad moteris pirmas praleistų pro duris ir panašiai. Bet pats žodis feminizmas reiškia pritarimą tam, kad abiejų lyčių teisės būtų lygios, iš esmės, jei žmogus – vyras ar moteris – nesutinka su tuo, jog yra feministas, vadinasi, nesutinka, kad moterys ir vyrai turi turėti tas pačias teises ir galimybes“, – įsitikinusi Moterų informacijos centro projektų vadovė Rugilė Butkevičiūtė.

Kiekvieną, pasak jaunimo galvose įsišaknijusiais lyčių stereotipais besidominčios organizacijos atstovės, galima vadinti feministu, jei tik jis sutinka, kad moterys turi teisę balsuoti, įgyti išsilavinimą, vienodas galimybes su vyrais įvairiose gyvenimo srityse.

Feministas: daina – su reveransu vyrams

„Požiūris „aš už moterų teises, bet nesu feministė ar feministas, nes jos, jie labai aršūs“, yra visai teisėtas ir nėra savaime blogai, kad kas nors, kaip antai A. Lasytė, neidentifikuoja savęs kaip feministės“, – kiek kitaip į situaciją pažiūrėjo feministas Justinas Pladas, šį judėjimą laikantis skatinančiu įvairovę ir didesnę individo autonomiją.

Lietuvoje dar daug stereotipų, kaip turi elgtis „tikras vyras“ ir „tikra moteris“, matantis lektorius, skaitantis paskaitas įvairiomis su feminizmu susijusiomis temomis, aiškino, kad feminizmas iš esmės prasidėjo ir evoliucionavo kaip revoliucinis, emancipacinis, hierarchiškas, „žinantis, kaip geriau“, taigi ir „aršus“, drumsčiantis nusistovėjusią visuomenės tvarką, keliantis kartų konfliktą ir perkuriantis visą socialinį horizontą judėjimas.

„Aš, kaip feministas, visai nesuinteresuotas, kad kas nors, bent kiek gebantis reflektuoti su lyčių vaidmenimis susijusias socialines problemas, save būtinai identifikuotų kaip feministą.

Iš A. Lasytės pavyzdžio akivaizdu, kad galima tarsi suprasti, ironiškai juoktis iš savo padėties, bet kartu nematyti joje jokios problemos, kurią reikėtų valingai eliminuoti. Pilna liaudies humoro, pajuokiančio „tikrus vyrus“, „tikras moteris“, kuris skirtas visai ne kritikuoti esamą tvarką, o tik karčiai ją pašiepti, palydint nuolankiu reveransu „ c‘est la vie“ (pranc. „toks gyvenimas“). Į jį gražiai įsipaišo aktorės daina. Dėl to ir apsidžiaugė komisijos narys, dirigentas Gintaras Rinkevičius, kad „čia juk nerimtai“, pasaulis neapvirto aukštyn kojomis ir jam staiga nereikės su A. Lasyte „kaip su vyru“, lygiu asmeniu, kalbėti, o galės pigiai įsiteikti kaip „dailiajai lyčiai“ pritemptu pagyrimu, kad ji geriau nei „Antis“ ir Kaušpėdas“, – ironiškai į „tradicinio“ vyro ir jo erzinti nenorinčios moters elgesį pažvelgė J. Pladas.

Nuo „teisių mums“ prie „teisių sau“

Tradicinio vyro kovotojo ir moters maitintojos supratimo Lietuvoje netrūksta ne tik šou pasaulyje, darbo santykiuose, bet ir akademinėje bendruomenėje, o feminizmas laikomas grėsme nusistovėjusiai tvarkai.

„Lietuva yra kultūrinė provincija. Ne dėl to, kad seksizmas ir patriarchalus sociumo, santykių jame suvokimas egzistuoja tik šioje šalyje, bet dėl to, kad net ir oficialiai esant Europos Sąjungos dalimi, kur lyčių lygybė yra viena prioritetinių sričių, čia blogas tonas pasakyti, kad esi feministas. Būti feministu savaime reiškia būti radikalu, beveik teroristu.

