Giedrius Masalskis „diriguoja“ auksiniams balsams

"Red Bull muilinių lenktynės" Giedrius Masalskis
"Red Bull muilinių lenktynės" Giedrius Masalskis
  © Vytenis Petrošius
Laimius Stražnickas | „Savaitė“
2008-09-29 06:00

Daugelio anksčiau matytų pramoginių laidų vedėjas Giedrius MASALSKIS po ilgesnės pertraukos sugrįžo į televiziją. Dabar jis kartu su kolegomis „diriguoja“ LTV auksinio balso konkursui „Triumfo arka“.

Anksčiau jus matėme ir girdėjome kur kas lengvesnio turinio laidose nei operų ar operečių arijų konkursas. Surimtėjote?

reklama

Nesakyčiau, kad „Triumfo arka“ yra labai rimta laida. Nors jos formatas akademinis, bet nemanau, kad tai nuobodi ar man netinkanti laida. Lietuvos televizijų laidos man atrodo per daug pramoginės. Galas žino, ar aš jau susenau, ar jos tokios ir yra.

Po kelerių metų pertraukos sugrįžote į televiziją?

Paskutinis mano darbas buvo TV3 realybės šou „Baras Holivudas“ 2003 metais.

Svajojote sugrįžti?

Nesakyčiau, kad svajojau dirbti. Priešingai, aš svajoju nedirbti. Tačiau turėjau tokių minčių, kad grįšiu į televiziją, radiją ar vesti renginių. Man tai yra artimi dalykai. Dabar tiesiog pasitaikė įdomus projektas, ir aš atėjau. Man patiko, kad šis projektas ribotos trukmės ir čia dirba daugybė profesionalų. Daug kas apie tai pasvajotų.

Kokie jūsų įspūdžiai po pirmųjų laidų?

Geri. Iš tikrųjų smagu klausytis profesionalios muzikos. Nemėgstu, kai muziką vadina rimta ar nerimta. Man tiesiog ji patinka arba ne. Jei nepatinka, nereiškia, kad nerimta. Nesakau, kad „Triumfo arkoje“ skamba mano širdies muzika, tokios automobilyje nesiklausyčiau. Džiaugiuosi, kad po pirmųjų filmavimų jaučiausi kur kas ramiau nei anksčiau po pirmųjų laidų.

Koks muzikos stilius jums arčiausiai širdies?

Net nežinau. Mano kolekcijoje yra įvairios muzikos — nuo moderno, house‘o iki Vivaldžio koncertų. Aš esu radijo žmogus, vienu stiliumi neapsiriboju.

Ar yra tekę kada nors dainuoti viešai?

Oi, ne. Kažkas pastebėjo, kad turiu vidinę klausą. Man labai smagu klausytis, bet dainuoti — gink Dieve.

O jeigu labai paprašytų?

Jeigu tai tiktų prie renginio stiliaus, ir žmonės suprastų, kad tai „prikolas“. Bet turėčiau tam pasiruošti. Į rimtą dainavimą tikrai nepretenduočiau.

Kuris iš TV projektų jums labiausiai įsiminė?

Gal LNK „Aukselis“. Tai buvo mano laida, mano autorystė, jai atidaviau visą savo širdį ir laiką. Įsiminė ir realybės šou „Akvariumas“. Užtat, kad jis pirmas toks buvo Lietuvos televizijose. Blogąja prasme atsimenu realybės šou „Baras Holivudas“. Jis buvo prastai surežisuotas.

Ar yra skirtumas, kokį vakarą vesti — uždarą ar tą, kurį rodo televiziją?

Iš esmės, manau, kad tas pats. Tik labai nemėgstu vesti tokių, kur dalyvauja neišsilavinę ir nekultūringi žmonės. Vadinkime juos liaudies baliais.

Dažnai nutinka kas nors netikėto?

Kažko ypatingo nėra nutikę. Man kažkaip pavyksta suvaldyti publiką ir sustatyti viską į savo vietas. Būna, kad susiplanuoji vakarą keturioms valandoms, tačiau svečiams padauginus jau po valandos nereikia jo vesti. Kartą buvo, kad filmuojant TV žaidimą „Žodžių mūšis“ studijoje lempa nukrito. Laimė, ne ant galvos.

Jeigu pasiūlytų du lygiaverčius projektus — radijo ir televizijos, — kuriam teiktumėte pirmenybę?

