Silkių su priedais sudėties tyrimas: dedama glutamatų, skonio stipriklių ir rūgščių

Silkė
Silkė
  © Dmitrijus Radlinskas

Prieš nuklojant Kūčių stalą silkėmis, verta žvilgtelėti į jų sudėtį – paruoštose silkėse netrūksta maistinių priedų, kurie klibina sveikatą. Nors priedų kiekiai atitinka reglamentus, kai kurių geriau vengti.

Reglamentus atitinka

Konservantai natrio benzoatas, kalio sorbatas, rūgštingumą reguliuojančios medžiagos natrio citratai, gliukono-delta-laktonas, mononatrio glutamatas, aromato ir skonio stipriklis E621, rūgštingumą reguliuojančios medžiagos E575, E330. Tokie maisto priedai kartojasi ant keturių skirtingų firmų paruoštų silkių etikečių. Atsitiktinai pasirinktų silkių sudėtis paprastam vartotojui gali būti neįkandama, todėl jų etiketes patyrinėti išsiunčiau Lietuvos sveikatos mokslų universiteto mokslininkei ir sveikos mitybos specialistei.

Oficialiai priedais pagardintas silkes valgyti saugu. „Visi priedai leistini, ne sorbinės ar benzoinės rūgšties priedo neapsieina nė vienas silkių filė marinatuose ar aliejuje gamintojas, nes tai užtikrina išsilaikymą. Jei priedų kiekiai atitinka Europos Komisijos reglamentą, tai nėra grėsmės sveikatai“, – įvertino Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos Maisto saugos ir kokybės katedros dėstytoja, docentė dr. Gintarė Zaborskienė.

Sėdus prie silkės, paruoštos su majonezu, jūros gėrybėmis, grybais, ir sukirtus didesnį jos kiekį, pasak mokslininkės, inkstai ir kepenys gali nespėti visko nukenksminti ir pašalinti, galimi sveikatos negalavimai.

Žaidimas glutamatų pavadinimais

„Silkė iš tikrųjų labai vertinga žuvis, nors pas mus išpopuliarėjusi lašiša. Bet lašiša vertingesnė laukinė, jos kaina didelė, o dirbtinai augintoje lašišoje santykinai riebiųjų rūgščių, kurių mūsų organizmui trūksta, mažiau. Silkė visiems prieinama, nedaug kainuojanti, žuvis, kuri turi daug Omega 3 rūgščių. Tik svarbu apdorojimas ir kur ji pagauta – Baltijos jūros silkėje daug dioksinų ir sunkiųjų metalų, daug geriau rinktis atlantinę silkę.

Pats blogiausias variantas – pirkti paruoštą silkę, nes maisto priedų yra ne tik joje pačioje, bet ir marinate, pagarduose. Kuo daugiau silkė apdorota, su kuo nors sumaišyta, tuo blogiau, nes daugiau suvalgote maistinių priedų, kurių organizmui tikrai nereikia – jie skatina apetitą, veikia kaip pseudoalergenai suaktyvindami jau esamas alergijas“, – aiškino mitybos specialistė, studijos „Sulieknėk sveikai“ vadovė Vaida Kurpienė.

Ištyrinėjusi keturių gamintojų silkių su priedais etiketes, ji pastebėjo, kad vienose organizmui nenaudingų maisto priedų mažiau, kitose – daugiau. Daug kas priklauso ir nuo to, kiek grynos silkės yra pakuotėje: vieni gamintojai jos patiekė 90 proc., kiti tik 50 proc.

Neleidžiamų medžiagų silkių sudėtyje ji taip pat nerado, bet atkreipė dėmesį į glutamatus E621 ir E633. „E621 nėra pavojingiausia medžiaga, apskritai egzistuoja visa glutomatų grupė nuo E620 iki E633, jie – savotiški broliai ir seserys. Prieš keletą metų daugelis pramonininkų keitė E621 į E633, nes žmonės ėmė vengti pirkti produktus.

Šių priedų yra daugelyje produktų, vienkartinis jų vartojimas nieko blogo nedaro. Jei tokie produktai su glutomatais naudojami kasdien, pirmiausia susilpnėja žmogaus skonio pojūtis: tas, kuris nevartoja glutamatų, saldumą, rūgštumą, įvairiausius poskonius jus aiškiau, galės valgyti švelnesnio skonio produktus. O tam, kuris nuolat vartoja maistą su glutomatais, natūralus maistas po kiek laiko pasidaro beskonis, lyg valgytų popierių. Be to, slopinamas sotumo jausmas, kuo toliau, tuo pavalgyti reikia didesnio kiekio maisto“, – sakė V. Kurpienė.

