Ką Rusija pralaimėjo Gruzijoje

Darius Udrys
Darius Udrys

Rusija Gruzijoje laimėjo, parodydama, kad buvusioje TSRS erdvėje su ja būtina skaitytis – tokia interpretacija šiuo metu populiari. Tačiau svarstant karo pasekmes sunku nepastebėti, jog nemažai jų nenaudingos Rusijos siekiams.

Žinoma, Gruzijos kariuomenė karą dėl Pietų Osetijos pralaimėjo. Atskilusioje srityje susigrąžinti valdžią nepavyko. Tačiau, turint omeny garsaus stratego Carlo von Clausewitzo pasakymą, jog karas – tai politikos pratęsimas kitomis priemonėmis, tenka pripažinti, kad Gruzijos veiksmai nebuvo nesėkmingi platesne, strategine, prasme, ypač jei kalbama apie visų dėl Rusijos nerimaujančių Rytų Europos šalių interesus.

Išties Gruzijos veiksmai buvo naudingi būtent kaip savotiška „provokacija“, kuri atskleidė pasauliui Putino-Medvedevo vyriausybės agresyvų, įžūlų, imperialistišką veidą. Kai kurios Vakarų valstybės ir jų vadovai, įskaitant ir JAV prezidentą George‘ą Bushą, dažnai stengėsi jo nematyti. Tokį veidą pati Maskva nebūtinai norėjo taip staigiai ir šiurkščiai parodyti. Vertinant padėtį šalių, kaip Lietuva, akimis, turbūt tikėtasi, jog Gruzijos veiksmai baigsis arba Maskvos remiamų atskalūnų sutramdymu, kas sumažintų Rusijos įtakos sferą, arba Rusijos karinių pajėgų įsikišimu, kas gerokai pagadintų Rusijos įvaizdį ir padidintų Rytų Europos šalių būgštavimą dėl Rusijos atgarsio Vakaruose (faktiškai, kad Rusija tokiam įsikišimui ruošėsi nuo pavasario, turėjo būti žinoma prieš karą). Ir vienas, ir kitas variantas būtų tam tikromis prasmėmis naudingas, tad kodėl Gruzijos užmojo neparėmus? Aišku, daug kas turbūt nesitikėjo net tokio masto Rusijos pajėgų įsiveržimo, tačiau tai tik sustiprino Rusijos, kaip agresyvios valstybės įvaizdį.

Viešosios diplomatijos prasme, Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis, efektingai pasinaudodamas žiniasklaidos teikiamomis galimybėmis, Vakarų publikai pakankamai sėkmingai perteikė Gruzijos kaip Rusijos agresijos aukos įvaizdį. Rusijos pareigūnai, priešingai, savo grubiais komentarais pasirodė daugmaž tokie chamiški, kokiais juos vaizdavo Gruzija ir Gruzijos šalininkai. Pastangos tapyti Gruziją „karštakošiškomis“ spalvomis Vakarų žiniasklaidoje, aišku, tęsiamos ir ko gero dar sustiprės. Bet tai, galimas daiktas, liudija būtent Gruzijos viešosios diplomatijos sėkmę. Žiniasklaida dabar jaučia pareigą atsverti pirminius, pro-Gruziškus, įspūdžius, o apžvalgininkai, norėdami pasakyti ką nors naujo ar daugiau, dabar ypač stengsis aptarti kitas konflikto puses.

Kokia buvo Rusijos veiksmų Gruzijoje nauda? Ką Rusija iš tiesų laimėjo? Galės toliau „daryti tvarką“ Pietų Osetijoje ir Abchazijoje, kaip ligšiol? Galės grasinti Tbilisiui raketomis ir gąsdinti Vakarus agresyvia energetikos politika? Visa tai ji galėjo ir anksčiau... aišku, ne iš taip arti. Bet galima abejoti, ar Rusijai bus įmanoma ilgainiui išlaikyti dabartines savo pozicijas Gruzijoje. Tarptautinis spaudimas greičiausiai privers sugrįžti bent į status quo ante bellum, jei neįsileistų į Pietų Osetiją ir Abchaziją tarptautinių taikos palaikymo pajėgų, kurioms nevadovauja viena konflikto pusė, kaip ligšiol.

