Po dvidešimties metų: „Sąjūdis“ Klaipėdoje

Vygantas Vareikis
Vygantas Vareikis

Kaip ir visoje Lietuvoje, Klaipėdoje iki 1988 metų vasaros pradžia tekėjo įprastu rimtu. Atrodo, daugelis lietuvių, įpratusių prie politinių potvynių ir atoslūgių Maskvoje, laukė, kuo pasibaigs Gorbačiovo eksperimentas. O kas bus, jeigu, kaip būdavo anksčiau, ten, Maskvoje, persigalvos, partijos kursas pasikeis, o „drąsuoliams“ vėliau teks atsakyti? Ne, mes dar geriau palauksime… Tų drąsesnių, kaip parodė 1987 metų rugpjūčio 23 dieną vykęs mitingas prie Adomo Mickevičiaus paminklo, nebuvo daug.

Tautinio atgimimo idėjos Klaipėdoje skleidėsi silpniau negu sostinėje. Gausi rusakalbių bendruomenė dominavo jūrinėse organizacijose ir uoste. Klaipėdos inteligentijos, kuri neturėjo ilgamečių tarpusavio bendravimo ryšių, laikysena buvo pasyvi. Nebuvo iš kur atsirasti kolektyvinio bendrumo ryšių mieste, kuriame pasibaigus karui gyventojų buvo vos kelios dešimtys, o spartus mechaninis gyventojų prieaugis gilesnio tarpusavio pasitikėjimo ryšių neformavo.

reklama

Kultūrinis ir intelektualinis gyvenimas mieste buvo menkas. Praeitis Klaipėdoje buvo rūpestingai ravima: nebeliko senųjų gatvių pavadinimų ir paminklų, po nakties iš miesto kraštovaizdžio išnykdavo originali mūro siena ar senamiesčio detalė. Nebuvo čia istorinių šaknų, nebuvo gilesnės intelektualinės tradicijos kaip Vilniuje, nebuvo ir tokio tautinio atsparumo kaip Kaune.

Pamažu gausėjant inteligentijai ir kuriantis aukštųjų mokyklų filialams, terpė tautinių idėjų priėmimui tarp lietuvių buvo sukurta. Rusakalbiams klaipėdiečiams tokie dalykai nerūpėjo. Geriausiu atveju, nes dažnai lietuviai buvo įžeidinėjami vien todėl, kad vartoja lietuvių kalbą („kalbėkite žmogiška kalba“). Imperinis kūdikis – „Jedinstvo“ organizacija, žaisdami paprastų žmonių jausmais ir baimėmis, buvo susisukusi lizdus Klaipėdos uosto struktūrose ir rusakalbių mokyklose.

Naujos permainos Klaipėdoje padvelkė anksčiau nei kitur Lietuvoje. 1987 metų vasarą Lietuvos komunistų partijos vadovybė leido perduoti filharmonijos pastatą, kuris buvo atimtas iš tikinčiųjų 1961 metais, katalikų bendruomenei. Atrodytų, klausimas išspręstas. Komunistai atėmė, komunistai ir atidavė, bet tai jau buvo ženklas, kad bręsta kažkas nauja.

Tačiau iki atšilimo dar buvo toli. 1987 metų rugpjūtį Lietuvos laisvės lyga Vilniuje prie Adomo Mickevičiaus paminklo pagerbė sovietinio teroro aukas. Prasidėjo represijos ir puolimas prieš, anot komunistinių laikraščių „nacionalistinio sambūrio organizatorius“ bei „naujojo gyvenimo ir mūsų ateities priešininkus“. „Klaipėdos“ laikraštyje pasirodė minėjimą smerkiantys straipsniai. Ak, jeigu jų autoriai būtų žinoję, kad nepraeis nė metai ir viskas apsivers antraip... Bet kas tada galėjo žinoti? Net „Gimtojo karšto“ vyriausiasis redaktorius Algimantas Čekuolis rašė, kad „šis įvykis netaps nei žymia data, nei kokiu nors posūkio tašku“.

1988 metų vasario 16 dieną mieste budėjo kariškiai, milicininkai, draugovininkai iš darbo kolektyvų, kad „nacionalistai“ neiškeltų trispalvės vėliavos, buvo organizuojami protesto prieš JAV prezidento Ronaldo Reigano telegramą, sveikinančią lietuvius su nepriklausomybės 80-mečiu, susirinkimai. Tačiau tų metų pavasarį padvelkė ir nauji vėjai. Balandžio mėnesį filosofas Arvydas Juozaitis Lietuvos dailininkų sąjungoje perskaitytoje paskaitoje „Politinė kultūra ir Lietuva“ pabrėžė vasario 16 dienos reikšmę Lietuvai. Birželio 3 dieną į Mokslų akademijos salę susirinko „Sąjūdžio“ iniciatyvinės grupė kūrėjai.

