Įkurta svetainė nusižudžiusių žmonių artimiesiems

Mintys
Mintys
© Flickr

Kaltė, neatsakyti klausimai, neigiamos visuomenės reakcijos baimė, liūdesys ir pyktis – tokius jausmus išgyvenantys nusižudžiusiųjų artimieji nusprendė padėti vieni kitiems. Nuo šiol savo patirtimi dalytis, palaikyti likimo draugus, ieškoti specialistų pagalbos jie galės interneto svetainėje Artimiems.lt, pirmojoje tokioje mūsų šalyje.

Brolio netekusi mergina: čia gali sakyti viską

Sesuo, kurios kūrėjo gabumų turėjęs brolis nusižudė, galbūt paūmėjus psichozei, vyras, netekęs savo žmonos, praradusi sūnų moteris, mergina, tikėjusi, kad šizofrenija sirgusiai mamai artimieji ir gydytojai sugebės padėti. Išėjusiųjų artimieji, išdrįstantys pasidalyti savo skausmingomis istorijomis, bando padėti panašių išgyvenimų patyrusiems žmonėms.

„Mūsų visų istorijos skirtingos, bet kartu ir panašios. Čia drąsiai gali sakyti viską, bet ką – niekas tavęs nesmerks, nekaltins, atvirkščiai, pasidalys savo išgyvenimais ir tave palaikys“, – svetainėje Artimiems.lt rašo Simona, kuriai teko išgyventi kaltės periodą, mėginti paguosti tėvus.

Kurį laiką ji mėgino atkurti įvykių seką, po gabalėlį dėliodama paskutinių brolio dienų mozaiką – prisiminė paskutinį pokalbį telefonu, kaltino save, kad šiek tiek užtruko kelionėje. Protu suvokė, jog tiek pati, tiek tėvai darė viską, kas įmanoma, norėdami padėti savo mylimam artimajam, bet emocijas suvaldyti buvo sunku. Kiekvieną kartą, važiuodama pro tą vietą, kurioje įvyko brolio savižudybė, krūptelėdavo, kurį laiką būdavo nejauku miegoti – atmintyje sukdavosi vaizdai iš tos vietos. Vis dėlto pamažu visa šeima su netektimi pradėjo susitaikyti.

„Nepriklausome jokiai organizacijai ar asociacijai, tiesiog kartą per mėnesį susitinkame dalytis savo išgyvenimais ir taip padėti vieni kitiems išgyventi artimojo savižudybę“, – sako emocinės paramos tinklalapio kūrėjai.

„Toks būdas tikrai veiksmingas“, – neabejoja artimojo savižudybę ar kitas skaudžias netektis patyrusius žmones konsultuojanti psichologė Jelena Trofimova. 

Sielvartas vienas, bet istorijos skirtingos

Prieš aštuonerius metus iniciatyvos kurti paramos grupę nusižudžiusių žmonių artimiesiems ėmėsi psichologai. Iš pradžių jie ir prižiūrėjo grupę, paskui jos nariai patys tapo aktyvesni, išmoko dar geriau padėti vieni kitiems. Šiuo metu likimo draugų paramos ieško apie dešimt žmonių, žinančių, kad panaši patirtis leidžia rasti tinkamiausius paguodos žodžius.

Grupę prieš ketverius metus po tėčio savižudybės ėmė lankyti ir dabartinė jos koordinatorė, vilnietė Jovita. „Man tai buvo vienintelė erdvė, kur galėjau atvirai išsakyti, kaip jaučiuosi, kokios mintys kyla po tėčio savižudybės. Čia dalinamės savo išgyvenimais po netekties ir vieni kitus suprantame, todėl lengviau ir atvirai apie tai kalbamės. Vieni kitų istorijose atrandame ir panašumų, ir skirtumų, atpažįstame išgyvenamus jausmus, išklausome, atliepiame“, – pasakojo grupės narė, matanti, kad nusižudžiusiųjų artimieji bėgant laikui pasijunta atsakę į klausimus, stipresni, grįžta į savo gyvenimo ritmą.

