Ką reiškia teikiama Konstitucijos pataisa dėl NATO bazių

Dainius Žalimas
Dainius Žalimas

Neseniai 39 Seimo nariai pamėgino nudžiuginti Tautą, pasirašydami teikiamą Konstitucijos 137 straipsnio pataisą, tariamai įteisinančią NATO karines bazes Lietuvoje. Dauguma iš jų – garsiojo kreipimosi į Konstitucinį Teismą, kuriame abejojama kitų valstybių (įskaitant NATO šalis) karių buvimo Lietuvoje teisėtumu, signatarai. Savo „reabilitacijai“ signatarai pasitelkė ir Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininką bei buvusį užsienio reikalų ministrą, kuris 2000-2004 metais turbūt ne kartą užtikrino Aljansą, kad nėra jokių teisinių kliūčių Lietuvos narystei NATO. Dabar, 2008-ųjų antrojoje pusėje registruojant Konstitucijos 137 straipsnio pataisą, tokių kliūčių lyg ir mėginama atrasti, o atradus menamas kliūtis jas tariamai mėginama šalinti. Tačiau ar iš tikrųjų pataisos turinys liudija, kad kliūčių Lietuvos narystei esama, ir ar iš tikrųjų šios „kliūtys“ yra šalinamos?

Konstitucijos pataisa pripažįstamas kreipimosi į Konstitucinį Teismą nepagrįstumas

Paradoksalu, bet iš tikrųjų Seime registruota Konstitucijos pataisa iš esmės pripažįstama tai, kad kreipimasis į Konstitucinį Teismą yra nepagrįstas, taigi jokių kliūčių Lietuvos narystei NATO ir kolektyvinei gynybai agresijos prieš Lietuvą atveju nėra. Priminsiu, kuo gi skundėsi kreipęsi į Teismą Seimo nariai. Be kita ko jie teigia, kad Tarptautinių operacijų, pratybų ir kitų karinio bendradarbiavimo renginių įstatymo nuostatų numatyta galimybė Lietuvai kolektyvinės gynybos ar kitų operacijų tikslais pakviesti į šalį kitų NATO narių karinius vienetus prieštarauja Konstitucijos 137 straipsniui, kuris draudžia Lietuvoje steigti užsienio valstybių karines bazes. Dabar gi beveik tie patys Seimo nariai siūlo išplėsti konstitucinio draudimo apimtį – drausti ne tik užsienio valstybių karines bazes, kaip yra dabar, bet ir užsienio valstybių karinius vienetus. Tuo pačiu jie pripažįsta, kad iki šiol užsienio valstybių karinių vienetų atvykimas į Lietuvą nėra uždraustas, o draudžiamos tik karinės bazės, kurios suponuoja nuolatinį arba ilgalaikį užsienio valstybės pajėgų dislokavimą su visa aprūpinimo įranga ir infrastruktūra tai užsienio valstybei skirtoje apibrėžtoje teritorijoje, kuri būtų „išimta“ iš Lietuvos jurisdikcijos. Tačiau skundžiamas Konstituciniam Teismui Tarptautinių operacijų, pratybų ir kitų karinio bendradarbiavimo renginių įstatymas užsienio valstybių karinių bazių steigimo ir nereglamentuoja (tai apskritai daroma dvišalių tarptautinių sutarčių pagrindu), o reglamentuoja tik užsienio valstybių karinių vienetų atvykimą į Lietuvą ir galimybę juos panaudoti Lietuvos gynybos ar kitais šalies saugumo užtikrinimo tikslais. Taigi skųstis Konstituciniam Teismui kaip ir nėra dėl ko, jei tie patys skundo autoriai mano, kad užsienio valstybių kariniai vienetai atvykti į Lietuvą gali, ir tik dabar sugalvoja tokią galimybę apriboti. Todėl pamačius siūlomą Konstitucijos pataisą, tiksliau jos siūlomą išplėtimą įterpiant užsienio valstybių karinių vienetų draudimą, galima su gera doze ironijos padėkoti už tai, kad skundo Konstituciniam Teismui signatarai patys atsisako savo argumentų. Tai tik rodo, koks yra šio skundo Teismui „pagrįstumas“.

Pataisa siekiama pašalinti kitų NATO šalių karius iš Lietuvos?

Be beveik nuoširdžios padėkos už savo pačių argumentų Konstituciniam Teismui paneigimą skaitant Seime registruotos Konstitucijos 137 straipsnio tekstą apima nusivylimo jausmas. Nusivilti tenka dėl to, kad pataisą pasirašę Seimo nariai, deja, arba neskaitė pasirašyto teksto arba per ketverius kadencijos metus (kai kurie – ir per ilgesnį laiką) taip nieko apie NATO ir nesužinojo. O juk derėtų žinoti kai kuriuos svarbius teisinius niuansus prieš registruojant Konstitucijos pataisą. Konstitucija gi nėra politologijos vadovėlis ar laisvo pobūdžio politinis tekstas, joje vartojamos teisinės sąvokos.

