Kai demokratija nepatogu

Darius Udrys
Darius Udrys

Su LR Konstitucinio Teismo sprendimu dėl dvigubos pilietybės nesutikau ir nesutinku. Konstitucinis Teismas, mano nuomone, suteikė 12 straipsnyje esantiems žodžiams „atskiri atvejai“ prasmę, kurios šie žodžiai savaime neturi – konkrečiai, be pagrindo sulygindamas žodį „atskiras“ su „retu.“ Emigrantų lietuvių norą išsaugoti Lietuvos pilietybę įgyjant kitos šalies pilietybę puikiai suprantu. Esu keturių iš Lietuvos emigravusių piliečių anūkas, JAV pilietis, turintis teisę į Lietuvos pilietybę ir jaučiąs ne tik istorinį, bet ir gyvą ryšį su šiandienos Lietuva, jos žmonėmis ir jų siekiais.

Tačiau, ką bemanytumėme apie Konstitucinio Teismo sprendimą, aukščiausiasis šalies įstatymas šiai institucijai suteikia teisę spręsti dėl įstatymų atitikimo konstitucijai, o rinkėjams – išskirtinę teisę keisti dvigubą pilietybę apibrėžiantį konstitucijos straipsnį. Mes, Amerikos lietuviai, jau išgarsėjome „pamokymais“ tėvynainiams apie tai, kaip Lietuva turėtų būti demokratiškesnė ir labiau teisinė valstybė. Dėl to itin nemalonu stebėti, kaip kai kurie mūsų atstovai, atrodo, patys tų principų laikytis nenori, agituodami už dvigubos pilietybės įteisinimą be referendumo.

Šią savaitę juos nuvylė ir pasirinktas, mažiau demokratiškas kelias. Pagal tarpžynybinės darbo grupės pateiktą dvigubos pilietybės įstatymo projektą ne visi Amerikos lietuviai turėtų teisę į dvigubą Lietuvos ir JAV pilietybę. Portale Vakarai.us organizacijos „Pasaulio lietuvių bendruomenė“ prezidentė, JAV lietuvė Regina Narušienė, pernai žadėjusi „kaip buldozeris“ prastumti dvigubos pilietybės teisę, reiškia nusivylimą darbo grupės projektu. Dienraštyje „Lietuvos Rytas“ R. Narušienė ne per seniausiai ragino dvigubos pilietybės priešininkus: „Nustokime žiūrėti tik tai, kas naudinga patiems“ ir „žiūrėkime, kas naudinga Lietuvai.“

Tačiau R. Narušienė, regis, arba nesuvokia arba suvokti nenori, jog kreipimaisi tiesiogiai į valstybės vadovus dėl dvigubos pilietybės įteisinimo visuomeninės diskusijos jos siūlomu klausimu kažin ar paskatina. Nekalbant apie konstituciją, ar paprasta pagarba nereikalauja šiuo klausimu pasitarti su Lietuvos rinkėjais prieš kvestijonuojant jų ir jų atstovų patriotiškumą? O pasirinkdami kreiptis tiesiogiai į valdininkus, ar mes prisidedame prie Lietuvos rinkėjų įgalinimo ir sustiprinimo, už ką vis mėgstame pasisakyti, ar veikiau taip elgdamiesi nesustipriname Lietuvos žmonių bejėgiškumo jausmo, nesumenkiname teisinės valstybės idealo ir nepatvirtiname arogantiškai ir veidmainiškai atrodančio amerikietiškos politikos stereotipo – esą mes – už demokratiją, pilietinę visuomenę ir konstitucionalizmą, tik ne tada, kai tai mums nepatogu?

Sunku įsivaizduoti, kaip Amerikos lietuvių siekiams palankią, racionalią visuomeninę diskusiją paskatina kiti R. Narušienės pareiškimai, pvz., esą referendumo šiuo klausimu rengti nereiktų, nes, girdi, „lietuviai dar nėra įpratę balsuoti“ (jei neįpratę balsuoti, galbūt neįpratę priimti racionalius sprendimus?); hiperboliški, patetiški tvirtinimai, esą dvigubos pilietybės draudimas reiškia, jog „ta pilietybė, kuri buvo mūsų, yra atimama“ (tarsi Lietuvos pilietybė ir dviguba pilietybė būtų vienas ir tas pats); arba ksenofobija atsiduodantys gasdinamai neva Lietuvą užplūsiančiais „rusais, kinais ir japonais.“ Toks Lietuvos visuomenės mulkinimas ir užgauliojimas palieka labai blogą skonį.