Chirologė Asta Svirkienė Tibete pasijuto atskirta nuo pasaulio

Astos Svirkienė; kelionė po Indiją
Astos Svirkienė; kelionė po Indiją
© Asmeninis albumas

Daugumai kelionė į Indiją pirmiausia asocijuojasi su egzotika, kontrastais ir dvasingumu. Kiekvienas, kuriam teko laimė ten pabuvoti vienareikšmiškai grįžo namo su įspūdžiais.

Kelionė į Mažąjį Tibetą

Šiai kelionei ryžausi labai greitai. Pakako kelių frazių ir mano apsisprendimas buvo žaibiškas: vykstu. Kas bus, kaip bus - visa tai mane tuo metu mažiausiai domino. Gal dar ir dėl to, jog vykti į Indiją jau seniai galvojau, bet vis neatsirasdavo patrauklus pasiūlymas,ant kurio būčiau užkibusi. Ir taip: kelionė nupirkta, prasidėjo ruoša.

Kadangi turėjau labai daug darbų, tai tinkamai ruoštis kelionei neturėjau laiko. Viskas buvo atidedama iki paskutinės minutės. Tiesą pasakius, net nepasiskaičiau kur vyksime. Žinojau tik kelionės programą ir kada reikia būti oro uoste. Palikau viską savieigai: kaip bus, taip bus. Labai ezoteriškas požiūris...

Vilnius - Delhi, skrydis

reklama

Pati kelionė vyko įprastai, jokių oro pavojų nepatyrėme: sėkmingai pakilome ir sėkmingai nusileidome. Į Delį atskridome anksti ryte. Vos išėjus iš oro uosto mūsų šnerves pasitikimo salsvas kvapas, kurį gali apibūdinti taip: Indijos kvapas. Rugsėjo pradžioje termometras rodė 32 laipsnius. Ir dar didžiulė drėgmė. Mūsų drabužiai, plaukai per kelias minutes tapo šlapi. Kol laukėme autobuso, kuris turėjo mus nuvežti į Osho centrą, turėjau puikią galimybę paganyti akis. 

Man jau buvo sakę, kad Indijoje daug valkataujančių šunų. Ir kad jie pavojingi. Taip, tikra tiesa. Jų lakstė koks tuzinas, ir visi gero veršiuko dydžio. Kai vienas toks milžinas pralėkė pro šalį, pajutau, kaip žemė po kojomis dreba. O jie kartu su benamiais dalinosi viena teritorija: mačiau kaip keli pavargėliai su jais žaidė.

Autobuse - lyg šaldytuve

Pagaliau atvyko ilgai lauktas autobusas. Ir apie tai, kad autobusai „pavargę“ buvau girdėjusi. Ką gi, įsitaisome jame, užmerkiame akis į maža komfortą ir pasiduodame įspūdžiams, kurie laukia mūsų akelių... Tiesa, turėjau malonumą pasijusti lyg šaldytuve: autobuse veikė ne kondicionierius, o šaldymo įrenginys. Į galvą pūtė toks ledinis oras, kad po kelių minučių ėmiau gailėtis, kad neišsiėmiau šiltos kepurės. Bandymai sumažinti pūtimą buvo bergžti, tad beliko tik tikėtis, kad kol atvyksime į nakvynės vietą nevirsiu dideliu varvekliu.

Vaizdas už lango buvo liūdnas. Namukai, jei taip galima juos pavadinti, sviro kas į kokią pusę. Kalnai šiukšlių, nuolatinis kratymasis, laukinės karvės gromulojančios plastiką ir kartoną. Važiavau ir galvojau, kad matau kažkokį iškreiptą vaizdą: koks turi būti žmonių supratimas apie tvarą, kad taip apsikuisus reiktų gyventi? Mano bendrakeleiviai, kurie Indiją, ir ne tik, buvo išmaišę skersai išilgai, patarė man nesigilinti ir sau galvos neužkrauti tokiais kvailais klausimais. Ką gi, nutariau likti stebėtoja, niekuo nesistebinčia ir kvailų klausimų neuždavinėjančia.

Osho centre gavome pavalgyti, šiltą dušą ir nakvynę. Kadangi atvykome anksti ryte, tai dieną praleidome Delyje, lankydamiesi Sikhų Bengalų šventyklose. Mus pasitiko lietuvaitė Eglė, kuri nutekėjusi už indo, sėkmingai kūrė savo gyvenimą svečioje šalyje. Ji mums aprodė Bengalų šventyklą, papasakojo, koks jų tikėjimas, kokios tradicijos, pavaišino keistu saldumynu, kurio pavadinimo nepamenu. 

Buvo ruošiamasi didelei metinei šventei, iš molio daromos didžiulės skulptūros, vaizduojančios religinius personažus. Po šventės, šie kūriniai buvo metami į ežerą, kur sėkmingai ištirpdavo. O kitiems metams vėl darydavo naujas.