Iš gyvenimo išėjusių žmonių artimiesiems stiprybės suteikia žinojimas, kad gali išsipasakoti, gauti patarimą kaip, pavyzdžiui, apie savižudybę kalbėtis su mirusiojo vaikais. „Vienų nusižudė tėvai, kitų vaikai, mylimieji, sutuoktiniai. Sielvartas vienas, bet ryšio su nusižudžiusiu žmogumi, skausmo suvokimas skiriasi“, – priežastis, kodėl žmonėms reikia panašius išgyvenimus patyrusių palaikymo, atskleidė Jovita.

Apie artimo žmogaus savižudybę kalbėtis su vaikais – būtina

Kartą per mėnesį susitinkantys nusižudžiusių žmonių šeimos nariai, mylimieji, draugai prisipažįsta, kad atranda bendraminčių, guodėjų, įkvėpėjų. „Mano bendradarbiai, kaimynai ir artimieji atsitikus šiai nelaimei mane supranta, užjaučia, palaiko. Tad gal ir nereikėtų man jokios kitos pagalbos. Tačiau skausmas yra didesnis negu gaunama teigiama reakcija iš aplinkinių. Jie negali visur tiksliai „pataikyti“, o kartais tiesiog patylėti, nes jie to nepatyrė.

Neatsakytų klausimų begalė. Į kai kuriuos jų jau niekas ir neatsakys. Tačiau adekvati paramos grupės narių reakcija į išsakytas mintis, jausmus – geriausias vaistas, susikaupusio sunkumo „išgarinimas“, – savo nuomone pasidalijo Algirdas, kartu su dukra lankantis grupę po žmonos savižudybės.

Sutuoktinės netekusiam vyrui atrodo, kad tėvams svarbu nepalikti savo vaikų – net ir suaugusių – be pagalbos, kai nusižudo jų šeimos narys. Psichologai pataria nepadaryti iš įvykio tabu temos, rasti savyje jėgų pasikalbėti su vaikais.

„Daug priklauso nuo vaiko amžiaus, bet svarbu su juo pasikalbėti ir papasakoti, kas atsitiko. Pokalbis ir suaugusiųjų atvirumas suteikia vaikui galimybę priimti realybę, išreikšti jausmus, kreiptis pagalbos. Paprastai vaikai anksčiau ar vėliau vis tiek sužino apie įvykusią savižudybę, pavyzdžiui, nugirsta kalbantis suaugusiuosius. Jiems patiems labai sunku pradėti kalbėtis, sunku, jei šeimose apie tai nešnekama, savižudybė tampa tabu. Vaikai neturi kam papasakoti apie savo jausmus, išreikšti skausmą, pasikalbėti apie kylančius klausimus.

Svarbu, kad įvykus artimojo savižudybei koks nors suaugęs, geriausia pats artimiausias vaikui, pasakytų jam, kas atsitiko, pabūtų kartu. Tačiau jei šis suaugęs žmogus pats jaučiasi labai sutrikęs ir prislėgtas po artimojo savižudybės, tuomet svarbu, kad su vaiku pasikalbėtų kitas artimas žmogus, šeimos narys ar šeimos draugas“, – sakė Paramos vaikams centro darbuotoja, psichologė Ieva Daniūnaitė.

Kartais vaikas apie šeimos nelaimę sužino labai netikėtai arba net pats randa nebegyvą suaugusįjį. Kitiems suaugusiems, pasak psichologės, teks pasistengti kuo ramiau viską paaiškinti. „Vaikai yra pajėgūs išgirsti, kad jų artimasis nusižudė. Jiems gali būti labai nelengva, bet svarbu, kad suaugusieji tą pasakytų tiesiai ir aiškiai, nelaikytų paslaptyje. Bus sunkiau, jei vaikas tai sužinos iš kitų žmonių arba jam nebus nieko sakoma, namuose tvyros įtampa. Taip jis jausis dar nesaugiau, galvos, kad galbūt paskatino tokį poelgį, gali imti nepasitikėti suaugusiais, jaustis vieniši, nesuprasti, kodėl niekas jiems nieko nepaaiškina.

Vaikai išgyvena panašias reakcijas kaip suaugę, iš pradžių jiems būna šokas, savižudybė stipriai sukrečia, išmuša iš vėžių, sunku patikėti, kad artimasis tikrai numirė. Artimojo netekusiems žmonėms sunku atlikti kasdienes užduotis ir įsipareigojimus, jiems pikta, liūdna – užtrunka laiko išgyventi visus jausmus“, – netekties jausmų spektrą apibūdino I. Daniūnaitė.