Labai priklausytų, kiek laiko ir jėgų jie pareikalautų. Nors mane domina ir radijas, ir televizija, gal vis dėlto rinkčiausi televiziją. Aš esu perfekcionistas — man turi būti arba labai gerai, arba visai nereikia. Radijas labai imlus laiko atžvilgiu. Ten turi sėdėti kasdien, televizijoje — laisviau.

Praėjusį sezoną po pertraukos dirbote „Radiocentre“. Dabar jūsų ten nėra. Pasakėte sau: ačiū, daugiau radijo nereikia?

Ne. Įspūdžiai kuo puikiausi. Žmonės klausė, gerų atsiliepimų sulaukiau, daug skambindavo. Jeigu būčiau galėjęs ilgiau miegoti, turėčiau daugiau jėgų bei laiko, ir toliau tęsčiau. Bet radijuje geriausias laikas yra nuo 6 iki 9 val. ryto, tenka anksti keltis. Tai man buvo sunkiausia. Manau, radijui niekada neužversiu durų. Vakarų patirtis rodo, kad kuo vyresnis laidų vedėjas, tuo žmonėms įdomiau jo klausytis.

Kam laidų ir renginių vedėjui dar reikėjo kavinių verslo?

Tai ilga istorija. Jei trumpiau — tos dvi kavinės: viena „Sodrutė“ („Sodroje“) ir „Blindė“ (Nacionalinių mokėjimų agentūroje) yra mano įmonės „Anoniminių darboholikų klubas“ padalinys, kuriam vadovauja mano mama. Tiesiog norėjau jai padėti, bet pats toje veikloje mažai dalyvauju.

Ką norėtumėte dar išbandyti ateityje?

Oi, daug ką. Dar rinkodarą, labai patinka kompiuteriai, sportiniai automobiliai, norėčiau būti kultūros, pavyzdžiui, klasikinės muzikos, vadybininkas. Mano bėda yra ta, kad mane daug kas domina, bet sunku išsirinkti.

Kas visoje darbų virtinėje jums nemaloniausia?

Rutininiai darbai. Man patinka generuoti idėjas, kurti vizijas, užvesti, tačiau erzina tas mašininis idėjų įgyvendinimas. Norėčiau tai perduoti direktoriui ar prodiuseriui, kad toliau viską tvarkytų jie.

Ar per duos darbus pakankamai laiko lieka šeimai?

Stengiuosi suderinti savo veiklą ir šeimos reikalus. Nesu tas, kuris iki vėlumos sėdi darbe. Stengiuosi visus darbus užbaigti iki 18 valandos ir vėliau būti su savo šeima.

Koks esate tėvas savo sūnums Emiliui ir Danieliui?

Esu pakankamai griežtas, pakankamai atlaidus, labai juos myliu, jie labai didelė mano gyvenimo dalis. Labai tikiuosi, kad esu jiems draugas.

Ar buityje taip pat jaučiatės laisvai kaip ir radijo studijoje?

Manau, kad taip. Nuo mažumės remontuodavau įvairius elektros prietaisus, be vargo galiu sutvarkyti ir santechniką, atlikti kitus darbus, tik dabar tam neturiu laiko.

Su žmona Asta daugiau kalbatės apie darbą ar namus?

Ir jos, ir mano darbų apimtys dabar yra labai padidėjusios, todėl apie darbus namie stengiamės nekalbėti. Daug laiko skiriame vaikų reikalams, planuojame, ką jiems nupirkti, svarstome, kur keliauti atostogų.

Ar šiemet turėjote progos atostogauti visi kartu?

Taip. Vasarą buvome Turkijoje, paskui važiavome į Legolendą vaikų gimtadienio proga, neseniai su Asta grįžome iš Ispanijos, gal pavyks dar kartą visiems nuvažiuoti į Turkiją. Pastebėjome, kai vaikai ilgiau pašyla, tai žiemą jų ligos nepuola.

Koks laisvalaikis jums geriausias?

Daug ką mėgstu, tačiau ypatingų pomėgių neturiu. Visą laiką skiriu šeimai.

Ką veiktumėte, jei rytoj nereikėtų į jokius darbus?

Gerai išsimiegočiau, ilgai važinėčiau dviračiu ir su šunimi, nevesčiau vaikų į darželį, nes jie to nenori, ilgai gaminčiau pietus, pasikviesčiau pietų Astą, sutvarkyčiau elektroninį paštą, žaisčiau su vaikais, gal eitume popiečio miego, paskui valgytume vakarienę, pažiūrėtume filmukus ir eitume miegoti.

Ko jums dar trūksta iki pilnos laimės?