LGAVO „Sugrįžus“ per turą Amerikoje sušilo

Trispalvė
Trispalvė
© Andrius Vaitkevičius

Patys sugrįžėliai iš Lietuvių gyvenusių Amerikoje visuomeninės organizacijos (LGAVO) „Sugrįžus“ turu po JAV liko patenkinti, sako ir patiems buvo įdomu ir gera sugrįžti į šalį, kur nemažai laiko praleista, ir susitikimai su ten vis dar esančiais tautiečiais buvo sėkmingi. Kalbiname organizacijos viceprezidentę ir atstovę su visuomene Giedrę Šipailaitę.

Kokie jausmai, mintys apėmė vėl apsilankius Amerikoje?

reklama

Jei reiktų tilpti į vieną žodį – sušilau... Norėjosi tiesiog nesustojamai šypsotis, buvo labai gera ir ramu širdy. O jei išsamiau – užgriuvo tikrai sunkiai tramdomų emocijų lavina: susižavėjimas nepakartojama Kalifornijos gamta (čia svečiavausi pirmą kartą), ilgesys prabėgusiam laikui ir gyvenant JAV supusiems žmonėms, pasididžiavimas sava šalim ir jos kultūra tautinių šokių šventės Los Andžele metu, jaukus gerumas ir nuoširdus džiaugsmas kalbantis su mumis susitikti atėjusiais lietuviais. Pamaniau, kad esu laiminga, nes galiu tiek daug jausti, matyti ... Taip pat dar kartą įsitikinau, koks mažas pasaulis ir kokie mes, lietuviai, galim būti panašūs ir tuo pačiu skirtingi.

Šokote tautinių šokių šventėje. Kaip sekėsi pasirodyti? Kokį įspūdį paliko šventė?

Man ši šventė buvo dvigubas džiaugsmas. Išvykau iš JAV 2006 metais - su „Suktiniu“ iš Čikagos atšokusi VIII Dainų šventėje. O dabar atvykusi ir vėl pataikiau į šokių siautulį... Tas laikas „tarp“ tarsi išnyko. Gerbiamos Danguolės Varnienės ir pulko šaunių jos pagalbininkų puikiai organizuota šventė tarsi užbūrė visą mūsų šokėjų grupę. Dauguma panašaus pobūdžio renginyje užsienyje buvo pirmą kartą, tad iki šiol tebekalba, kad tokio emocinio pakilimo ir vidinio džiaugsmo prieš tai nebuvo ne tik išgyvenę, bet ir įsivaizdavę. Visuomet sakiau – tikrąsias vertybes visuomet pamatai tik iš šalies.

Na, o kaip pasirodėme reiktų klausti šventės vadovų ir žiūrovų. Tai, ką man teko išgirsti – mūsų ryžtas per trumpą laiką šventei pasiruošti ir pats šokimas šventės vadovus maloniai nustebino. Daug komplimentų susilaukė mūsų repeticijų apranga (šypsosi – aut. past.)

Buvote suplanavę visą eilę susitikimų su JAV lietuviais, kur ketinote kalbėti apie grįžimą į Lietuvą. Gal gali perbėgti per visus tuos susitikimus, papasakoti trumpai apie kiekvieną iš jų?

Mintis važiuoti atkeliavo iš JAV. Brendo ji pamažu. Vis svarstėm, ar turim ką pasakyti, ar mūsų patirtis iš tiesų kam nors reikalinga. Kadangi visa organizacijai skirta korespondencija „plaukia“ į manąją pašto dėžutę, nesunku buvo pastebėti, kad klausiančių ir klausimų kiekis auga geometrine progresija. Tuomet ir prisiminiau anuomet JAV gyvenančių lietuvaičių pašnibždėtą mintį. Daumantas kaip prezidento Valdo Adamkaus visuomeninis konsultantas emigracijos klausimais traktavo tai ir kaip savąją pareigą. Smagu, kad Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas (1000 Lt) ir Lietuvių Fondas (1000 USD) kiek parėmė finansiškai, o kartu ir morališkai – šiaip gi visi važiavome už savas lėšas.

Kelionė pareikalavo nemenkos fizinės ištvermės – atstumą nuo Los Andželo iki pat Niujorko įveikėme su mašina. Ir tik per 10 dienų. Buvo taip - pernakvoji, keliesi, važiuoji, atleki tiesiai į susitikimą, po jo vėl pernakvoji ir vėl važiuoji, nes ryt – ir vėl susitikimas. Jei ne nuostabūs bendruomenėse susitikimus organizavę lietuviai, pasirūpinę mūsų nakvyne, tikriausiai Niujorko nebūtume pasiekę... (šypsosi – aut. past.)

Susitikimai? Pirmiausia, sušildė nesuvaidintas dėmesys ir nuoširdūs klausimai. Minesota nustebino dideliu ir entuziastingu jaunimo būriu.