Geriau rinktis sūryme mirkytą silkę

Nusprendusiems rinktis ne silkę su priedais, o natūralesnį produktą, sveikos mitybos specialistė patarė dairytis sūryme mirkytos žuvies su galvomis. Brandinama sūryme silkė yra vertingesnė nei jos filė, paprastai mirkoma rūgštyse. „Dažniausiai rūgštyse žuvis brandinama keturias ar penkias dienas, naudojamas, pavyzdžiui, natrio citratas, gliukono deltalaktonas E575. Tai gali būti ir citrinos rūgštis, obuolių actas – skamba nekaltai, bet naudojami didžiuliai kiekiai. Rūgštys suminkština silkių kaulus, be to, daugelis filė brandinama be odelės, visas žuvies plotas atviras rūgštims patekti. Valgydami tokią silkę, suvartojame didelį kiekį acto arba kitos rūgšties“, – kalbėjo mitybos žinovė.

Renkantis silkes šventiniam stalui, patartina žiūrėti, kad jos būtų nepatamsėjusios, nepageltusios, neištižusios. Ne visai šviežių ar pradedančių gesti silkių paviršiai būna pasidengę pilku ar gelsvu apnašu, oda lengvai plyšta, raumenys suglebę, neskrostų silkių – dažnai suplyšę pilvai. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba šių metų lapkritį patikrino žuvininkystės produktų kokybę 125 Lietuvos prekybos centruose, 64 parduotuvėse, 45 turgavietėse, 5 šaltuosiuose sandėliuose ir 23 žuvų perdirbimo įmonėse.

Iš viso patikrinta 3,9 tūkst. partijų (daugiau nei 198 tonų) įvairių pavadinimų žuvininkystės produktų (šviežių, šaldytų žuvų ir jų gaminių).

Iš patikrintų, 163 partijose (4,2 %) nustatyta pažeidimų. Prekybos įmonėse daugiausiai buvo ženklinimo, atsekamumo, pakavimo, netinkamų produktų laikymo sąlygų, pasibaigusių tinkamumo vartoti terminų, turgavietėse – higienos pažeidimų. Pasitaikė atvejų, kai vartotojams neteisingai ar visai nebuvo nurodytos žuvų rūšys, moksliniai šių rūšių pavadinimai, nenurodytos sugavimo vietos (žvejybos rajonai, kilmės šalys), pateikta klaidinanti informacija parduodant atšildytas žuvis kaip šviežias, nenurodant, kad jos atšildytos, kaip to reikalauja teisės aktai. Laboratorijoje ištirta 214 mėginių dėl mikrobiologinės taršos, iš jų 8 neatitiko nustatytų reikalavimų.

Maisto ir veterinarijos tarnyba kasmet atlieka Baltijos jūroje sugautų žuvų, skirtų vartoti žmonėms, stebėsenos tyrimus dėl aplinkos teršalų: dioksinų, organinių chloro pesticidų, sunkiųjų metalų, radionuklidų. Tyrimų rezultatai parodė, kad riebiosios Baltijos jūros žuvys (strimelės, lašišos, šprotai), menkių kepenys gali būti užterštos dioksinais, tačiau kitų teršalų kiekiai neviršijo nustatytos normos.

Linas Ložys, Gamtos tyrimų centro, Jūros ekologijos laboratorijos vadovas:

„Baltijos jūroje atlantinės silkės, prisitaikiusios prie nedidelio Baltijos druskingumo, vadinamos strimelėmis. Jos kartais, su druskėto vandens plūsmu, užplaukia net ir į Kuršių marias. Tuntais pavasarį migruoja iš žiemojimo ir maitinimosi vietų į neršto vietas priekrantėje. Žmonės, gyvenę Baltijos jūros pakrantėse, strimeles maistui naudojo jau prieš maždaug 6 tūkst. metų prieš mūsų erą. Ir dabar strimelė yra svarbi verslinė žuvis. Baltijos jūroje strimelės visai neseniai buvo gausiausia rūšis, tačiau pastaraisiais dešimtmečiais stebimas jų populiacijos sumažėjimas, įmitimo suprastėjimas, galimai dėl konkurencijos su brėtlingiu (šprotu), kurių gausumas yra didelis“.

Silkių su priedais sudėties tyrimas: dedama glutamatų, skonio stipriklių ir rūgščių

Silkė
+2