Gyvasis prezidentų skydas

Darius Udrys
Darius Udrys

Prasidėjus Rusijos karo veiksmams Gruzijoje, daugelis nuogąstauja, kodėl Vakarų šalys nepadeda Gruzijai gintis. Kaip vienas apžvalgininkas jau pažymėjo, Vakarai dėl Gruzijos nėra pasiruošę pradėti „Trečiojo pasaulinio karo“.

Nesu pacifistas. Manau, smurtui atremti ir teisingumui įgyvendinti kartais reikalinga jėga. Kartais, deja, konfliktus tenka eskaluoti, jei jie kelia grėsmę svarbesnėms vertybėms, už kurias verta kovoti. Tačiau, kaip rodo „dainuojančių revoliucijų“ pavyzdys, kartais taikiomis priemonėmis galima pasiekti tai, ko pasiekti jėga – neįmanoma.

Kad verta dėl Gruzijos kovoti, aiškiai parodė šalių vadovų penketas, nuvykęs į Tbilisį, kad parodytų solidarumą su Gruzija jai sunkią valandą. Šis drąsus žingsnis, kurį žengė Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos prezidentai bei Latvijos ir Estijos premjerai, nors kuriam laikui sukuria „gyvą skydą“, panašiai, kaip kadaise savo parlamentą apgynė lietuviai.

Žinodamas, jog lengva postringauti sėdint prie rašomojo stalo toli nuo kovos lauko, vis dėlto drįstu siūlyti šiems vadovams Tbilisyje pasilikti tol, kol Rusija nesiliaus puolusi Gruzijos. Ir ne tik tai. Tegul šie šalių vadovai, budėdami Tbilisyje, prisijungia prie Gruzijos vyriausybės kreipimosi į pasaulį pagalbos, kviesdami kitus šalių vadovus, įskaitant ir JAV prezidentą George’ą Bushą, atvykti į Tbilisį ir savo buvimu prisidėti prie šio gyvojo skydo.

Kad Rusijos agresija nepateisinama – Vakarų vadovams jau negali būti neaišku, kaip negali būti neaišku mums, jog Vakarų valstybių karinis įsikišimas į konfliktą greičiausiai jį paaštrintų. Jei galvojame tik apie karinius veiksmus, padėtis daugeliui atrodo beviltiška. Tačiau ar Gruzijos apginti kitomis priemonėmis neįmanoma? Įmanoma ją ginti taip, kaip buvo ginama Lietuva.

Ar Rusija išdrįstų bombarduoti miestą, kuriame išsiskleidę įvairių šalių valstybių vadovai? Įmanoma. Nepanašu, kad Rusijos pajėgoms rūpėjo, kai lankėsi Prancūzijos užsienio reikalų ministras. Rusijos vyriausybės veiksmai pastaruoju metu nepasižymi pagarba žmonių gyvybei.

Tačiau Rusija žinotų ir pasaulis suprastų, kad toks žingsnis būtų nedviprasmiškas Putino–Medvedevo vyriausybės barbariškumo įrodymas. Vadovų drąsa taip pat būtų itin svarbias vertybes išryškinantis įrodymas, kad išsivadavusios nuo Tarybų Sąjungos šalys yra pasiryžusios gintis solidariai, kaip galėdamos, nenuolaidžiauti engėjams. Tokia pamoka, kaip kadaise priminė Amerikos nepriklausomybės akto autorius Thomas Jeffersonas, kartais būtina, kad liktumėme laisvi.