Čia, matyt, dėl istorinio politinio konteksto gajus konservatyvus moters vaizdinys: jai suteikiamas tautos tęstinumo sergėtojos vaidmuo. Šis moters vaizdinys, kaip motinos, žmonos – lietuvio vyro poreikių tenkintojos, atsikartoja tiek akademinėje, tiek populiariojoje erdvėse. Populiarioji erdvė dar papildo šį vaidmenį intensyviai išreikštu (hetero)seksualumu, tad feminizmas laikomas radikaliu ir dėl to blogu, besikėsinančiu į „savaime suprantamą“ suvokimą, kas yra moteris patriarchaliniame šiandienos sociume“, – įsisenėjusias tradicijas modernioje valstybėje kritikavo feministė, buvusi aktyvi „Feministinio fronto“ narė Eglė Činikė.

Orumas ir stiprybė, o ne prašymas pasigailėti – taip šių dienų feminizmą suvokia lygybės aktyvistė, matanti, kad viešojoje erdvėje labiau matomas liberalus, o ne radikalus feminizmas. Kalbama apie kvotas, smurtą prieš moteris, nacionalines premijas, dažniausiai tokiomis temomis pasisako Margarita Jankauskaitė, Laima Kreivytė, Aušrinė Marija Pavilionienė, Giedrė Purvaneckienė, Dalia Leinartė, Donatas Paulauskas, Daiva Repečkaitė. Atskiru feministiniu fenomenu galima vadinti Nidą Vasiliauskaitę, jos tekstai tapo radikalaus feminizmo šaukliais, apnuoginančiais patriarchalios kultūros dominavimą.

„Feminisčių erdvė tokia daugiaplanė, sudėtinga, kad, jei susodinsi keturias ar penkias feministes į vieną vietą, prasidės labai intensyvi diskusija. Sutariama dėl bendrų dalykų – kad patriarchalinė priespauda blogai ir reikia ją panaikinti, bet kaip tai darai, kokiomis priemonėmis, kaip tas išsilaisvinimas atrodo, kokios socialinės praktikos tave veikia, – labai skirtingi dalykai. Nėra vieno objektyvaus žinojimo, jis veikiamas tavo vietos laike ir kultūroje.

Analitikai atkreipia dėmesį į tai, kad jaunos kartos moterims, vadinamajai trečiajai feminizmo bangai, nebūdinga seserystės ideologija: mes, moterys, telkimės bendram tikslui kovoti su patriarchalizmu, kolektyvizmas nebesiejamas su feminizmo idėja, jiems nelabai patrauklūs šūkiai ir atspirties taškai, kurie pabrėžia bendruomeniškumą. Svarbus individualistinis momentas, o jei feminizmas žmonėms atrodo grupinis reikalas, jie jo bijo, ypač visuomenėje, kur feministės stigmatizuojamos – apibūdinamos kaip nelaimingos, nemylimos, neišmylėtos“, – sakė M. Jankauskaitė.

Šių dienų feminizmas gerokai pasikeitęs, persunktas individualizmo: moterys siekia lygių galimybių sau, nebūtinai priklauso judėjimams, gali neieškoti bendraminčių ir tapti vienišais kariais mūšio už lygybę lauke. Kai kurios tam mūšiui gali rinktis iš pirmo žvilgsnio su feminizmo įvaizdžiu nesiderinančius būdus. Vyresnės kartos feministės kritikavo saldžių, trapių, alpstančių ir žodžio neturinčių moterų įvaizdį, o devintajame dešimtmetyje strategija keitėsi: supermoteriškos blondinės dailiomis suknelėmis ir makiažu išsakydavo gerokai aštresnius teiginius. 

„Nors jų retorika buvo kur kas aštresnė nei vyresnės kartos, žiniasklaida karčias piliules, kurias siūlydavo moteriškumo kodą vizualine prasme atitinkančios moterys, prarydavo lengviau. Šių moterų taip nepuolė, kaip tų, kurių retorika švelnesnė, bet išvaizda neatitiko tuo metu dominuojančio moteriškumo kodo. Taigi strategijos, kaip mėgini apginti, įtvirtinti savo, grupės teises, gali būti įvairios ir, jei mąstai klišėmis, gali daug ką ne taip suprasti“, – pastebėjo M. Jankauskaitė.