Svarbu paaiškinti vaikui, kad tai žmogaus, kuris nusižudė, sprendimas, ir neleisti išsikeroti kaltės jausmui. Nereikia bijoti rodyti savo jausmų – kartais suaugusieji mėgina slėpti sunkius išgyvenimus. Tuomet vaikas stengiasi elgtis taip pat, nes jaučiasi įpareigotas nerodyti savo pykčio, liūdesio, ilgesio, baimės netekti kitų žmonių, kitų išgyvenimų.

Bandant susitaikyti su artimojo savižudybe reikia stebėti vaiko būseną, ir jeigu jis negali mokytis, sutelkti dėmesio, nuolat galvoja apie mirusį žmogų, jaučiasi liūdnas, linksta į depresiją, nenori draugauti su bendraamžiais – kreiptis į specialistą.

Bijo neigiamos aplinkinių reakcijos

Būnant su netektį išgyvenančiais žmonėmis psichologai pataria nebijoti pasakyti ką nors „ne taip“, leisti jiems atvirai kalbėti, priimti jų skausmą, liūdesį, ašaras, išklausyti, kai kalbama apie nusižudžiusįjį. Neverta kartoti: „viskas bus gerai“, „laikas užgydys“, skubinti pamiršti netektį, susidoroti su skausmu. Vis dėlto naudinga siūlyti pagalbą, petį išsiverkti, padėti buityje, parodyti, kad neužmiršote žmogaus netekties ir po mėnesio, metų.

„Aš prisimenu kiekvieną žmogų, kuris manęs paklausė „kaip jautiesi?“, „ar galiu kuo padėti?“ – prisipažino viena paramos grupės dalyvė.

Puslapio Artimiems.lt psichologai sako, kad kiekvieno nusižudžiusio žmogaus gyvenimo istorijos skirtingos, vienos savižudybės priežasties nėra, tačiau yra visiems bendras jausmas – nepakeliamas psichologinis skausmas. Paprastai prieš savižudybę žmogus galvoja tik apie vieną – kaip nebejausti šio skausmo ir nutraukti kančią. Kartais jis neranda kitų būdų tą skausmą sumažinti.

Artimiesiems lieka daug neatsakytų klausimų: kaip rasti stiprybės šį įvykį išgyventi, susitaikyti su netektimi, nepasiduoti vien neigiamoms emocijoms, galų gale – ką daryti su išėjusiojo daiktais, ar pakeisti gyvenamąją vietą, ar paminėti su juo susijusias svarbias datas. Ištverti šias situacijas jiems padeda paramos grupės narių ir specialistų patarimai.

„Savižudybė yra itin skaudi ir slegianti netektis, – apibūdino psichologė I. Daniūnaitė. – Žmonėms, kurių artimasis nusižudė, kartais atrodo, kad toks dalykas atsitiko tik jiems, jie bijo, kad kiti reaguos neigiamai, ir kai sužino, jog tokį išbandymą patyrusių žmonių yra daugiau, kai dalijasi savo skausmu su kitais, darosi lengviau ištverti.“

Emocinė ir psichologinė pagalba:

Pokalbiai telefonais, kurių numeriai prasideda 8 800 xxxxx, nemokami. Šiais numeriais galima skambinti iš visos Lietuvos.

„Jaunimo linija” – 8 800 28888 – visą parą.

„Vaikų linija“ – 116 111 – 11.00–21.00 – kasdien.

„Vilties linija“ – 116 123 – visą parą.

„Pagalbos moterims linija“ – 8 800 66366 – 10.00–21.00 – kasdien.

„Linija doverija“ – 8 800 77277 – 16.00–20.00 – darbo dienomis.

Jeigu ieškote skubios psichologinės pagalbos, kviečiame kreiptis į Krizių įveikimo centro specialistą jo budėjimo laiku darbo dienomis nuo 16 iki 20 val., šeštadieniais nuo 12 iki 16 val.

Konsultacijos teikiamos paskambinus per Skype arba atvykus į Krizių įveikimo centrą, Olandų g. 19–2, Vilniuje.

Pirminė konsultacija nemokama, be išankstinės registracijos, amžiaus apribojimų nėra.

Paramos grupę nusižudžiusių žmonių artimiesiems rasite Vilniuje, daugiau informacijos – www.artimiems.lt