Seimo nariai siekia padaryti išimtį iš siūlomo platesnio, nei yra dabar, užsienio valstybių karinių bazių ir karinių vienetų draudimo. Išimtis skirta „NATO karinėms bazėms ir kariniams vienetams“, jos tikslas – leisti Lietuvoje „NATO karines bazes ir karinius vienetus“. Tačiau prieš taip formuluojant derėjo bent pasidomėti, ar teisiniu požiūriu tokie dalykai, kaip „NATO bazės ir kariniai vienetai“ egzistuoja, ar tai tėra vien politologinės ar plačiai paplitusios visuomenėje ne teisinio turinio sąvokos. Lietuvai stojant į NATO Seimo nariams, politikams, plačiajai visuomenei ne kartą buvo organizuojami įvairūs šviečiamojo pobūdžio renginiai apie NATO veiklą, apie NATO išleista ne viena knyga. Jei pataisų autoriai būtų šiek tiek pasiskaitę, tai būtų sužinoję, kad NATO, kaip gynybinė tarptautinė organizacija, savo karinių bazių ir karinių pajėgų neturi, kad visos NATO tikslams naudojamos karinės bazės ir pajėgos lieka valstybių narių jurisdikcijoje (štai, pavyzdžiui, Vokietijoje NATO tikslams naudojamos JAV karinės bazės). Pavyzdžiui, Lietuvos pajėgos teisiniu požiūriu lieka Lietuvos pajėgomis dalyvaudamos NATO operacijoje Afganistane. Panašiai į Lietuvą atvyko JAV pajėgos, vykdysiančios NATO sprendimu atliekamos oro policijos misijos užduotis, tačiau nuo to šių pajėgų, kaip JAV pajėgų, teisinis statusas nepasikeičia.

Tad teisiškai siūloma Konstitucijos pataisa yra beprasmė, nes ja siūloma leisti tai, ko nėra. Tuo tarpu leisti Lietuvoje kitų NATO valstybių karines bazes ir karinius vienetus nesiūloma, taigi būtų uždrausta ir Lietuvoje vykdoma minėta NATO oro policijos misija. Galbūt tai tik klaida, bet ji nedovanotina ilgamečiams Lietuvos užsienio politikos „asams“. Tačiau tuo visa galima siūlomos pataisos žala dar neapsiriboja.

Siūloma nutraukti karinį bendradarbiavimą su NATO partneriais ir ES šalimis?

Tarkime, terminija dėl NATO neįvardinant NATO valstybių karinių bazių ir karinių vienetų yra tik nežinojimo nulemta klaida. Tačiau tokiu atveju nežinau, kuo teikiantiems Konstitucijos pataisą Seimo nariams užkliuvo Švedija, Suomija, Austrija, Airija, Suomija, Kroatija (apie Gruziją ar Ukrainą nė nekalbu, nes jos išties galėjo užkliūti daugeliui pataisos signatarų, besipiktinančių tariamai per didele Lietuvos parama šioms šalims), kitos NATO Partnerystės taikos labui programos šalys ir NATO nepriklausančios ES valstybės. Savo pataisa Seimo nariai iš esmės siūlo nutraukti Lietuvos karinį bendradarbiavimą su visomis šiomis šalimis, prilyginti jas visas Rusijai. Juk pasirašę pataisą Seimo nariai siūlo uždrausti bet kokių užsienio valstybių (išskyrus „NATO“, kaip minėjau anksčiau) karinių vienetų buvimą Lietuvoje, taigi, matyt, jų nuomone, kitų valstybių karinių vienetų buvimas Lietuvoje kelia šaliai tokią pačią grėsmę, kaip Rusijos kariai.

Ką reikštų toks draudimas? Jis reikštų tai, kad Lietuvoje būtų negalimos jokios bendros pratybos dalyvaujant NATO nepriklausančių šalių kariniams vienetams, jokie kitokie karinio bendradarbiavimo renginiai, nekalbant jau apie bendras karines operacijas. Praktiškai tai, pavyzdžiui, reikštų, kad Lietuva turėtų pasitraukti iš iniciatyvos steigti bendrą Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos batalioną, į Lietuvą negalėtų atvykti net Švedijos karinis orkestras, joje negalėtų vykti platesnio nei NATO šalių masto kariškių sporto žaidynės ir pan. Ką po viso šito būtų galima pasakyti apie Lietuvos indėlį į NATO veiklą, vieną iš NATO uždavinių plėtoti dialogą ir bendradarbiavimą su Aljansui nepriklausančiomis šalimis partnerėmis? Štai tada iš tikrųjų kitos NATO valstybės galėtų prabilti apie atsirandančias teisines kliūtis Lietuvos narystei Aljanse, kurių anksčiau nebuvo. O ką kalbėti apie Lietuvos dalyvavimą bendrojoje ES saugumo ir gynybos politikoje, jeigu karinis bendradarbiavimas su kai kuriomis ES valstybėmis taptų neįmanomas? Suprantu, kad tokio pobūdžio klausimai nekyla nacionalinio saugumo ir užsienio politika niekada nesidomintiems Darbo ar Tvarkos ir teisingumo partijų nariams. Tačiau nesuprantu, kaip jie gali nekilti kitų partijų nariams, dirbantiems Seime nebe pirmą kadenciją ir ne bet kur, o, pavyzdžiui, Užsienio reikalų komitete.