Iš Delio – Lehą. Viešnagė prie Shanti stupos

Pagaliau išaušo rytas ir mes su kuprinėmis, gera nuotaika ir prakaituotais veidais išvykome į vietinį oro uostą, kur turėjome pakilti Ladako kryptimi. Nusileidus lėktuvui, pamačiau visiškai kitokį vaizdą: aplink pliki kalnai, uolos ir šaltas vėjas. Buvome įspėti, kad apsirengtume šilčiau. Nors atskridus temperatūra buvo apie 26 laipsnius, visgi šilta nebuvo.  Ladakas vadinamas Mažuoju Tibetu ir yra viena aukščiausių gyvenamų pasaulio vietų. (Ladakas (angl.Ladakh)– istorinis kultūrinio Tibeto regionas, šiuo metu padalintas tarp dviejų valstybių: vakarinė regiono dlais yra Indijos Džamu ir Kašmyro valstijoje, o rytinė – Kinijos Aksai Čine. 

Taip vadinama istorinė tibetiečių karalystė Himalajuose. Ladako karalystės sostinė ir pagrindinis miestas – Legh. Lehas (angl. Leh) yra buvusios Himalajų karalystės Ladako sostinė (dabar Ladako regiono sostinė, Džamu ir Kašmyro valstijoje,Indijoje). Virš miesto iškilę apgriuvę Leho rūmai, buvusi Ladako karališkosios šeimos rezidencija, primenantys Potalos rūmus Lasoje.

reklama

Lehas yra 3500 m aukštyje virš jūros lygio, mieste gyvena apie 30 tūkst. gyventojų. Dauguma Leho gyventojų – budistai (81 %). Temperatūra gali svyruoti nuo -28  C žiemą iki +33  C vasarą.

Negailestinga kalnų liga

Apie kalnų ligą paskaityti neturėjau kada, tad kaip prasidėjo galvos svaigimas, pykinimas, o vėliau baisingas galvos skausmas, tik tada supratau, kad neišvengiau šio patyrimo. Mes buvome beveik 3,500 km aukštyje. Aš pirmą kartą gyvenime buvau taip aukštai. Pirmas apsistojimo taškas buvo Shanti stupa. Mus pasitikimo mielas vienuolis, kuris leido prisiglausti svečiams skirtuose nameliuose. 

Įėjusi pamačiau keturis ant žemės patiestus dembliukus, kurie turėjo atstoti lovas. Miegojome savo miegmaišiuose, kuriuos buvome pasiėmę į kelionę. Kelių dienų gerai ir nepamenu, nes viskas liejosi, plaukė, skaidėsi ir vėl klijavosi į vaizdus ir garsus. Shanti stupa pastatyta aukštai kalne, iš Leho žmonės į šią stupą pakyla laiptais. Beje, oras labai retas, palipus kelis žingsnius tekdavo stabtelėti, kad atsikvėpuoti. 

Iš pradžių tai vargino ir buvo sunku, bet po kiek laiko apsipratau ir , pamokyta kaip reikia lipti į kalną, jau galėjau eiti be didelių pauzių. Tiesa, buvo ir vienas didelis pliusas. Oras kalnuose sausas, todėl visi, kuriems girgždėjo sąnariai, galėjo pasidžiaugti lengvumu sąnariuose.

Leh – Thiksey vienuolynas

Sekantis maršruto taškas buvo Thiksey vienuolynas (gompa). Koks buvo mano džiaugsmas, kai pamačiau užrašą Farmacy. Pirmu taikymu nusvirduliavau pas vietinį vienuolį gydytoją, kuris patikrinęs mano pulsą, paskyrė stebuklingų Tibeto žirniuku. Jie mane ir pastatė ant kojų. Po to dar ne kartą buvau nuėjusi pas jį „vaistų“. Labai mielas senukas. Vėliau pas jį „diagnozuotis“ apsilankė didesnė mūsų grupės dalis. 

Thiksey vienuolynas įsikūręs aukštai ant kalvos. Pastatai eina terasomis. Šis baltas pastatų kompleksas stebino savo grožiu, šventyklomis. Matėme  vienuolių gyvenamuosius ir ūkinius pastatus. Deja, į juos eiti turistams buvo griežtai draudžiama, tad teko smalsumą palikti už uždarų durų. Vienuolynas buvo įkurtas XV a. pradžioje. Jame yra Maitrėjos (būsimasis Buda ) šventykla, pastatyta minint 14 Dalai Lamos vizitą į šį vienuolyną 1970 metais. Maitrėjos statula yra 15 metrų aukščio – ji eina per du pastato aukštus. Thiksey gompa garsi šventykla skirta deivei Tarai. 