Čikaga, man asmeniškai buvo sunkiausia, nes sunkiai pavyko suvaldyti užplūdusias emocijas – viskas buvo iki skausmo sava, o kai atvyko mano tetos, kurios 3 metus buvo mano artimiausia šeima...

Svarbu paminėti, kad būtent Čikagoje buvo iškeltas itin svarbus ir emigrantui, ir reemigrantui psichologinės pagalbos adaptuojantis poreikis. Pokalbis su psichoterapeute Laima Zavistauskas žada naują iniciatyvą ir bendradarbiavimą šioje srityje.

Klivlendo Lietuvių Namai suorganizavo gausiausią lietuvaičių būrį, o vos keletas atėjusių „tarybukų“ sakė, jog jau turį rankose bilietus į Lietuvą ir kad atvykome pačiu laiku (šypsosi – aut. past.).

Vizitas Vašingtone buvo išskirtinis – teko garbė lankytis Lietuvos ambasadoje. Vizito metu ambasadorius Audrius Brūzga išsakė savo palaikymą organizacijos keliamiems tikslams ir jų reikalingumui, buvo aptartos bendradarbiavimo galimybės. Susitikime su bendruomene dalyvavę ambasados pirmasis sekretorius žiniasklaidai ir viešiesiams ryšiams – Liutauras Bauža bei atstovas konsuliniais klausimais – Laimis Rubinskas patvirtino, jog tokio pobūdžio renginiai, o juo labiau visuomeninė iniciatyva, kurios ėmėsi LGAVO „Sugrįžus“ yra sveikintini ir vienareikšmiai reikalingi.

Filadelfijos auditorija nebuvo gausi, tačiau turėjo daugiausia klausimų. Daumantui kažkada namus atstojusiame mieste organizuotame susitikime lankėsi ir JAV LB Krašto Valdybos pirmininkas Vytas Maciūnas.

Longailendas paliko ypatingą įspūdį – mažas petys petin suaugusių trečiabangių būrelis tvarkosi tikrai ryžtingai ir puikiai. Matyt, kad jau buvome Rytų pakrantėje, pasijutome jaukiau, nei namuose (šypsosi – aut.past.).

Na, o galutinė stotelė buvo South Orange. Daug jaunimo, daug klausimų, keletas jau apsisprendusių ir artimiausiu laiku grįžtančių... Įdomu tai, kad būtent čia gavome kritikos, jog sąmoningai vengiame artimesnio sąlyčio su politika...

Koks visgi buvo šios kelionės tikslas?

Kelionės tikslas buvo pasidalinti savo patirtimi ir žiniomis su tais, kam tai yra įdomu ir aktualu, tad natūralu, jog į susitikimus rinkosi būtent grįžti planuojantys ir svarstantys grįžimo galimybę. Buvo ir keletas smalsuolių. Ir ciniškai nusiteikusios žiniasklaidos... Džiugu, kad atėjo visi. Susitikimai nebuvo gausūs (vidutiniškai rinkosi apie 50 žmonių), bet tikrai prasmingi. Įdomios diskusijos, nuoširdžios padėkos, šilumos ir palaikymo kupini žodžiai. Vis pagaunu save mąstančią apie tai, kiek daug mes gavome dvasine prasme... Sugrįžę į Lietuvą jaučiamės dar stipresni.

Kaip manote, ar bent vienas lietuvis po susitikimo su jumis nusprendė grįžti į Lietuvą?

Kaip jau minėjau, apsisprendusių jau radome nuvažiavę. Dauguma iš jų jau žinojo apie mus ir atėjo į susitikimus su konkrečiais klausimais. Klausimų, kiek lietuvių planuojame „parvežti“ gavome ir susitikimų metu. Kaip ir skepsio bei priekaištų, jog neturime į šį klausimą atsakymo. Bet esmė ir yra tai, kad atsakymo ir negali būt - mes nekeliame sau tikslo „pargabenti“, nes jis prieštarautų bet kokiai sveikai logikai. Kas gali už tave patį nuspręsti, kur tau yra geriausia? Tik tu pats. Visi, atrodo, žinom, kad pasirinkimas – šiuolaikinio žmogaus teisė, tačiau apsimetam sarkastiškais nežiniukais, kuomet mums tai patogu. Nebenoriu kartotis – mūsų misija – būti tarpininkais, suteikti kuo daugiau reikalingos ir išsamios informacijos tiems, kam jos reikia, o ne už kažką priiminėti sprendimus.

Gal ši kelionė bus pradžia kitiems, naujiems projektams, planams, gal užmegzti kokie nors vertingi kontaktai?

Jau važiuodami žinojome, kad tai startas. Naujai užsimezgusios pažintys įkvėpė daug naujų idėjų ir minčių – juk toks ir tikslas buvo – dialogas! Planuojame įvairiomis formomis skatinti lietuvių bendradarbiavimą tarptautiniu mastu, apsikeitimą Vakaruose įgyta naudinga patirtimi.