Pirmąja feminizmo banga ūžtelėjusios moterys kovojo už balsavimo teisę XX amžiaus antroje pusėje, pastebėjusios, kad, nors dalyvauti pilietiniame gyvenime gali, kultūrinės normos labai nepasikeitė, plūstelėjo antrąja banga ir atliko totalią socialinę kultūrinę reviziją. Dabartinė jauna moterų karta, arba trečioji feminizmo banga, nebenori tapatinti savęs su antrąja, ji gyvena neoliberalistinės ideologijos ir individualizmo terpėje.

„Kai aš studijavau, dailės istorijoje iš viso nebuvo paminėta nė viena moters pavardė, paskui pasirodė, kad ir mene, ir moksle įtaką dariusių moterų yra, – vieną iš kultūrinių pokyčių prisiminė lygių galimybių ekspertė. – Dabar ateina karta, kuri tarsi gyvena ant laurų, ant palikimo, kurį iškovojo motinų karta. Kai užaugi tokioje aplinkoje, atrodo, kad kovoti nebėra dėl ko. 

Įdomus momentas: kai teisės pažeidžiamos grubiai ir akivaizdžiai, kaip Afganistane, Somalyje, kur tavo noras įgyti išsilavinimą gali kainuoti gyvybę, yra viena, bet gyvenant visuomenėje, tokioje kaip Lietuvoje, kur viskas vyksta subtiliai, pažeidimus atpažinti sunkiau. Egzistuoja stiklinės lubos, smurtas prieš moteris, lytinė prievarta, bet viskas vyksta privačioje erdvėje, kurią lyg matome, lyg ir ne, seksizmo pertekusioje viešojoje erdvėje viskas pateikiama žavingai, jeigu tai kritikuoji – gal humoro jausmo neturi, gal pavydi. Viskas vyniojama į vatą, pasipriešinimas toms praktikoms darosi sudėtingas.“

Kalbėti apie „vyrų priespaudą“ ten, kur pažeidžiamos moterų teisės, individualistų visuomenėje, labiau besirūpinančioje „mano teisėmis“, nėra paprasta. Vis dėlto feministinė idėja tokiu atveju, įsitikinusi M. Jankauskaitė, turėtų tapti stipresnė ir revoliucingesnė, nes permainų galima pasiekti tik sutelkus jėgas.

„Šeimos politikų“ kūrėjai į lyties aspektą neatsižvelgia

Lietuvoje kol kas nėra nei akademinio feminizmo, nei feministinio aktyvizmo tradicijos, visuomenė suvokia moteris kaip „silpnąją lytį“, ir veikiama šios tradicijos atmeta feministines pastangas apie tokią tapatybę kalbėti, kelti jos konstravimo prielaidas. 

„Taigi žmonės, kurie pasisako už tai, už ką kovoja feministinės organizacijos ar pavieniai save feministais laikantys asmenys, nebūtinai garsiai palaikys feminizmą ir laikys tai jo dalimi, nes galimai nesupras, neigs, kad problemos – atlyginimo už tą patį darbą skirtumas, tėvystės atostogų nepopuliarumas, paplitęs smurtas prieš moteris, dažnesnis jų nedarbas – yra kultūrinių normų, kurios atitinkamai traktuoja moterį, pasekmė. 

Tų kultūrinių normų, kurioms moteris, kaip sau pakankamas subjektas, už motinos – žmonos – seksualios pupytės – silpnosios lyties imperatyvo ribų neegzistuoja. Iš ten turbūt ir dažnai girdimas pasakymas, kad „palaikau moterų lygybės su vyrais siekį, bet nesu feministė, feministas“, nes, anot populiaraus nesusipratimo, feminizmas – tai siekis „suvienodinti“ moteris su vyrais.