Vienuolynai priminė kregždių lizdus

Mūsų kelionės vadovai mus – keliautojus, labai gražiai pavadino – šventklajūnai. Tokie mes ir buvome. Medituodavome du kartus per dieną: ryte, prieš saulei tekant, ir vakare, prieš saulei nusileidžiant. Kaip patys vadovai džiaugėsi, mus iš tiesų lydėjo Aukštesniojo valia ir kur tik beapsistodavome, gaudavome vietą meditacijai. 

reklama

Dažniausiai tai būdavo vienuolių šventyklos, pilnos tibetietiškų altorių, piešinių ir lamų nuotraukų. Per kelias dienas, kol viešėjome Thiksey vienuolyne aplankėme Stakna, Matho, Hemis vienuolynus. Stebėjausi, kaip aukštai vienuolynai buvo įsikūrę. Kartais man jie būdavo panašūs į kregždžių lizdus, kurie kabo priklijuoti prie kalno. Vienuolius sutikdavome, bet retai. Buvo ir keletas vaikučių vienuoliukų. Kai paklausėme kokia situacija su vienuoliais, mums atsakė, kad labai mažėja, nes vaikų dabar niekas į vienuolynus atiduoti neskuba. Ir tie keli vaikeliai dažniausiai būna našlaičiai. 

Vieną dieną, kol laukiau savo gerojo gydytojo, stebėjau nuolat zujančius turistus, kurie atvykdavo iš viso pasaulio pamatyti ir aplankyti šventų vietų. Ir mąsčiau, kaip tai pakeitė per šimtmečius nusistovėjusį uždarą vienuolių gyvenimą. Klausiau savęs, ar mes, kad ir vidinės šviesos ieškantys, netrikdome jų maldų ir gyvenimo? Jų apeigos – mums egzotika. Užaugus krikščioniškoje tradicijoje, vargu ar įmanoma per trumpą laiką suprasti kitą religinę sistemą ir jos tradicijas. Belieka tik tyliai prisišlieti prie sienos ir savo buvimu nesuteršti amžiais įmelstos erdvės.

Per tris savaitės namo paskambinti tegalėjau vieną kartą. Dėl potvynio Šrinagare, buvo sutrikdytas ryšys. Teko gyventi nežinioje, kaip ten laikosi namiškiai. O ir jie nieko nežinojo, kaip sekasi mums, šventklajūnams. O baimės turėjau kelis sykius ir nemažos. 

Kelionė prie kalnų ežero Pangong

Mini autobusiukais vykome prie Pangogo ežero, kuris buvo maždaug apie 200 km nuo mūsų apsistojimo vietos. Kelias nuolat kilo, darėsi vis statesnis kalno šlaitas, kol ėmė virsti bedugne. Pakilus apie 4 km ėmė snigti. Mašinų ratai be doro protektoriaus. Slysta, čiuožia, buksuoja. O prasilenkti su kitomis mašinomis vietos praktiškai vos vos. O dar tos didžiulės karinės mašinos, kurios ilgomis vilkstinėmis nuolat judėjo tai į vieną, tai į kitą pusę. Vairuotojai dėjo ant ratų grandines, kad užvažiuotume į kalną. 

Kai pagaliau pasiekėme Čanglos perėją, su palengvėjimu atsidusau: juk dabar jau tik leisimės žemyn. Dėkojau Dievui ir visiems šventiesiems, kad sėkmingai įveikėme šią trasą. Tuo metu dar nežinojau, kad daug rimtesnis mano drąsos išbandymas laukia keliaujant link Kašmyro. Atvykus prie ežero atsivėrė nuostabus vaizdas. Dėl tokių spalvų ir tokio kalnų didingumo vertėjo kelias valandas paprakaituoti. Ežeras yra 4250 m aukštyje. 2/3 Pangongo ežeras priklauso Tibetui. Plotis plačiausioje vietoje – 5 km, ilgis – 134 km.

Prie ežero pirmą kartą nakvoti gavome palapinėse. Įėjus nustebino balta patalynė, atskira patalpa su kriaukle ir unitazu. Beveik kaip viešbutyje. Tik šalta siaubingai buvo. Su kambarioke pasijuokėme, kad Indijoje miegoti einame su dvejomis vilnonėmis kojinėmis ir kepure.

Prie Pangongo ežero palikome įspaudą: čia buvo lietuviai. Iš akmenų sukrovėme Gedimimo stulpus ir užrašėme Yatra 10. Koks tai buvo jausmas, svečioje šalyje palikti mažytę savo šalies dalelę!

(Laukite tęsinio.)

reklama

Chirologė Asta Svirkienė Tibete pasijuto atskirta nuo pasaulio

Astos Svirkienė; kelionė po Indiją
+19