Svarbiausiu postūmiu Klaipėdoje tapo 1988 metų liepos 6 diena, kai Paminklų konservavimo instituto salėje susirinko būsimi sąjūdiečiai. Viešo iniciatyvinės grupės prisistatymo visuomenei data buvo numatyta liepos 10 dieną, kai mieste vyko populiarioji Jūros šventė. Tą dieną Klaipėdoje turėjo vykti ir architektų roko grupės „Antis“ vadovaujamo „Roko maršo per Lietuvą“ koncertas Vasaros koncertų estradoje.

1988 metų rugsėjo 3 dieną visą Lietuvą įtraukė Baltijos jūros apkabinimo akcija, kurios leitmotyvu tapo Baltijos jūros taršos problema, deja, neišspręsta iki šiol. Tada Lietuvos pajūryje susirinko apie 100 tūkst. žmonių. Tų dienų daugiatūkstantiniai mitingai nebuvo kažkokia ypatybė. Keisčiau būtų atrodęs mitingas, kuriame dalyvautų mažiau negu 10 tūkst. žmonių.

Tų pačių metų spalio 10 dieną prasidėjo ekologinis žygis Minijos upės baseinu, o gruodžio mėnesį Klaipėdos LPS parėmė žaliųjų kvietimą boikotuoti užterštų pieno produktų pirkimą. Tai buvo naivūs ir poetiški dainuojančios revoliucijos metai, laikai, kai kovotojai prieš alkoholizmą pylė gėrimus į kanalizaciją, kai maldomis ir giesmėmis buvo stabdomi tankai, laikai, kai žmonės skandavo „Gėda! Gėda!“ prie ELTOS pastato ir kai tauta buvo suvienyta kaip niekada iki tol ir niekada daugiau po to. Tada visi mes buvome lietuviai.

1988 metų spalio 20 dieną Klaipėdoje įvyko iškilmės, skirtos tautinės vėliavos iškėlimui Muzikinio teatro bokšte. To meto fotonuotraukose užfiksuoti šviesūs ir gražūs žmonės. Atsidavę ir pasiaukoję. Kaip žmonės Prahos gatvėse prieš keturiasdešimt metų. Matyt, egzistencinio pasirinkimo būtinybė iškelia į paviršių geriausius ir šviesiausius asmenis, kurie yra pasiryžę aukotis. Tokie revoliuciniai įvykiai nuskaidrina veidus. O vėliava, primenanti revoliucinės kaitos metus, plevėsuoja iki šiol.

1989 metų kovo 26 dieną vykusiuose rinkimuose į Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos deputatus buvo išrinkti visi trys Klaipėdos „Sąjūdžio“ kandidatai – V. Čepas, S. Kudarauskas, Z. Šličytė. Šis laimėjimas buvo reikšmingas klaipėdietiškos visuomenės nuotaikų barometras, parodęs jos nusistatymą, kokią ateitį Lietuvoje jie norėtų matyti. Vytautui Čepui pralaimėjęs pirmasis partijos komiteto sekretorius A. Baublys (dabar Lietuvos Respublikos konsulas Kaliningrade), paties tada dar „jauno“ Algirdo Brazausko buvo atšauktas iš pareigų ir negarbingai sugrįžo į Vilnių.

1990 metų kovo 23 dieną įvyko pirmieji laisvi rinkimai į Klaipėdos liaudies deputatų tarybą, kurioje „sąjūdiečiai“ sudarė absoliučią daugumą. Naujai išrinkta „sąjūdietiška“ Klaipėdos miesto taryba pradėjo galutinę Klaipėdos simbolių desovietizaciją. Buvo priimti nutarimai pašalinti iš aikščių paminklus Leninui ir sovietų armijai (liaudiškai vadinama „puška“) ir tai sutiko priešišką sovietinių karo veteranų, didžiosios dalies rusakalbių ir Klaipėdoje dislokuotų kariškių reakciją.

Skirtingų interesų ir išsilavinimo žmones vienijantis judėjimas neišvengiamai formavo skirtingas veiklos formos, kurios buvo ir pragmatinės, ir deklaratyvios. Emocijų padiktuoto ir racionalaus požiūrių skirtumai išryškėdavo mitinguose, kai kalbėdavo ne tik specialistai, bet ir būsimi politikai.

1989 metais plyšys tarp sąjūdiečių ir Klaipėdos miesto tarybos narių pradėjo didėti. Kaip ir Vilniuje, formalus nesutarimų pagrindu tapo ginčiai tarp „realistų“ ir „idealistų“, kaip ir kokiais būdu reikia siekti Lietuvos nepriklausomybės. Nesutarimai ypač paaštrėjo artėjant rinkimų kovoms į LTSR Aukščiausiąją tarybą. Tuomet priklausymo komunistų partijai kritika („Ar komunistas gali būti patriotu?“) tapo vienu pagrindinių argumentų, kodėl komunistai neturi būti renkami deputatais.