Ką Rusija pralaimėjo? Visų pirma pralaimėjo naivų Vakarų valstybių ir jų vadovų pasitikėjimą (kiti sakytų „gerą valią“) – tiksliau, norą tikėti Maskvos esminiu sukalbamumu. Antra, užuot padariusi Rytų Europos šalis sau palankesnėmis ir paklusnesnėmis, panašu, jog Rusija jas tik dar labiau nustūmė į NATO ir JAV glėbį. Savo grasinimais ir elgsena Rusija sustiprino nemažai šių šalių ryžtą solidariai priešintis jos įtakai. Po Gruzijos invazijos Lenkija bematant susitarė su JAV dėl priešraketinės gynybos sistemos, ko Rusija nenorėjo, ir sulaukė ypatingo JAV įsipareigojimo ją apginti nuo bet kokių antpuolių. Rusijos generolui pagrasinus Lenkijai dėl priešraketinės sistemos, visuomenės parama šiuo tikslu beveik padvigubėjo.

Ukraina, savo ruožtu, paskelbė varžysianti Rusijos laivyno judėjimą jos teritorijoje (tačiau kol kas šis užmojis, atrodo, sunkiai įgyvendinamas, kaip ir perspėjo Rusija) ir pasisiūlė prisijungti prie NATO priešraketinės gynybos sistemos.

Šiandien Vakarams Ukrainos ir Gruzijos NATO narystė vargu ar atrodys mažiau reikalinga nei prieš karą, nors jas priimti ir būtų sudėtinga. Tam suteikti pagreitį vargu ar Rusija norėjo. Vokietijos kanclerė Angela Merkel, būdama Tbilisyje, pareiškė, kad Gruzija taps NATO nare, nors pavasarį NATO viršūnių susitikime Vokietija šią idėją vertino labai atsainiai. Jei Gruzija bus netrukus priimta į NATO, kad ir, blogiausiu atveju, be Abchazijos ir Pietų Osetijos, vargu ar Maskvai tai atrodys kaip naudingas mainas.

Tuo tarpu mažinamas NATO ir Rusijos bendradarbiavimas. NATO generalinis sekretorius Jaapas de Hoopas Schefferis pareiškė negalįs įsivaizduoti NATO-Rusijos Tarybos posėdžio, kol Gruzijoje yra Rusijos karių. Galop ne viena NVS šalis atsiribojo nuo Rusijos, konfliktuojančios su Gruzija, kas atskleidžia nežymų, tačiau ne nereikšmingą lūžį NVS šalių tarpusavio santykiuose, kuris strategiškai naudingas tiems, kas siekia sumažinti Rusijos įtaką jos „artimame užsienyje“.

Jungtinėse Valstijose vyksta prezidento rinkimai. Maskvos elgsena ten sustiprino ne kandidatą, kuris pirmomis karo dienomis ragino „abi puses susilaikyti“ (Barackas Obama), o tą, kuris yra pasakęs: „Kai žiūriu Vladimirui Putinui į akis, matau tris raides: K-G-B“ (Johnas McCainas). Prasidėjus karui Gruzijoje, J. McCaino ir B. Obamos reitingai susilygino, nors lig tol pirmavo B. Obama. Rusijos invazija, atrodo, nukreipė amerikiečių publikos dėmesį nuo vidaus politikos klausimų, dėl kurių jie labiau linkę pasitikėti Obama ir priminė apie tai, kas laikoma McCaino stiprybe: užsienio politika ir tarptautinis saugumas. Padėčiai aštrėjant ir B. Obama ėmė kritiškiau vertinti Rusijos veiksmus. Dabar jis, kaip McCainas, pasisako už tai, kad Gruzija būtų greičiau priimta į NATO. McCainas jau prieš karą Gruzijoje siūlė Rusiją dėl jos nedemokratiškos ir agresyvios elgsenos išprašyti iš Didžiojo Aštuoneto. Jo pergalė Amerikos prezidento rinkimuose greičiausiai irgi nebūtų tai, ko Rusija norėtų.