Šių metų rugpjūtį planuojame dalyvauti Pasaulio lietuvių bendruomenės ir Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos kraštų valdybų pirmininkų suvažiavime Trakuose, lapkričio mėnesį - vykti į Čikagoje vyksiantį Mokslo ir kūrybos simpoziumą. Galvojame apie panašius susitikimus su atskirų Europos šalių bendruomenėmis – vis daugėja grįžtančių iš Airijos, Anglijos, Vokietijos, Norvegijos, Švedijos...

Lietuvos žiniasklaidoje pasirodė ne vienas straipsnis gan neigiamai vertinantis jūsų organizacijos veiklą ir susitikimus vykusius JAV. Kaip galėtum pakomentuoti?

Visų pirma, viešai išsakoma nuomonė visuomet yra gerai. Tai reiškia viena - esame įdomūs. Tik blogai, kad ta vieša nuomonė neteisingai formuoja visuomenės nuomonę. Ypatingai tų, kurie susitikimuose nedalyvavo. Man susidarė įspūdis, kad kai kurie straipsniai buvo parašyti dar prieš susitikimams įvykstant. O komentaras bus trumpas – darydamas revoliuciją, visuomet vienaip ar kitaip išgarsėji. Tik aš asmeniškai labai viliuosi sulaukti dienos, kuomet pradėsime žiūrėti ir matyti globaliai - ne tik rūpintis savimi ir savo karjera.

Tų straipsnių autorė Monika Bončkutė teigia, kad Lietuva tikrai nėra pasiruošusi priimti grįžtančiųjų, esą vietą čia gali rasti tik tie, kuriems visur gerai – aukštos kvalifikacijos specialistai. Jūsų organizacija daugiausia tokius ir vienija. Gal M. Bončkutė teisi?

Būtų teisingiau, jei gerbiama Monika būtų bent vienam susitikime dalyvavusi. Tuomet ir teiginiai būtų labiau pamatuoti ir teisingesni. Neneigsiu, kad dauguma mūsų organizacijos narių tikrai tvirtai „stovi ant kojų“ – tik ne dėl užsieniuose susikrautų turtų, o dėl to, kad turi „košės galvoje“, sveikos rizikos, tvirtą motyvaciją ir neįkainojamą tarptautinę patirtį. Visuomeninėje veikloje dalyvauja iniciatyvūs žmonės. Iniciatyvai reikia laiko. O jis šiandien yra prabanga. Jo turi tie, kurie dirba galva. Ar dirbantys galva yra elitas? Greičiausiai čia tas atvejis, kuomet painiojamės sąvokose. Juk aukštos kvalifikacijos specialistu būti nereikia būti mokslininku, kaip viename susitikime buvo prikišta Daumantui. Tereikia puikiai išmanyti darbą, kurį dirbi. Puikiai išmanančių darbą visur reikia. Be jokių „bet...“.

Tos pačios autorės straipsniuose nemažai dėmesio skirta konkrečiai tau, rašoma apie tai, kad į Lietuvą grįžai tik dėl nelegalaus statuso. Ką atsakytum į tai?

Kilnoti savo gyvenimą iš vieno žemyno į kitą reikia rimtesnės priežasties nei statusas... Ypatingai turint galvoje, kiek JAV gyvena (ir anot jų – gyvena labai gerai) nelegalų. Aš pati nei vienos dienos JAV nepraleidau nelegaliai. Be to, iš principo man toks mąstymas „neįveikiamas“... Nuoširdžiai negaliu suvokti, kuomet žmonės sako: „Į Lietuvą grįžčiau nebent jei nebūtų galimybės legalizuotis JAV“... (?!) Norėčiau rasti subtilų komentarą... Gal tilpsiu į štai tokį: „Nejaugi mūsų gyvenimo prasmė tapti Amerikos piliečiais?!“

Jei apibendrintum visą kelionę, kaip ją galima įvertinti?

Netyčia prieš akis iškilo susitikimas su daugelį metų Santa Monikoje gyvenančia lietuvių pora. Po generalinės Tautinių šokių šventės repeticijos nusprendėme atsigaivinti Ramiojo vandenyno bangose. Atstumai dideli, baisi kamšatis keliuose – nebuvo laiko važiuoti iki viešbučio persirengti, tad važiavome tiesiog taip kaip stovim – su savo gražiąja (šypsosi – aut. past.) repeticijų apranga. Nepraėjo ir keletas minučių, kaip prasilenkianti pora riktelėjo iš džiaugsmo: „Jūs iš Lietuvos!“ Kalbėjomės gerą pusvalandį. Žmonės buvo be galo laimingi galėdami ne vien tarpusavyje, bet su kažkuo kitu pasikalbėti lietuviškai... Pamąsčiau – kiek kartais mums mažai reikia iki laimės...

Ir dar - keletas raktinių žodžių: „lietuviai“, kažkur „pasauly“, „dialogas“, „lietuviškai“ ... „Vedu“ prie kelionės tikslo, kurį, manau, įvykdėme, kiek tobulai – nuspręs mumis patikėję ir mus palaikę.

Asmeniškai tau kokia ji buvo ta kelionė?