Moteris ir vyras yra „vienas kitą papildančios“, skirtingus socialinius vaidmenis, kurie matomi kaip „prigimtiniai“, „natūralūs“, turinčios „priešingos lytys“. Tad sociumas yra intelektualiai skurdus feministinei minčiai ir patriarchalioje tradicijoje sustabarėjęs“, – sakė feministė E. Činikė.

Feministai Lietuvoje dažnai suprantami kaip savotiški sociumo atskalūnai, valdantieji patriarchalines nuostatas į visuomenę įmūrija visokiomis „šeimos politikos“ priemonėmis, bet neranda būdų, kaip panaudoti moterų ekonominį potencialą, sukurti nediskriminacinę aplinką.

Didieji verslai ir prestižinės profesijos tenka vyrams, o moterims lieka smulkusis verslas, darbas „moteriškose“ srityse, įsipareigojimas imti motinystės atostogas, mažesni atlyginimai, pensijos, ženkliai sumažėjusi ekonominė nepriklausomybė pasirinkus dirbti nepilną darbo dieną. „Visą gyvenimą, pradedant nuo mokyklos iki pensinio amžiaus, besitęsiančios rizikos sąlygos moterims didesnės“, – kalbėdama su Alfa.lt apie moterų ekonominį ir socialinį būvį Lietuvoje, sakė Europos lyčių lygybės instituto analitikė, socialinių mokslų daktarė Jolanta Reingardė.

Moterys dažniau nei vyrai dirba nepilną darbo dieną – tai padeda joms derinti karjerą ir šeimą, bet kartu ir didina ekonominę priklausomybę nuo partnerio, valstybės. Moterų užimtumo rodikliai mažesni nei vyrų, Lietuvoje – tik 62 proc., ilgas kelias iki „Europa 2020“ strategijos siekiamų 75 proc. Lietuvoje dažna nuomonė, kad moterys kažko siekia vyrų sąskaita, moterų įgalinimas reikštų, kad vyrų padėtis suprastės, jie uždirbs mažiau ir taip išlyginsime padėtį. Vis dėlto problemų sprendimas naudingas abiem, ir šeimai, ir visuomenei atneša tyrimais įrodytos naudos.

„Darbdaviai ir valstybės tarnautojai, kurie priima sprendimus, yra toje pačioje patriarchalinėje sistemoje augę, kurią mes dar palyginus mažai kvestionuojame ir mažai suprantame, kaip jinai veikia. Kartais galvoju, ko galima tikėtis iš darbdavio, baigusio tradicinę mokyklą, įgijusio tradicinį mąstymą, bet nesupratusio tam tikrų progresyvių pokyčių teikiamos naudos. Lyčių lygybės nauda seniai įrodyta, įmonės ir valstybės, kurios į tą sritį rimtai atsigręžia, skiria rimtų priemonių ir nuoseklų dėmesį, finansinių išteklių, sukuria visai kitą gyvenimo kokybę.

O nesprendžiant tų problemų, turime moteriškes, dirbančias dvi tris pamainas, tas išsekusias moteris, stresines situacijas šeimose, smurtą prieš vaikus, prieš jas, byrančias šeimas ir kas antrą besiskiriančią porą Lietuvoje; ir nepažiūrime giliau, į fundamentalesnes priežastis. Ne vien paviršinės problemos lemia prastą žmonių santykių kokybę, kokia yra dabar.

Kai svarstomi sprendimai, reformos, lyties aspektas net neegzistuoja – į amžiaus, etniškumo kriterijus dar atsižvelgiama, bet moterų situacija net netampa diskusijų objektu, nes manoma, kad vyrai ir moterys patiria tas pačias problemas. Taip, yra bendrų problemų, bet kad politiniai sprendimai turėtų realią naudą žmonėms, reikėtų žvelgti į visuomenėje egzistuojančius skirtumus jautriau“, – iš kultūrinių stereotipų kylančią socialinę nelygybę aiškino J. Reingardė.

Išbandymas daina apie vyrų ir moterų lygybę: kodėl lietuviai bijo feministų kaip teroristų?

Aistė Lasytė
+3