Ar tikrai siūloma nutraukti Rusijos karinį tranzitą?

Neseniai keli Seimo nariai, pasiūlę kaip sankciją už agresiją prieš Gruziją laikinai sustabdyti Rusijos karinį tranzitą per Lietuvą, buvo išvadinti provokatoriais. Pamačius teikiamą Konstitucijos pataisą kyla klausimas, o kaip gi tada vadinti ją pasirašiusius Seimo narius. Jie juk siūlo apskritai konstituciniu lygiu uždrausti Rusijos karinį tranzitą, ir ne laikinai, o nuolat. Mat iki šiol nedidelių Rusijos karinių vienetų vykimas per Lietuvą yra leidžiamas. Konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ draudžia Lietuvoje būti Rusijos kariniams daliniams, todėl nesiekiantys dalinio dydžio (iki dviejų kuopų) kariniai vienetai per Lietuvą vykti gali. Tiesa, Lietuvos nustatytos Rusijos karinio tranzito taisyklės griežtesnės, vienu metu jos leidžia Lietuvos teritoriją kirsti dar mažesnėms neginkluotoms Rusijos karinėms komandoms. Tačiau pagal siūlomą Konstitucijos pataisą jokia organizuota Rusijos karių grupė (net 3 karių grandis) per Lietuvą vykti negalėtų, taigi karinis tranzitas taptų praktiškai neįmanomas. Nesu karštas karinio tranzito šalininkas, bet nemanau, kad nedidelės neginkluotų Rusijos karių grupės vykimas traukiniu per Lietuvą kelia šaliai tokį pavojų, jog jį būtina uždrausti konstituciškai. Dar keisčiau, kad tokio pobūdžio Konstitucijos pataisas siūlo tie Seimo nariai, kurie paprastai yra labai atsargūs Rusijos atžvilgiu. Ką reiškia toks žingsnis, - neišmanymą ar provokaciją?

Norėta kaip geriau, išėjo kaip visada?

Norėtųsi tikėti, kad būtent šie žodžiai geriausiai tiktų Konstitucijos pataisos autoriams ir signatarams. Gal iš tiesų norėta rasti savotišką išeitį po nevykusio kreipimosi į Konstitucinį Teismą dėl užsienio valstybių karinių vienetų buvimo Lietuvoje teisėtumo? Tačiau pasiūlyta Konstitucijos pataisa, jeigu jai būtų pritarta, iškeltų klausimą dėl Lietuvos gebėjimo vykdyti narystės NATO įsipareigojimus. Dabar tokie klausimai nekyla. Tad ar nebuvo protingiau palaukti Konstitucinio Teismo nutarimo? O kas, jei po Teismo nutarimo paaiškės, jog jokios Konstitucijos pataisos nebūtinos?

Tačiau galima ir kita prielaida. Siūloma Konstitucijos pataisa gali būti ir mėginimas toliau kelti sumaištį dėl Lietuvos narystės NATO konstitucingumo. Iš tikrųjų įdomu, kodėl buvo pasirinktas būtent toks pataisos variantas, kuris sukeltų kuo daugiau problemų. Prieš pateikiant pataisą juk galima pasidomėti, kokia yra kitų NATO šalių praktika, kokios pagaliau yra kitos konstitucinės Lietuvos Respublikos normos. Gal tada paaiškėtų, jog jokių pataisų nereikia arba galima apskritai panaikinti Konstitucijos 137 straipsnio nuostatą?

Panašų į Lietuvos, bet ne konstitucinio lygmens, užsienio valstybių karinių bazių (ne karinių vienetų) draudimą iš NATO šalių turi tik Norvegija. Tokio draudimo nėra nė Latvijoje ar Estijoje. Minėtas draudimas netrukdo Norvegijai dalyvauti NATO veikloje, nes užsienio valstybių kariniai vienetai pratyboms ir Norvegijos gynybos tikslams į šalį atvykti gali. Tad kaip su siūloma Konstitucijos pataisa, kuri lemtų šalies posūkį į izoliacionizmą ir dar didesnį nei Norvegijoje karinio bendradarbiavimo ribojimą, NATO kontekste atrodytų Lietuva? Be to, kaip minėjau, Konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ ir taip neleidžia Lietuvoje būti Rusijos bei kitų NVS šalių karinėms bazėms ir kariniams daliniams (beje, ši nuostata gali būti pakeista tik referendumu). Tad kam Seimo nariams prireikė dar griežtesnių standartų kitoms šalims, kurios nepriklauso NVS?